Šalies sienos uždarytos, susisiekimo su išoriniu pasauliu nėra, žmonės neturi jokių lūkesčių dėl ateities. Vis dėlto Šviesa siūlo senojo pasaulio pakaitalą – virtualią realybę Dangus. 2018 m. Europos literatūros premija apdovanota knyga kelia aktualius klimato kaitos, technologijų įtakos, visuomenės susiskaldymo ir nacionalizmo klausimus. Romanas išleistas knygų serijoje „Keliautojai laiku“. Jo leidybą parėmė ES programa „Kūrybiška Europa“.
– Leidykla „Aukso žuvys“ suteikė progą pakalbėti apie Jūsų knygą „Dangus“, kurią į lietuvių kalbą išvertė nuostabi vertėja iš suomių kalbos Urtė Liepuoniūtė. Tad ir pradėkime nuo knygos. Tai distopija, veiksmas vyksta Helsinkyje po pilietinio karo, dviem pagrindiniams veikėjams, Inai ir Akseliui, tenka susidurti su daugybę iššūkių: klimato kaita, nacionalistinė aplinka, skurdas, menkstantis noras gyventi, aistra, santykiai. Ar ši distopija gali tapti tikrove, nes susidaro įspūdis, jog viskas gali vykti ir realiame gyvenime?
– Taip, čia gal kiek užaštrintas ateities vaizdas, ir tikrai viliuosi, kad taip nebus, bet tokie reiškiniai, kaip klimato kaita ir didžiuliai pabėgėlių srautai, izoliacija, manau, kad žmonės netenka noro gyventi, nes yra atsiskyrę, gyvena užsidarę namuose ir daug laiko leidžia virtualioje realybėje, – visa tai matome tikrovėje jau dabar. Tai gali vykti ir ateityje. Jei klimato kaita vyks greičiau ir pabėgėlių srautai išaugs, visos tos nuostatos Europoje paaštrės. Bus daugiau rasizmo ir nacionalizmo.
– Jūs – žurnalistė. Įdomu, ar sėmėtės idėjų iš žurnalistinio darbo, ar iš ten knygos ištakos?
– Taip, rašau apie Suomijos politines aktualijas, kaip ir apie nusikaltimus, ekonomiką, ir galvoju, kad žurnalistikos priemonės gana siauros, nes nukreiptos į protą, o ne į emocijas. Kaip rašytoja, galiu veikti žmonių emocijas, kad parodyčiau, kas galėtų nutikti. Pavyzdžiui – visaapimanti klimato kaita.
– Pastebėjau, kad emocijos ir psichologinis apsektas Jūsų knygoje labai svarbūs. Stebime, ką veikėjai mąsto, jaučia, kaip jie mėgina suprasti vieni kitus, ir mažiau matome siaubingą aplinką, kokia, man regis, būdinga distopinėms knygoms. Pastarosios lyg ir mėgina įbauginti nejaukia aplinka, bet ne itin domisi tuo, ką žmonės jaučia, kaip jie šioje aplinkoje ieško išeičių. Ar vienas esminių Jūsų tikslų ir buvo remtis į psichologiją?
– Taip, studijavau psichologiją universitete kaip vieną iš dalykų. Man įdomu, kodėl žmonės elgiasi taip, kaip jie elgiasi. Distopijoje dažnai kas nors pateisinama tuo, kad šis pasaulis blogas, nes žmonės blogi ir blogai elgiasi. Bet aš netikiu, kad žmonių ketinimai visada blogi, dažniausiai jie silpni, tingūs, gal net kvaili, bet labai retai iš esmės blogi ir galbūt tai mano žinia, kad aš tikiu žmonėmis ir tuo, kad jie gali pasikeisti.
Bet aš netikiu, kad žmonių ketinimai visada blogi, dažniausiai jie silpni, tingūs, gal net kvaili, bet labai retai iš esmės blogi ir galbūt tai mano žinia, kad aš tikiu žmonėmis ir tuo, kad jie gali pasikeisti.
– Ir Jūs tikite šviesesne ateitimi, – tai mane stebina. Pradžioje skaitydama maniau, kad suprantu, kaip viskas vyksta: bus gąsdinanti aplinka, kažkas atsitiks ir gal net blogai baigsis. Ir aš, aišku, klydau, nes Jūsų knygos pabaiga kitokia. Jūs kitaip užbaigiate, sukuriate prašviesėjimą ir rodote pokyčio galimybę, nes veikėjai, ypač Ina, mėgina išsiveržti iš distopijos. Susimąsčiau, ar Jūs tikrai tikite, kad mums dar liko laiko pokyčiams ir kad galime suvaldyti problemas, su kuriomis susiduriame.
