Atwood teigimu, distopijos reikalauja naujų technologijų išgalvojimo, tuo tarpu Tarnaitės pasakojimą reikėtų laikyti spekuliatyvia literatūra, kadangi romanas sukurtas iš to, kas visada buvo „po ranka“.
Mano manymu, Atwood kalbėdama apie tai, kas nebūdinga distopijai, išskyrė, kas skaitytojus (ir žiūrovus) labiausiai žavi šiame žanre – tai realizmu perkoštas atsakymas į klausimą „O kas, jeigu?“
Kiekvienos distopijos esmė yra atlikti archeologinius dabarties sluoksnių tyrimus ir bandyti nuspėti apie iškastų atradimų ateitį. Tuo tarpu inovatyvūs ir stebinantys moksliniai išradimai dažniausiai yra būsimo pasaulio nutapymui reikalingos dekoracijos. Būtent su prielaida atrasti kažką „seno, bet naujo“ ėmiausi skaityti Dainiaus Vanago debiutinį distopinį romaną Oderis. Įsitikinimus perskaityti istoriškai atpažįstamas idėjas stiprino tai, kad, pagal knygos anotaciją, Oderis – 2050-aisiais metais klestintis Vidurio Europos miestas. Greičiausiai beveik kiekvienam mintyse iškyla tam tikros dažnai žiniasklaidoje linksniuojamos pavardės, kai užsimenama apie Vidurio Europos nepavykusios utopinės santvarkos fantaziją. Bet prieš ieškant „atplėštų Vakarų“ (pasak Kunderos, būtent tai yra Vidurio Europa) istorijos pėdsakų menamoje ateityje, reikėtų pasakyti kelis dalykus apie siužetą.
Miestas – tai prekė ir paslauga, o buvimas mieste – prabanga.
Oderis – miestas, kuriame, ieškant būdų spręsti ateities Europos problemas (imigrantų perteklius, masinė bedarbystė, visuomenės senėjimas, valstybės lėšų neefektyvus naudojimas), buvo pasirinkta įvesti taisyklę, kad kiekvienas mieste turi būti naudingas. Naudą visuomenei galima suprasti įvairiai, bet pagal šio miesto tvarką tai reiškia, kad kiekvienas gyventojas turi dirbti bent kokį nors darbą. Tai yra bene pagrindinė taisyklė, iš kurios išplaukia visa eilė kitų nuostatų – niekada nesitikėk jokių pašalpų, vaikus galima auginti tik tada, kai sukaupi nustatytą lėšų kiekį, o pensijoje turėsi ne tik išlaikyti pats save, bet ir miestui reikės sumokėti už mėgavimąsi senatve progresyviame mieste. Kodėl? Todėl, kad miestas – tai prekė ir paslauga, o buvimas mieste – prabanga. Miesto tvarka yra griežta, tad čia nėra veltėdžių imigrantų (tautos sąvoka Oderyje suvokiama kaip kliūtis), remtinų ir skurstančių daugiavaikių šeimų. Vadinasi, lieka lėšų nemokamiems koncertams, miesto sienos statybai, investicijoms į mokslą, verslą ir kitką, kas miestui svarbiausia. O tokios aplinkybės į miestą pritraukia naujus gyventojus ir dar daugiau investicijų. Tad Oderis iš esmės nespręsdamas visuomeninių problemų tampa konkurencingas, patrauklus ir technologiškai išsivystęs miestas.
Neslėpsiu, nejaučiu didelio noro gyventi tokiame Oderyje, užtat įsivaizduoti kitų norą, deja, galiu. Oderio santvarka yra atskleidžiama per tris skirtingas pasakojimo linijas. Daugiausia informacijos pateikiama pokalbiuose tarp Oderio mero Endriu ir neįvardyto tardytojo-detektyvo. Šio pokalbio transkripcijos knygoje pateiktos kaip dalis detektyvo merginai siunčiamų slaptų laiškų. Siunčiami laiškai yra be galo neatsargus tardytojo elgesys, kuris romane niekaip nėra motyvuojamas, o vieno incidento metu susirašinėtojams kyla reali grėsmė būti pagautiems. Galiu įžvelgti tik vieną priežastį tokiam detektyvo elgesiui – knygos autorius siekė sukurti aplinkybes, kuriose skaitytojas gautų ne vien interviu iškarpas, bet ir šiokį tokį kontekstą apie įvykius mieste. Tą patį galima pasakyti apie detektyvą kaip veikėją – jis tik atlieka savo funkciją. Tardytojas žaidžia apsimestinai aršų, ideologinį žaidimą su savo „auka“ ir jo pasipiktinimas net nepanašus į pasipiktinimą, kadangi tai niekaip neatsiliepia elgesyje ir žodžiuose. Tuo tarpu visiškai kitoks veikėjas yra Endriu. Meras kalba vaizdžiai, su apgalvotais pavyzdžiais, kiekvienam klausimui turi po kelis argumentus ir dažnai provokuoja patį tardytoją susimąstyti apie užduodamus klausimus. Endriu nebijo tardytojo ir dažnai išreiškia savo nuomonę drąsiais teiginiais, pavyzdžiui: „valdžia piktnaudžiauti neįmanoma, įmanoma tik ją realizuoti“, „pinigai yra kolektyvinis turtas“ arba „žmogus – retumo antonimas“. Akivaizdu, kad pokalbiai ir yra skirti tam, jog Endriu galėtų plačiau paaiškinti Oderio tvarką, o skaitytojas galėtų susipažinti su radikalaus mąstymo logika. Šioje pasakojimo linijoje pavyksta tą padaryti, bet, kita vertus, erzina išlikęs funkcionalumo skonis burnoje.
