1945 m. rugpjūčio 6-oji giliai įsirėžė ne tik į karybos, bet ir į visos žmonijos istoriją. Tądien JAV karinių pajėgų lėktuvas B-29 „Enola Gay“ ant Japonijos miesto Hirošimos numetė atominę bombą, pramintą „Mažyliu“ („Little Boy“).
Vienu akimirksniu Hirošima, kurioje branduolinės atakos dieną galėjo būti apie pustrečio šimto tūkstančių gyventojų, virto miestu vaiduokliu. Apie šešiasdešimt tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų žuvo, šimtas tūkstančių buvo sužeisti. Žmonės degė gaisruose, mirė užversti pastatų griuvėsių, patyrė siaubingą radiacijos poveikį.
Šios knygos autorius J.Hersey, į Japoniją pasiųstas jaunas „The New Yorker“ žurnalistas, surinko sprogimą mačiusių ir pragaištingus jo padarinius patyrusių žmonių prisiminimus. Ne tik japonų, bet ir vokiečio katalikų misionieriaus. Iš pradžių „The New Yorker“ ketino paskelbti rašinių seriją, tačiau įkvėpimo akimirką leidinio redaktoriai suprato, kad šį pasakojimą reikia publikuoti kaip visumą, ir nusprendė skirti visą numerį įvykius Hirošimoje rekonstruojančiam J.Hersey šedevrui.
Šios knygos autorius J.Hersey, į Japoniją pasiųstas jaunas „The New Yorker“ žurnalistas, surinko sprogimą mačiusių liudijimus.
Dešimt dienų J. Hersey karštligiškai perrašinėjo ir gludino savo istoriją, dalimis įteikdavo ją spausdintojams, o iš „The New Yorker“ redakcijos neištrūko nė užuominos apie būsimą publikaciją. 1945 m. rugpjūčio 31 d. įprastu formatu pasirodė istorinis žurnalo numeris. Jis tapo pirmaeile sensacija amerikiečių žurnalistikos istorijoje: išspausdintas tiražas per keletą valandų buvo išparduotas. J.Hersey straipsnių seriją perspausdino kiti JAV bei užsienio leidiniai, o 1946 m. dienos šviesą išvydo knyga.
J.Hersey „Hirošima“ – ypatingas kūrinys. Čia pirmą sykį aprašytas ne mokslo triumfas, nauji elementai ir matematinės formulės, bet tai, ką padarė bomba išgyvenusiųjų akimis.
Knygo ištrauka:
Tos dienos, kai buvo numesta bomba, išvakarėse, beveik vidurnaktį, miesto radijo stoties diktorius pranešė, kad prie pietinės Honšiū salos dalies artėja apie du šimtai bombonešių B-29, ir patarė Hirošimos gyventojams evakuotis į jiems skirtus „saugius rajonus“.
Ponia Hacujo Nakamura, siuvėjo našlė, gyvenanti miesto dalyje, kuri vadinama Noboričio, ir seniai įpratusi daryti kaip liepiama, pakėlė iš patalo tris savo vaikus: dešimties metų berniuką Tošio, aštuonerių metų mergaitę Jaeko ir penkiametę Mieko, aprengė juos ir išsivedė į karinį rajoną, vadinamą Rytų mokomuoju lauku, esantį miesto pakraštyje iš šiaurės rytų pusės. Ten, išvyniojusi keletą demblių, suguldė ant jų vaikus. Jie miegojo maždaug iki antros valandos, kol pažadino virš Hirošimos skrendančių lėktuvų gausmas. Vos tik lėktuvai praskrido, ponia Nakamura su vaikais patraukė atgal.
Poniai Nakamurai stovint ir stebint kaimyną, staiga viskas aplink plykstelėjo baltai – tokio baltumo ji dar niekad nematė.
Jie pasiekė namus šiek tiek po pusės trečios. Ji tučtuojau įjungė radiją ir nusiminė, nes kaip tik buvo perduodamas naujas įspėjimas apie antskrydį. Pažvelgusi į vaikus ir matydama, kokie jie išvargę, prisiminusi, kiek kartų per pastarąsias savaites visai bergždžiai keliauta į Rytų mokomąjį lauką, ponia Nakamura, nepaisydama per radiją transliuojamų nurodymų, nusprendė, jog nebeįstengs ir vėl leistis į kelią. Suguldžiusi vaikus miegoti, trečią valandą atsigulė pati ir iškart užmigo − taip kietai, kad vėliau praskridus lėktuvams nepabudo nuo jų skleidžiamo garso.
