– Nors šiandien vienas iš tikslų su Jumis susitikti – tai tik ką išleista knyga apie Lietuvos knygos kultūros puoselėtoją ir vieną iš lituanistinio sąjūdžio pradininkų grafą Jurgį Platerį. Tačiau norėtųsi pirmiausia paklausti: nuo ko prasidėjo Jūsų, kaip knygos tyrėjo, kelias? Kodėl pasukote knygiaus keliu?
– Daug ką lėmė tai, kad teko augti tada, kai šiuolaikinės masinės komunikacijos priemonės dar tik ropštėsi iš lopšio. Vaikystę praleidau Žemaitijoje, nedideliame Jonikų kaime, kuriame dar nebuvo nei radijo, nei televizijos. Poreikis liesti knygą, gaudyti jos mintis ir vaizdinius buvo kur kas didesnis nei šiandienos vaikui. Dėl to labai daug skaičiau. Mėgau lankyti bibliotekėles, rinkausi knygų, skaitydavau net naktį (kartais paslapčiomis). Greičiausiai artumas knygai vidurinės mokyklos suole lėmė humanitarinių dalykų pirmenybę. Tačiau nepaisant to, kad istorija, lietuvių literatūra ir kalba klojosi gana sklandžiai, po abitūros pasirinkau Kauno politechnikos institutą ir elektrotechniko specialybę. Nedrįsau išsiskirti iš klasės vaikinų būrio, kadangi dauguma jų pirmenybę teikė būtent šiai tada labai populiariai aukštajai mokyklai.
Neturiu nieko prieš elektros inžinierius, tačiau man šis pasirinkimas baigėsi kone katastrofa. Labai greitai suvokiau, kad pataikiau ne į tas roges ir ne ton pusėn važiuoju. To įrodymas buvo ir matematikos dalyko skola. Todėl pavasarį, nors ir visus akademinius metus auditorijose ir laboratorijose praleidęs, nutariau nutraukti studijas ir išvykti į Vilnių. Bet sumanymas iš karto neišdegė. Vos tik dekanatui pateikiau prašymą, gavau šaukimą kariuomenėn, dar po savaitės ar dviejų trumpai nukirpo ir išsiuntė į artilerijos jaunesniųjų vadų – seržantų – mokyklą Bukultuose, šalia Rygos. Ten buvo surinkta gana daug bent kiek ragavusiųjų aukštojo mokslo, nes teko perprasti artilerijos techniką, optiką, šaudymo teoriją ir skaičiavimus. Man bent jau čia KPI mokslai tikrai pravertė. Pusantrų metų tarnavau Čekoslovakijoje. Atpylusiems nustatytą laiką sovietinėje kariuomenėje buvo taikoma lengvata: be konkurso galėjo stoti į daugelį aukštojo mokslo specialybių, žinoma, išskyrus kūrybines. Aš, neilgai svarstęs, pasirinkau bibliotekininkystę ir bibliografiją Vilniaus universitete. Ji atitiko mano lūkesčius. Jau pirmajame kurse įsirašiau ir į Studentų mokslinę draugiją (sutrumpintai vadintą SMD). Ji sudarė galimybę gilintis į senąją ir naująją literatūrą, lietuviškosios spaudos istoriją žymiai daugiau, nei leido paskaitų ir seminarų turinys.
– Būtent studijų metais universitete pradėjote aktyviai domėtis Mažosios Lietuvos paveldu ir rinkti knygas?
– Apie tai kartą jau pasakojau, todėl priminsiu tik ką ne ką. Aš, kaip jau prasitariau, esu žemaitis, bet užaugau Klaipėdos krašte, išsaugojusiame labai savitą ir turtingą etnokultūrą. Tai tikriausiai ir buvo svarbiausia paskata susidomėti jos paveldu. Aptariant studentiško tyrimo temą sutikau su tuometinio SMD būrelio vadovo docento Vlado Žuko siūlymu gilintis į Mažosios Lietuvos knygos istoriją. Ėmiausi darbo. Iki šiol iš atminties neišblėso ta akimirka, kai universiteto bibliotekininkai man atnešė užsakytų senųjų knygų, padėjo ant stalo, o aš iš nuostabos žiūriu: jos pagarbiai į kartonines dėžutes sudėtos, raištukais užrištos. O kai knygose dar pamačiau ir antikvariato antspaudus su įrašytomis pirkimo kainomis, tai suvokiau, kad tai ne tik retos, bet ir labai brangios knygos. O aš juk tokių pat knygų pas kaimynus jau buvau matęs ir kartais net vartęs! Todėl, supratęs tokią jų vertę ir pamokytas būrelio vadovo, nusprendžiau lankydamas tėvus ir pats bandyti šių gėrybių prisirankioti. Taip ir nutiko, kad būdamas pirmakursis, kaip dabar pamenu, 1970 metų spalio 30 dieną, sėdau ant dviračio ir, apsukęs artimesnius kaimus, parsigabenau pirmąją kuprinę senienų. Jų pasitaikė įvairių. Vienos, religinio turinio, buvo storos, odos viršeliais, su užsegimo dirželiais ir varinėmis kabėmis, kitos, daugiausia pasaulietinės – plonos brošiūros, kalendoriai. Netrūko ir suplyšusių, graužikų sugadintų, supelijusių, net apipuvusių, nes dėl supratingumo stygiaus tokius dalykus kaimiečiai kartais pelių užviešpatautoje palėpėje ar kamaroje laikydavo. Štai taip bendraudamas su žmonėmis ir rinkau mažlietuviškąjį rašytinį paveldą. Po studijų pradėjau dėstytojauti, tačiau ir dėstydamas maždaug iki 1985 metų Pamario kaimuose aktyviai rinkau Mažosios Lietuvos senąsias knygas. Per tą laiką atsirado galimybių naudotis antikvariatais, pažinčių, ryšių su kolekcininkais, išmokau mainų. Susipažinau su Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupu ir kunigais, kurie turėjo retesnių leidinių. Dažniausiai gaudavau dovanų, kartais mokėdavau, kartais mainydavau, nes ilgainiui susikaupė dubletinių egzempliorių atsarga. Tikintieji, evangelikai, ypač pageidavo giesmynų ir už juos mielai duodavo kitokių, man kur kas reikalingesnių spaudinių.
