Ją renginio pradžioje iš istorinės perspektyvos apžvelgė mokslininkė Jūratė Čerškutė, o skirtingų kartų poetai Aidas Marčėnas ir Giedrė Kazlauskaitė išryškino pokyčius, įvykusius per 30 metų. Renginį moderavo Donatas Puslys.
Šiuolaikinės lietuvių literatūros istorija dar neparašyta.
Kaip sakė J.Čerškutė, šiuolaikinės lietuvių literatūros istorija dar neparašyta, nors bandymų yra buvę – kad ir 2003 metais išleista Giedriaus Viliūno sudaryta knyga „Naujausioji lietuvių literatūra“.
Pradėti kalbėti apie šiuolaikinę literatūrą reikia nuo Sąjūdžio laikų (1988–1989), nes neretai šiuolaikine literatūra vadinami kūriniai, parašyti per 30 pastarųjų metų.
Renginio pabaigoje literatūrologė pateikė išvadą – lietuvių prozai reikalinga platesnė žanrų įvairovė, reikia pradėti kalbėti ir apie pop literatūrą bei plėsti literatūros terminiją. Jos teigimu, po trumpo pagerėjimo, sietino su Rimanto Kmitos knyga „Pietinia kronikas“, lietuvių proza „vėl sėdasi ant atsarginio suolelio“, su poezija – kaip visada viskas gerai, o literatūros kritika, kaip ironizuoja ji, patiria amžinąją krizę.
Apžvalgos pabaigoje J.Čerškutė iškėlė klausimą – „kiek mes iš tiesų per šiuos 30 metų išnaudojome temų laisvumo galimybes?“
Kas pasikeitė?
Tapome provakarietiški
Anot G.Kazlauskaitės, didžiausia revoliucija yra tai, jog pagaliau tapome provakarietiški ir nebūtinai skaitome tik vertimus: „Jauni rašytojai taip pat yra ir vertėjai. Galiausiai poetą formuoja net ne tekstai, o susitikimai, galimybė keliauti, pamatyti kitas kultūras ir gyvus poetus, ko anksčiau nebuvo galima įsivaizduoti. Tai yra didžiulis poslinkis.“
„Neseniai atsiverčiau Alberto Zalatoriaus parašytą „Smuikininką Gariūnų turguje“. Supratau, kad mano kartai taip [vaizduojamas pasaulis] jau yra praeitis – su tais tekstais sunkiai tapatinamės. Kalbėti, kaip viskas yra blogai, kaip sunku humanitarui šiandien gyventi, yra juokinga ir atsibodę. Reikia rasti kitokią prieigą ir kitaip formuluoti problemas – rodyti tam tikrą agresyvumą, karingumą, o ne rezignaciją“, – sakė G.Kazlauskaitė.
Reikia rasti kitokią prieigą ir kitaip formuluoti problemas – rodyti tam tikrą agresyvumą, karingumą, o ne rezignaciją.
Nebeliko cenzūros
Kaip vieną ryškiausių pasikeitimų, A.Marčėnas iškėlė cenzūros klausimą. G.Kazlauskaitės nuomone, tai taip pat yra esminis lūžis, kurį poetė sieja ir su šiuolaikinių poetų pozicija: „Pastebėjau, kad A.Marčėno kartos poetai nėra aktyvūs politiškai, socialiai, jie nesidomi globaliais pasaulio įvykiais.
Mano kartos žmonės taip pat nėra apsėsti kultūros politikos, klimato kaitos problemų, tačiau šiek tiek jaunesni už mane atvirkščiai – keliauja po pasaulį, migruoja, dalyvauja svarstant klausimus Seime, mitinguoja. Tačiau taisyklės, jog visi yra abejingi, tikrai nėra. Juk Kornelijus Platelis visą gyvenimą stipriai prisidėjo prie kultūros politikos formavimo.“
Diskusijos persikėlė į virtualią erdvę
Kalbėdamas apie poeziją anuomet, A.Marčėnas pasakojo apie buvusią Vilniaus poetinių kavinių kultūrą: „Negali Vilniaus kavinės lygintis su Vienos kavinėmis ir pretenduoti į paveldo statusą. Ten tiesiog rinkdavosi jaunimas, o tą daryti buvo dvi vietos – plotai ir kavinės dabartinėje Pilies gatvėje „Vaiva“, „Žibutė“, „Bačka“.
Vietos keisdavosi, o mes buvome „Žibutės“ vaikai. „Vaivoje“ rinkosi truputį vyresni – [Edmondo] Kelmicko, Rimo Buroko karta.“
Apie dabartinio literatūros gyvenimo erdves pasakojo G.Kazlauskaitė: „Dabar literatūrinis gyvenimas vyksta feisbuke, tačiau aš paminėčiau „Suokalbį“, ŠMC kavinę ir dabar ryškiausia literatūrine vieta Vilniaus gatvėje esantį barą „Vėjai“.