Apie septintą valandą pažadino sirena. Moteris atsikėlė, greitomis apsirengė ir nuskubėjo į namus pas poną Nakamotą, vadovaujantį jų kaimynystės bendrijai, pasiklausti, ką jai daryti. Jis nurodė likti namie, nebent pasigirstų skubusis įspėjimas – ilgas trūkčiojantis sirenos kauksmas. Grįžusi į namus, ponia Nakamura virtuvėje uždegė viryklę, pastatė virti ryžius ir atsisėdo paskaityti to ryto Hirošimos „Chugoku“. Jos palengvėjimui, aštuntą valandą pasigirdo atšaukiamo oro pavojaus signalas.
Ji išgirdo, kad subruzdo vaikai, todėl nuėjusi padalijo visiems po saują žemės riešutų ir liepė dar nesikelti, nes nuo naktinio vaikščiojimo jie pavargę. Tikėjosi, kad vaikai vėl užmigs, bet kaimynas iš namo, stovinčio tiesiai į pietus, pradėjo kelti baisų triukšmą: kalė, skaldė, plėšė ir laužė sienas. Prefektūros valdžia, kuri buvo įsitikinusi, kaip ir visi Hirošimoje, kad netrukus miestas bus atakuojamas, ėmė grasinimais ir įspėjimais spausti, kad būtų užbaigtos plačios priešgaisrinės juostos: ji tikėjosi, jog jos išvien su upėmis padės lokalizuoti gaisrus, jei jų kiltų po galimo padegamojo antskrydžio; tad kaimynas nenoriai aukojo savo namus dėl miesto saugumo. Kaip tik vakar prefektūra paskelbė nurodymą, jog visos tvirtos vidurinių mokyklų moksleivės po keletą dienų talkintų ištuštinant šias juostas, todėl, atšaukus oro pavojų, jos netrukus kibo į darbą.
Kai atsidūrė ant grindų, aplink ją krito medinės sijos, pasipylė čerpių liūtis; viskas aptemo, nes ją palaidojo užgriuvusios nuolaužos.
Ponia Nakamura grįžo į virtuvę, pažiūrėjo ryžius ir ėmė stebėti kaimyną. Pradžioje pyktelėjo, kad jis kelia tiek triukšmo, bet paskui jai pagailo beveik iki ašarų. Ši emocija buvo nukreipta konkrečiai į kaimyną − juk jis griauna savo namus, lenta po lentos, tuo metu, kai tiek daug kitko neišvengiamai sugriauta, bet neabejotinai ji jautė ir bendresnį gailestį − visiems aplink, jau nekalbant apie save pačią. Jai nebuvo lengva. Jos vyras Isava išėjo į kariuomenę tuoj po to, kai gimė Mieko, ir ilgą laiką nei iš jo, nei apie jį nebuvo nieko girdėti, kol 1942 metų kovo 5 dieną gavo penkių žodžių telegramą: „Isava žuvo Singapūre garbinga mirtimi.“
Vėliau sužinojo, kad vyras mirė vasario 15-ąją − tą dieną, kai krito Singapūras, ir kad jis buvo kapralas. Jos vyro būta ne itin klestinčio siuvėjo, o vienintelis jo kapitalas buvo „Sankoku“ siuvimo mašina. Po jo mirties, kai šeima nebegaudavo jo atlyginimo, ponia Nakamura išsitraukė siuvimo mašiną ir pati ėmėsi užsakymų − nuo tada siūdama išlaikė savo vaikus, nors ir vargingai.
Poniai Nakamurai stovint ir stebint kaimyną, staiga viskas aplink plykstelėjo baltai – tokio baltumo ji dar niekad nematė. Nepastebėjo, kas nutiko kaimynui: iš motiniško instinkto tuojau puolė link vaikų. Spėjus žengti vos vieną žingsnį (namas buvo 1350 jardų, arba trys ketvirtadaliai mylios, nuo sprogimo centro), ją pačiupo kažkokia jėga, ir ji skriete nuskriejo per miegui skirtą paaukštinimą į kitą kambarį, o jai iš paskos – namo nuolaužos.
Kai atsidūrė ant grindų, aplink ją krito medinės sijos, pasipylė čerpių liūtis; viskas aptemo, nes ją palaidojo užgriuvusios nuolaužos. Tačiau negiliai − ji pasikėlė ir išsilaisvino. Tada išgirdo vaiko verksmą: „Mama, padėk man!“ − ir pamatė jaunėlę, penkiametę Mieko, kuri, užversta iki krūtinės, negalėjo pajudėti. Ponia Nakamura ėmė karštligiškai skintis kelią mažosios link, o kitų savo vaikų nei matė, nei girdėjo.
