Leidyklos VAGA išleistoje britų rašytojos ir žurnalistės Helen Russell knygoje „Laimės atlasas“ skaitytojai kviečiami į kelionę po trisdešimčia pasaulio šalių – nuo Australijos iki Velso, kertant Butaną, Airiją, Suomiją, Turkiją, Siriją, Japoniją ir t. t. Knygoje skleidžiasi skirtingų tautų laimės paslaptys, galinčios pakeisti ir kiekvieno gyvenimą. Dalinamės penkiomis autorės knygoje pateikiamomis itališko gyvenimo būdo idėjomis, įkvėpsiančiomis lengvesnio gyvenimo kasdienybei.
Dolce far niente arba saldus nieko neveikimas
Nors ir sudėtinga pasakyti, kada frazė dolce far niente pavartota pirmą kartą, spausdintine forma ji pasirodė garsaus XVIII a. italų nuotykių ieškotojo Casanovos memuaruose. Tikriausiai jis sąvoką pavartojo tuomet, kai pavargo nuo kūniškų nuotykių ir kelionių bei panoro pailsėti. Šiandien ši frazė egzistuoja kaip branginama idėja – retai išsakoma balsu, tačiau kaip saitažodis nuolat šmėžuoja Instagrame italų, išsitiesusių hamakuose, nuotraukose.
Pamirškite Anitą Ekberg, kuri auštant taškėsi Trevio fontane filme „Saldus gyvenimas“ („La dolce vita“): geriau įsivaizduokite režisierių Fellini, drybsantį hamake po filmo pabaigtuvių vakarėlio. Arba prisiminkite tas seniai praėjusių vasarų popietes sėdinėjant medžių pavėsyje, kai jūsų minčių dar nebuvo taip okupavę darbai, šeima ir žiurkėno „gyvenimo“ ratas. Dolce far niente – sielą džiuginantis nieko neveikimas, kuris taip menkai tevertinamas pasaulyje, apsėstame užimtumo kulto. Gerai jau, gal Italijos pastaraisiais metais tarp pirmaujančių laimės srityje šalių ir nesimatė, tačiau klišė apie nerūpestingus italus vis dar gaji – ir ne šiaip sau. Italai geriau nei bet kokia kita pasaulio tauta geba neveikti „nieko“, o šiam menui lavinti reikia ir stiliaus, ir gabumų: dolce far niente savyje slepia daugiau, nei galima pastebėti iš pirmo žvilgsnio.
Nepriimkite visko per daug rimtai – juokitės
Italams dolce far niente – tai kone nepaklusnumo aktas, jie gyvena šalyje, kurioje klesti korupcija, todėl nepasitiki įstatymais, taisyklėmis ar visuomene. Italams net ir futbolo rungtynių teisėjai dažniausiai nepatinka. O futbolą jie dievina. Tai ko gi neatsitraukus? Kodėl progai esant nepasidarius pertraukos, kad išliktume laimingi? Italai – gana jauna nacija, iki 1861 metų juos valdė kitos šalys, taigi tauta yra tarsi maištingas paauglys! Italai turi ilgą ir spalvingą savito požiūrio į valdžią istoriją – į autoritetus jie visad žvelgė įtariai ar pašiepdavo per satyrą: galima prisiminti nepaliaujamas pašaipas apie Berlusconi, Commedia dell’arte ir komiko Dario Fo pasirodymus.
Pastarieji metai Italijai dosniai atseikėjo problemų ir ekonomika tik dabar pradeda tiestis po ilgiausios recesijos nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Finansų krizė italams smogė labai stipriai. 2013 metais atliktas tyrimas parodė, kad skurdo lygis šalyje per penkerius metus po krizės išaugo du kartus. Nedarbo lygis – aukštas, tačiau net ir darbuotojų situacija nėra stabili. Dauguma italų teigia netikį politikais, o „Istat“ apklausos duomenys tik patvirtina Francesco žodžius: kone 80 procentų italų nepasitiki savo tautiečiais.
Tiksliau, italai juokiasi iš beveik visko. Jų teigimu, turime juoktis, kitaip verksime. Humoras – itin svarbu.