Ryškiausi 30 metų literatūriniai įvykiai
Nuo 1988 iki 1993 metų: atgimimo literatūra
Pasak J.Čerškutės, Lietuvoje atgimimo literatūros pradžia skaičiuojama ne nuo istoriškai reikšmingos 1990 metų kovo 11-osios, o apytikriai nuo 1988 metų. Įtakos tam neabejotinai turėjo tai, kad 1986 metų vasarį Michailas Gorbačiovas 27-ajame komunistų partijos suvažiavime paskelbė laipsniškai cenzūrą mažinančią bei laisvę pervertinti istoriją atveriančią viešumo programą.
Atgimimo literatūra aprėpia apytiksliai 5 metus, nuo 1988 iki 1993 metų.
„1988-ais birželio 3 dieną Vilniuje susikuria Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis, o gegužės mėnesį „Literatūroje ir mene“ publikuojami Dalios Grinkevičiūtės tekstai, atvėrę duris skaudiems atsiminimams apie lagerį, trėmimus ir kalinimus. Jau kitais, 1989 metais, pasirodo klasikiniu rinkiniu laikytina Aldonos Žemaitytės sudaryta „Amžino įšalo žemė“, o 1990 metais išeina Juozo Laurušo sudaryta „Tremtinio Lietuva“.
Ryškiausias 1989-ųjų lūžis – Ričardo Gavelio romanai.
1988 birželio–liepos žurnale „Pergalė“ pirmą kartą Lietuvoje publikuotas Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“. Į literatūros lauką grįžta visa išeivijos kūryba.
Mokslininkės nuomone, ryškiausias 1989-ųjų lūžis – Ričardo Gavelio romanai „Jauno žmogaus memuarai“ ir „Vilniaus pokeris“, o ant tos pačios „lūžio keteros“ savo karjerą pradeda Jurgis Kunčinas, Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis.
„1988–1990 m. buvo publikuoti ir vadinamieji „į stalčių“ rašyti kūriniai, kurių lietuvių literatūros istorijoje nėra daug. Tai Antano Kalanavičiaus, Rimo Buroko, cenzūros drausti Vytauto Bložės eilėraščiai, Juozo Apučio dviejų apysakų rinkinys „Skruzdėlynas Prūsijoje“, Jono Mikelinsko romanas „Juodųjų eglių šalis“, grįžta ir sovietiniais laikais draustų Icchoko Mero, Sauliaus Tomo Kondroto, Tomo Venclovos knygos“, – pasakojo ji.
1993 metai: baigiasi nepriklausomybės euforija
Diskusijos metu J.Čerškutė išryškino svarbiausius 1993 metų politinio ir socialinio gyvenimo įvykius: „Vasario 14 dieną Algirdas Brazauskas išrinktas pirmuoju Lietuvos prezidentu po nepriklausomybės atkūrimo, birželį įvesta nacionalinė valiuta – litas, rugpjūčio 31 dieną galutinai iš Lietuvos išvesta SSRS armija ir rugsėjo pradžioje atvyksta popiežius Jonas Paulius II."
Anot jos, literatūros lauką tuo metu drebina skandalas dėl Jurgos Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus“, kuriam buvo priklijuota knygą išgarsinusi pornografijos etiketė, nors tie, kurie norėjo knygą uždrausti, to ir nesiekė.
„Po skandalo J.Ivanauskaitė tapo pirmąja visuomenei žinoma lietuvių literatūros žvaigžde. Šis skandalas įdomus ir tuo, kaip rašytojo įvaizdis visuomenėje keičiasi, kaip jis gali būti sąmoningai kuriamas paties kūrėjo“, – sakė literatūrologė.
Kalboje taip pat atkreiptas dėmesys į lietuviškosios esė pradžią, nes 1993 metais Rolandas Rastauskas pradeda rašyti savo skiltį „Kitas pasaulis“.
1993 metais Ričardas Gavelis parašo sau nebūdingą linksmą knygą „Vilniaus džiazas“, o Jurgis Kunčinas parašo sau nebūdingą ir labai lyrišką romaną „Tūla“.
Kalbant apie pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį reikia suvokti, kad tai persiorientavimo laikas, atoslūgis po dainuojančios revoliucijos.
„Tai taip pat krizės metai, nes baigiasi atkurtos nepriklausomybės euforija ir man patinka, kaip Leonidas Donskis filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (rež. Giedrė Žickytė) sako, kad nuslūgsta įsimylėjimo etapo euforija ir prasideda kasdienybės proza.
1993-ieji buvo metai, kai reikėjo susitaikyti su pasikeitusiomis aplinkybėmis ir pradėti gyvenimą. Yra nuomonių, kad šį laiką galima vadinti depresijos metais, tais metais nuskamba ir garsioji, humanitaro poziciją nusakanti A.Zalatoriaus frazė „Smuikininkas Gariūnų turguje“. Kalbant apie pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį reikia suvokti, jog tai persiorientavimo laikas, atoslūgis po dainuojančios revoliucijos“, – pasakojo J.Čerškutė.
1993–2002 metai: viskas yra postmodernizmas
Po 1993-iųjų pagaliau prasideda natūrali literatūros raida, nepaisant to, kad vyresnieji rašytojai ima skųstis slopstančiu autoritetu – nyksta privilegijos, kinta rašytojo įvaizdis ir savivoka, mažėja tiražai (nuo 50 tūkst. iki 5 tūkst.) ir gal net dėmesys literatūrai.