Kita pasakojimo dalis yra pateikiama iš Alano Bergo perspektyvos. Alanas yra Oderio gyventojas, praradęs darbą ir per šešis mėnesius, pagal miesto tvarką, turintis susirasti naują. Ši pasakojimo linija pateikta fragmentiškai, dažniausiai trumpais pliūpsniais nusakant dabartinę Alano situaciją. Įdomiausia pasakojimo vieta – įsidarbinimas deportacijos būriuose – užtrunka tik kelis puslapius ir stipriai nuvilia. Tekste nėra jokios veikėjo refleksijos apie atliekamą darbą, apie kitų gyventojų dalią, apie savo padėtį. Ilgainiui tampa aišku, kad kažkas su šiuo veikėju yra negerai: Alanas pradeda kvestionuoti savo asmenybę ir kartu pasakojime atsiranda nepaaiškinti laiko ir erdvės šuoliai. Knygos pabaigoje pasitvirtina hipotezė dėl šio veikėjo keistumo (paliksiu dalį intrigos ir pridursiu, kad priežastys yra netikėtos ir originalios), bet net ir žinant atsakymą į mįslę, norisi sakyti, kad tai arba nereikalinga, arba neišvystyta romano dalis. Mano manymu, Alano istorija turėtų imituoti tiesioginį Oderio tvarkos patyrimą, suteikti pasakojimui gylio ir leisti skaitytojui atskirti politines kalbas nuo veiksmų. Bet ši linija persiskaito kaip nenuoseklus Endriu žodžių pakartojimas, o tai jau yra tiesiog nuobodu.
Paskutinė pasakojimo linija yra Trumono Moro (reveransas pirmosios utopijos autoriui?) esė rinktinė, pavadinta „Tu“. Čia sudėti taip pavadinti tekstai: „Darbas“, „Biologinė mašina“, „Poliklinika“, „Nebaigti reikalai“; visuose kūriniuose skaitytojas yra tujinamas. Esė pasižymi ironiška, žaisminga kritika vartotojiškumui ir kapitalizmui. Pavyzdžiui, vienoje iš labiausiai patikusių esė „Knygos“ yra kreipiamasi į skaitytoją, kuris neskaito knygų, „nes skaitydamas turi būti vienas“, „nes pavargsti vos pabandęs“, „nes neapsimoka“, nes knyga „nesiskaito, kol jos neskaitai“ (ši priežastis geriausia). Užtat teksto pabaigoje įžvalgiai pastebima, kad toks knygų skeptikas visada „vieną kitą mielai parašytų“. Tokiu nežabotu žaismu šios esė stipriai išsiskiria iš Oderio pasaulio, kuriame kolektyvinis būvis yra nugalėjęs individualų gyvenimą. Ir nors paaiškinimas apie esė kilmę ir apie Trumono Moro asmenybę atsiranda tik paskutiniuose puslapiuose, nuo pat pradžių buvo aišku, kad tai yra rašytojas, veiksmingai apeliavęs į autentišką gyvenimą ir tokiu savo elgesiu tapęs kliūtimi miesto santvarkai. Tai yra labiausiai nuo pasakojimo „atšokusi“ knygos dalis, bet neabejotinai geriausiai parašyta.
Šios trys pasakojimo linijos yra skirtingos ne tik savo turiniu, bet ir stiliumi, tad romano struktūra pati savaime yra įdomi. Knygos pabaiga tris minėtas linijas suveda į bendrą tašką, ir nors kulminacija yra netikėta, tačiau atomazga neprideda jokio papildomo postūmio pačiam pasakojimui. Visi klausimai gauna savus atsakymus, bet tai padaryta dirbtinai, lyg pasitelkiant deus ex machina į pagalbą.
Netgi pats Oderis išlieka kaip miražas, nes nė viena romano dalis neleidžia įsivaizduoti gyvenimo tokioje santvarkoje, o kiekvienoje linijoje apie Oderį skaitome lyg per kokį filtrą. Galbūt toks yra romano sumanymas. Galbūt tai yra utopijos semantikos pažymėjimas – menama vieta, gali būti bet kokia pasaulio vieta, kadangi romane aprašomas radikalumas nurodo į globalizmo ir vartotojiškumo pasekmes. Taigi reikia suprasti, kad knygos ateityje nėra skirtumo tarp užantlantės ir Europos, tarp Vakarų ir Rytų, o Lietuva, Lenkija ir Vengrija (ir kitos kaimynės) atsikratė „atplyšusių vakarų“ komplekso. Vis dėlto man sunku įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis ateities Vidurio Europos lyderis galėtų vienareikšmiškai pasakyti, kad „tautinis identitetas – pagrindinis nesutarimų šaltinis“ ir susilaukti bekompromisio visuomenės palaikymo. Galiu įsivaizduoti Vidurio Europą, kurioje radikalus multikultūriškumas nugali tautinę savimonę, bet, tokiu atveju, kodėl šį regioną reikia vis dar vadinti Vidurio Europa? Kitas klausimas – nors globalizmas yra akivaizdus iššūkis bet kokiam nacionalistiškumui, savaime nėra aišku, kaip ateityje žmogus nesitapatins su gimtąja kalba, vieta ir kultūra.
Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl knygos anotacijoje reikėjo sužadinti fantaziją apie Vidurio Europos miestą. Bet kai gerai pagalvoji, romano tekste nė karto ir nėra užsiminta apie Vidurio Europą...
Šis tekstas publikuotas „Naujojo Židinio-Aidų“ nr. 4.