Roma visais laikais buvo politikos ir parlamento, popiežiaus ir korupcijos miestas. Italai sako, nejaučiantys, kad valstybė ar visuomenė rūpintųsi jais, tai kodėl patys turėtų sukti dėl jų galvą? Italijoje dažnai išgirsi sakant chissenefrega – žodį, kuris laisvai verčiant reiškia „koks skirtumas?“. Žinoma, italai emocingi, mylintys, jaučiantys aistrą, o kur dar jų mafija – atrodo, lyg ekstremalumai šios šalies piliečiams yra norma. Ar kada vairavote Italijoje? Čia net automobiliai keliuose pliekiasi. Kartais atrodo, kad Italijoje vien tik chaosas, tegali pasikliauti draugais ir šeima. Todėl nenuostabu, kodėl italai sako, jog laimę teikia ir maži dalykai.
Italai stebi pasaulį gurkšnodami kavą ir užkąsdami rageliu. Juokiasi iš turistų. Arba politikų. Arba popiežiaus. Tiksliau, italai juokiasi iš beveik visko. Jų teigimu, turime juoktis, kitaip verksime. Humoras – itin svarbu. Romoje visi yra komikai. Padavėjas, nešantis jums kavą, pakeliui sustos ir pirmiau visam restoranui papasakos anekdotą, o jums reikės palaukti. O kol sekundės eina, užuot barbenę pirštais į stalą ar be perstojo tikrinę telefonus, italai atsipalaiduoja. Tai ir yra dolce far niente.
Mėgaukitės akimirka ir nesistenkite visko kontroliuoti
Didžiojoje Britanijoje dauguma apsėsti tvarkaraščių, norima, kad viskas vyktų laiku. Žmonės daug dirba, tada nustoja dirbti ir paleidžia vadžias: geria tiek, kad užsimirštų. O Italijoje žmonės geria, kad džiaugtųsi. Nesvarbu, ar tuomet dirba ar nedirba, dėl ateities pernelyg stipriai galvos sau nekvaršina – tiesiog džiaugiasi dabartimi.
Daug kas iš mūsų atsipalaiduoti siekia vykdami į egzotiškus kraštus, gerdami iki užmaršties ar bet kokiais kitais mėgstamais būdais bandydami prislopinti šiuolaikinio gyvenimo triukšmą. O kas nutiktų, jei leistume chaosui apsupti mus arba panirtume į jį, lyg į karštą vonią? Kas būtų, jei užuot taupę savo „pramogų kvotą“ tam vienam pabėgimui kartą per metus, išdalytume jį į minutes, valandas, dienas ir pabandytume „džiaugtis gyvenimu“? Panašu, kad italai būtent taip ir daro. Jie turi ir kitų gyvenimo džiaugsmui svarbių žodžių, pavyzdžiui, penichella, kas panašu į ispaniškąją siestą; meriggiare – poetinį apibūdinimą, kuris reiškia „karščiausias dienos valandas praleisti šešėlyje“; ir abbiocco, daiktavardį, kuris nusako tą mieguistumą, kuris apima sočiau pavalgius. Italijoje snūduras yra tokia išlavinta meno forma, kad nieko neveikimo reiškinys tiesiog negalėjo nebūti įtrauktas į leksikoną.
Italas pasakytų: rytoj nieko neveiksi? Kaip tau gerai! – tačiau vokiečiams ir danams tokia mintis kelia siaubą! Jie pasiteiraus: „Kodėl? Ar tau viskas gerai?“ Italams – mėgautis laiku nieko neveikiant yra grynas malonumas ir kasdienio gyvenimo dalis. Šiuo metu galima rasti 200 000 „Instagramo“ vaizdelių, pažymėtų #dolcefarniente. Pusėje jų karaliauja hamakai. Likusiuose svarbų vaidmenį atlieka vynas.
Be to, italai, kaip tauta, didžiuojasi savu paveldu – nuo Romos imperijos iki filosofų. Augdami vaikai yra mokomi abiejų šių temų, tačiau užaugę italai laikosi vieno vienintelio senovinio priesako: carpe diem – džiaukis akimirka. Italijoje šią sentenciją vis dar dažnai išgirsi, vyrauja požiūris, kad rytojus gali niekada neateiti, todėl gyventi reikia dabar ir, kas dar svarbiau, pinigus leisti irgi dabar. Todėl ir daiktai, rodantys statusą, italams yra ypač svarbūs. Jie tiki, kad „laimė“ – tai didesnis automobilis arba dizainerio rankinė. Italai nemėgsta varžyti savęs, net ir neturėdami didelių finansinių galimybių. Malonumas, kurį patiri dabar pat, iš karto, dažnai yra didesnis prioritetas nei ilgalaikė gerovė, o statusas – svarbiau už sąskaitą banke.