Meno žmones tuo metu ištiko dvigubas „post“ – postsovietizmas ir postmodernizmas.
„Gražiai Mindaugas Kvietkauskas yra pasakęs, kad meno žmones tuo metu ištiko dvigubas „post“ – postsovietizmas ir postmodernizmas. Maždaug pirmojo dešimtmečio nepriklausomybės pabaigoje atsiradus šiai sąvokai, viskas, kas buvo kiek kitaip ir netikėtai, buvo vadinama postmodernizmu. Nors lietuvių literatūros postmodernistu užtikrintai tebuvo galima vadinti Herkų Kunčių“, – sakė ji.
Pirmuoju dešimtmečiu pokyčius veikia valstybiniai, politiniai, visuomeniniai lūžiai, o antruoju dešimtmečiu viską lemia patys literatūros lauko įvykiai, teigia literatūrologė: „2004-ųjų įstojimas į Europos Sąjungą literatūros lauko nepaveikė. Nebent tai, kad 2002–2005 metais visi nepavargdami kalbėjo apie euroromaną, kuris, ko gero, taip ir liko neparašytas.“
2002 metai: tikroji naujojo etapo pradžia, atsiranda vertimai ir rinkimai
Kaip teigė J.Čerškutė, naujojo etapo pradžia tampa 2002-ieji, nes tuo metu įvyko pirmasis didelis tarptautinis lietuvių literatūros laimėjimas – Lietuva buvo Frankfurto knygų mugės viešnia. Dėl šios priežasties atsiranda nauja raidos kryptis – lietuvių literatūros vertimai į užsienio kalbas. Taip pat rugpjūčio pabaigoje lietuvių proza netenka R.Gavelio, o gruodį – J.Kunčino.
2002 metais, anot J.Čerškutės, vyksta tikrasis esėjimas: pasirodo vadinamosios „Šiaurės Atėnų“ eseistikos mokyklos autorių bendras romanas „Siužetą siūlau nušauti“ (aut. Alfonsas Andriuškevičius, Gintaras Beresnevičius, Sigitas Geda, Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė). Iš poezijos į prozą atkeliauja S.Parulskis – pasirodo romanas „Trys sekundės dangaus“ ir jo pirmasis esė rinkinys „Nuogi drabužiai“. 2010 metais pasirodo antroji stiprių esė knygų banga: G.Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ ir R.Rastausko „Privati teritorija“.
„Tai tėra hipotezė, tačiau, manau, jog lietuviška eseistika yra dabar itin populiarios autofiction pradžia. Dabar ją turime ir grynuoju pavidalu. Matau du tekstus – R.Kmitos „Pietinia kronikas“ ir Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“, – sakė J.Čerškutė.
Antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu prasideda ir Vilniaus knygų mugė (2000 metais), ir knygų rinkimai: „Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslininkai 2003 metais paskelbė pirmąjį 12-uką, kuris dabar jau tapo tradicija. O 2005 metais prasidėjo Metų knygos rinkimų akcija.“
2008–2019 metai: klesti istorinis romanas, grįžta novelė
„Po esė, lietuvių prozoje ateina istorinio romano etapas“, – išryškino J.Čerškutė. „2008 metais išleista S.Parulskio „Murmanti siena“ ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Pastaroji knyga – tai tikras viso laikotarpio nuo Kovo 11-osios bestseleris. Pati pirmoji „Silva Rerum“ dalis šiandien, 2020 metais, turi 20 laidų.“
Literatūrologė teigia, jog K.Sabaliauskaitė atnešė nauja rašytojo įvaizdį ir laikyseną: „Pirmieji, mano nuomone, tą pradėjo daryti R.Gavelis ir J.Ivanauskaitė, kurie laikėsi atokiai ir nepriklausomai nuo literatūros lauko ir net kažkur esu skaičiusi, kad jie mėgdavo vienas kitam pasiguosti, kaip kritika jų nemyli. K.Sabaliauskaitė vis dar tęsia šią tradiciją ir tam tikra prasme vis dar yra nepralenkiama“, – sakė J.Čerškutė.
Ji mini ir kitus reikšmingus įvykius istorinio romano žanre: 2011 metais Alvydas Šlepikas išleidžia istorinį romaną „Mano vardas – Marytė“, kurį šiandien labiausiai garsina angliškasis vertimas „In the Shadow of Wolfes“, 2012 metais pasirodo Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimai“, o 2013-aisiais sužibėjo Undinė Radzevičiūtė su savo romanu „Žuvys ir drakonai“.
„Lietuviškoji novelistika pastaraisiais metais taip pat grįžta į apyvartą (Daina Opolskaitė „Dienų piramidės“, Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“, Jurgos Tumasonytės „Undinės“). Įdomu ir tai, kad literatūros tyrėjai „metėsi“ į literatūrą (R.Kmita, V.Kulvinskaitė, G.Kazlauskaitė)“, – apžvelgė tyrėja.