– Nežinau, ar spėsime suvaldyti klimato kaitą, bet mūsų visiškai nesunaikins. Mums turėtų užtekti laiko dar kažką atlikti, išgelbėti. Tikriausiai norėjau savo knygoje išryškinti šviesą, todėl ji tokia tamsi, nes šviesa geriau matoma tamsiame fone. Pradėjau knygą rašyti tada, kai mano vaikai buvo maži. Gyvenau Helsinkyje ir jutau, kad mūsų miestas labai patogus, viskas puikiai veikia, šiame mieste labai lengva būti mama, ir suvokiau, kad visko galime netekti, jeigu to nevertinsime. Galime išsaugoti mūsų visuomenę, bet reikia suvokti, ką darome ir negalvoti, kad viskas taip ir liks.
– Knygą išleido 2018 m. Tada prasidėjo pandemija. Ar rašytumėte apie ką nors kitą, jei pradėtumėte dabar?
– Man atrodo, kad „Dangus“ visai nepaseno dėl pandeminės situacijos. Knyga net dar aktualesnė, nes jau žinome, ką reiškia gyventi izoliacijoje. Gal čia didžiausias sutapimas su ateities vizija – visi gyvename atskiruose namuose, didžiąją laiko dalį praleidžiame virtualybėje, kaip ir nutiko per pandemiją. Nežinau, ar dabar rašyčiau kitaip, gal ką nors pakeisčiau, bet ne temas.
– Knygos veikėjai gali įžengti į Dangų, todėl ir knyga vadinasi „Dangus“. Tai ne krikščionių dangus, kur turėtume patekti po mirties, o virtualus pasaulis, į kurį veikėjai pabėga iš dabarties, norėdami pailsėti nuo siaubingų realijų, kuriose gyvena. Ta virtuali realybė tampa artima skaitytojui ir leidžia susimąstyti apie socialines medijas. Ar toks ir buvo ketinimas – sukurti paraleles tarp Dangaus ir socialinių medijų?
– Taip, kai ėmiausi rašyti „Dangų“, planavau, kad Dangus bus malonumų vieta, kur gali daryti, ką nori. Bet greitai supratau, kad ilgainiui žmonėms ims nusibosti, todėl sukūriau vietą tarsi meditacinę ramybę, nes taip žmonės gali atsipalaiduoti, nereikia nieko daryti, jie išgyvena laiko momentą, keičiasi aplinka, čia ir senas Helsinkis, ir Babilono sodai, bet visose vietose tvyro ramybė. Manau, kad čia yra panašumo su socialinėmis medijomis: lengva į jas patekti, nors jos ir nėra pati geriausia vieta, bet jose lengviausia egzistuoti. Gal todėl jos taip vilioja žmones, nes kiekvieno mūsų viduje yra asmuo, kuris nenori nieko gauti per kančias. O tikroviški žmonių santykiai visada sudėtingi ir sunkūs, Danguje gyventi lengviau. Mano knygoje Akselis supranta, kad yra dviejų rūšių malonumai – tikri ir Dangaus, ir jis turi rinktis.
– Koks Jūsų santykis su socialinėmis medijomis? Ar naudojatės jomis, ar juntate tą saldų stingulį, į kurį jos stumia?
– Pastebėjau, kad kai labai pavargstu, atsidarau, pavyzdžiui, Instagramą, ir labai sunku sustoti. Iš tikrųjų man net nelabai patinka, bet atsidarai ir negali išeiti. Turiu ir Twitterį, ir Instagramą, ir Facebooką, kur sekėjams kalbu apie savo knygas, rašau, ką tuo momentu veikiu. Man tai gana patogu, bet stengiuosi riboti šią veiklą ir daugiau gyventi realų gyvenimą.
– O ko Jums reikia, kad galėtumėte rašyti? Ar Jums reikia plačių tyrimų? Ar nuolatinio ryšio su išoriniu pasauliu? Ar tylos ir atsijungimo? Kokio tipo rašytoja esate?
– Aš dirbu namie. Ir mano stiprybė, kad moku gerai susikaupti. Paprastai rašau lengvai, bet tikiu ir įkvėpimu. Man reikia idėjos prieš pradedant dirbti. Jei sėdi prieš kompiuterį ir nieko nesi sugalvojusi, labai sunku pradėti. Todėl, jeigu neturiu minčių, einu, pavyzdžiui, pasivaikščioti su šunimi ir ieškau įkvėpimo. Mintyse apgalvoju temas ir paprastai mintis ateina. Kaip stebuklas, bet mintis ateina.
– Pakalbėkime apie politiką knygoje. Norėčiau pradėti nuo nacionalizmo, nes jis labai grėsmingas. Vyriausybė „Danguje“ – ultranacionalistinė, ir veikėjams tai kelia daug problemų. Be to, erdvė labai apribota. Helsinkis atskirtas nuo viso pasaulio, izoliuotas, jokio kontakto su užsienio šalimis. Matome nacionalistinio elgesio, požiūrio ir politikos rezultatus. Ar knyga atskleidžia ir Jūsų politines pažiūras?
– Esu parašiusi ir išleidusi tris knygas apie ateitį. Jose skirtingos problemos ir jas keliančios politinės partijos. Manau, čia tik viena galimybė, kaip galėtų atsitikti. Suomijoje egzistuoja gana stipri „Tikrųjų suomių“ partija ir ji galėjo paveikti idėjas. Viena iš problemų krypčių – mūsų nacionalistiniai troškimai izoliuoti Suomiją, bet tiesa ta, kad mums reikia imigrantų, nes visuomenė sparčiai senėja, o daug sveikatos sistemos darbuotojų šiuo metų imigrantai. Mes galvojame, kad nenorime įsileisti žmonių, bet tai ne tik žmogaus teisių klausimas, bet ir suomių visuomenės problema. Taip, gal aš ir reiškiu savo nuomonę, bet nesiekiu įtikinti žmonių, kad čia ir yra tikroji problema. Noriu, kad žmonės galvotų apie skirtingus scenarijus ir surastų ne vieną atsakymą.
– Kaip Suomijoje, kurioje šiandien gyvenate, juntamas ar matomas nacionalizmas? Manyčiau, su juo susiduriame plačiai ir globalioje aplinkoje, kai kur mažiau, kai kur aštriau, priklausomai nuo šalies ir jos vyriausybės. Kaip sekasi Suomijai?
– Jo čia yra. Prieš du metus kalbėjome apie „Tikruosius suomius“, bet pastaruoju metu daugiausia kalbų apie pandemiją, o ir „Tikrieji suomiai“ jau nebe tokie stiprūs kaip anksčiau. Bet man atrodo, kad šio tipo nacionalizmas banguoja, jis kyla ir slūgsta, niekada neišsenka ir visada gali sugrįžti. Įdomu, kad jis visuomet tarptautinis reiškinys, kad nacionalizmas kyla visoje Europoje, visame Vakarų pasaulyje. Manau, kad iš tiesų gyvename pandeminiame burbule, tai tema, apie kurią nuolat kalbame.
– Gyvenimas užsidarius turi įtakos ir veikėjų tarpusavio ryšiams. Beveik nėra žmogiško bendravimo arba jo labai nedaug. Nėra vaikų, sekso, laisvo bendravimo, kaip mes jį įsivaizduojame. Atrodo, kad knygoje viskas labai pragmatiška. Visi ryšiai labai pragmatiški. Kreipiesi į savo viršininką universitete, kad gautum darbą ar prisijungtum prie Dangaus, ir viskas. Vienas iš distopiškiausių įvykių knygoje – Inos ir Akselio užmegztas ryšys ir fizinis seksas. Ar čia užuomina, kas laukia mūsų visuomenės?
– Taip, įdomu, kad sakote, jog čia pragmatika. Aš taip negalvojau, bet tai tiesa. Ir mane dažnai pykina, kad mūsų ryšiai labai racionaliai pateisinami, pavyzdžiui, Teams diskusijose mes susitelkiame į temą, bet tarp žmonių nevyksta bendravimas, ir man labai liūdna, nes manau, kad ten vyksta gyvenimas.
– Romane dar girdisi ir užuomina į lyčių lygybę. Akselis sako, kad lyčių lygybės galima pasiekti tik aseksualioje visuomenėje. Ar sutiktumėte?
– Jo nuolatinis siekis – lyčių lygybė, nepasiekta nei Suomijoje, nei kurioje kitoje pasaulio šalyje, visada išliks įtampa tarp lyčių, nes, pavyzdžiui, tik moterys gali susilaukti vaikų. Nuolat kėsinamasi į jų teisę į abortą. Nors mums ji priklauso, bet galime jos netekti, nes politikai, dažnai vyresni asmenys, piktinasi, kad jaunos moterys sprendžia tokius svarbius dalykus. Vaikai ir reprodukcija – patys svarbiausi žmonijos išlikimui. Taip išliks įtampa ir rizikos prarasti teigiamą įdirbį, bet manau, kad galime siekti daug geresnės lyčių lygybės.
– Jūs sakėte, kad mes labai daug dirbame kurdami diskusinius straipsnius, podkastus, vaizdinę medžiagą, knygas, – viską. Ir kartais aš galvoju, kas tai mato, klauso, o gal transliuojame į tuštumą. Ką apie tai galvojate?
– Mes skiriame laiko pasisakyti, bet neskiriame laiko klausyti, jo tikrai trūksta. Pavyzdžiui, universitetai skelbia tiek daug straipsnių ir idėjų, bet politikai jų neskaito, bent jau toks įspūdis. Todėl daug išmintingiau – mažiau, bet geriau. Manau, kad knygos yra tas būdas, kuriuo galime perteikti dalykus, kurie mums atrodo tikri. Dabar knygų leidimas gana lėtas užsiėmimas. Trunka daug metų, reikia pasirengti, kad nesuabejotum savo žodžiais praėjus daug metų po jų išleidimo.
– Viena lėto meno rūšių – poezija. Jūsų knyga prasideda ir beveik baigiasi eilėmis. Ir Ina ima kurti eiles, kai vaduojasi iš nejautros. Ar manote, kad menas, poezija ir kitos meno formos – tai būdas labiau justi tikrovę, ar būti menkiau paveiktu nejautros?
– Ir menas, ir mokslas – du keliai atrasti pasaulį. Mėgstu poeziją. Poetai – vaizdų meistrai. Romano rašytojas turi skirti dėmesį daugeliui dalykų – siužetui, veikėjams, struktūrai, bet poezijoje gali skirti dėmesį tik vaizdui. Todėl ją skaitant apima toks pasitenkinimas.
– Labiausiai veikėjams trūksta troškimų. Jie nieko nenori. Bent jau knygos pradžioje jie nenori daiktų, veiklos, bendrumo, jie tik egzistuoja, kad išgyventų. Todėl sakyčiau pagrindinė knygos mintis yra tokia: gyvenimo esmė – aistra gyventi.
– Taip, tai ir atradimai, ir klaidos, svarbu kažką veikti ir norėti tai daryti. Viskas dėl aistros, ji yra gyvenimo būdas. Jie vėl ima tai suvokti arba suvokia pirmą kartą.
– Kas Jums teikia aistros gyventi ir malonumo gyventi?
– Labai daug dalykų. Myliu gamtą, knygas ir įvairų meną, savo draugus ir susitikimus su jais, mėgstu humorą, myliu savo šunį, man patinka stebėti, kas vyksta pasaulyje, sužinoti apie įvairius naujus atradimus, – tikrai yra daug dalykų, dėl kurių galima gyventi.
– Minėjote, kad parašėte tris knygas ir jos visos apie ateitį. Kodėl apie ateitį, kodėl ši tema tokia svarbi?
– Man patinka rašyti apie ateitį, nes labai įdomu kurti, kai reikia permąstyti visus dalykus iš naujo. Nieko negali užrašyti neatsakiusi į klausimą, ar ateityje irgi taip bus. Kokie dalykai žmonijai amžini, kokie išnyks. Tai labai intelektualūs iššūkiai ir įdomūs sprendimai. Gal jie ir yra pati tikriausia priežastis, nes savi tekstai gali labai greitai nusibosti, jei jie tavęs nedomina, o man buvo smagu rašyti visas knygas. Kita knyga irgi bus apie ateitį. Taigi šiuo keliu eisiu ir toliau.
– Tęsite naujų galimybių paieškas.
– Nežinome, kokia bus ateitis. Dar nenusprendėme. Tai darome kasdien. Tai žingsniai, kurie pakeis ateitį. Turime daug galimybių ir jos visos gali išsipildyti.