– Taip pamažu susiformavo ir Jūsų asmeninė biblioteka? Kaip anuomet įvertindavote, kuri knyga turi vertę, kuri mažiau reikšminga? Kokias knygas rinkote?
– Rinkau viską, kas buvo iš Mažosios Lietuvos paveldo, kas gotikinėmis raidėmis lietuvių ar vokiečių kalba spausdinta. Knygas, bošiūras, atsišaukimus, skelbimus, bet kokius lapelius, kalendorius, laikraščius. Pasitaikydavo ir rankraščių. Iki 1975 m. dar nemaža klaipėdiškių, privargę kolūkiuose, išvykdavo į Vokietiją. O prieš palikdami Tėvynę, viską, ką turėjo, išparduodavo arba išdalindavo. Aš jų klausdavau: ar knygų nepaliekate? Vieni turėtas knygas bažnyčiai perduodavo, kiti – to paties tikėjimo kaimynams, treti sakydavo: imk ir neškis. Kartą pigiai nusipirkau dvi rūbų spintas, kuriose įtaisiau lentynas ir pritaikiau savo rinkiniui laikyti.
Augantis rinkinio dydis ir įvairovė padėjo lengviau suvokti ir įvertinti knygos kultūros tapsmą ir kismą, brandą, jos požymius ir pasiekimų lygį. Todėl nebuvau abejingas net to paties knygos leidimo dubletiniam egzemplioriui, nes panašių nebūdavo. Ypač įvairavo giesmynai, maldaknygės, Biblijos, pamokslai. Tarkime, gimsta vaikas, sulaukęs keturiolikos jis priimamas į bažnytinę bendruomenę ir ta proga gauna dovanų giesmyną. Egzempliorius ne bet koks: jis individualiai įrištas, su jaunojo savininko nuosavybės ženklu viršelyje arba dedikacija priešlapyje, dar meistras savo dirbtuvės pavadinimą kur nors viršelyje iš vidaus įspaudęs. Taigi, iš jo galiu ir įrišimo kilmę nustatyti. Arba sutuoktuvių proga dovanojama Biblija. Ji kur kas prabangiau buvo įrišama, originalios medžiagos, pavyzdžiui, dramblio kaulo, puošimui naudojamos, lapų blokas auksinamas. Man buvo labai svarbu nustatyti, kuo vienas leidimas ir skyrėsi nuo kito, nes kiekviename naujame tos pačios knygos leidime pasikeičia ne tik išspausdinimo metai, bet kinta ir turinys bei kalba: tekstai papildomi, redaguojami, tobulinama rašyba. Dvidešimtojo amžiaus pradžios lietuviškoje spaudoje vis dažniau pradėtas naudoti ir lotyniškasis raidynas. Tokiu būdu į knygas jau galima žvelgti iš istorinės raidos perspektyvos. Tyrėjo uosle pradedi justi ir fiksuoti knygos pažangos procesą: kas atsiskleidžia iš antraštės formulavimo, turinio dėstymo, naujų autorių vardų ir pavardžių pasirodymo, originaliosios ir verstinės literatūros įvairėjimo.
– Mažosios Lietuvos knygas kaupiate daugiau nei keturis dešimtmečius. Tad kiek iš viso pavyko sukaupti šio krašto leidinių?
– Tik nesusidarykite nuomonės, kad mano biblioteka yra didelė. Mažosios Lietuvos knygų ir smulkesnių leidinių turbūt esu surinkęs tik apie pusantro tūkstančio egzempliorių. Tačiau skaičiuojant pavadinimais skaičius būtų gerokai mažesnis. Kadangi kito tokio asmens, kuris tiek laiko kryptingai kauptų Mažosios Lietuvos spaudos paveldą nėra, tai maniškis rinkinys pagal šį rodiklį gal ir būtų didžiausias. Jo dydžio labai tiksliai nežinau, tačiau dėl to neišgyvenu, nes tikslumo kol kas ir nepasigendu. Bet, tikiuosi, kad ateis diena, kai imsiuos ir parengsiu išsamų katalogą. Jame norėčiau pateikti ne tik kiekvieno egzemplioriaus bibliografinį aprašą, bet ir to egzemplioriaus istoriją bei knygos autoriaus biogramą. Nuo seno kiekvieną įsigytą leidinį, net patį smulkiausią, registruoju kataloginėje kortelėje, o pastaraisiais laikais jau ir kompiuteryje. Fiksuoju, iš ko, kokiu būdu (pirkimu, mainais, dovanomis), iš kokio kaimo, miestelio arba miesto leidinys įsigytas, paliktus asmeninius nuosavybės ženklus, dedikacijas, skaitytojų įrašus, leidyklų, spaustuvių, knygrišyklų ir knygynų reklamos ženklus, charaketerizuoju fizinę būklę. Ši informacija turėtų palengvinti sumanyto katalogo parengimą. Juo sieksiu ir edukacinių tikslų: taip skatinsiu panašiu keliu eiti ir kitus, ypač pradedančius bibliofilus ir kolekcininkus. Aš juk dėstytojas ir ne vien tik universitete ...
– Vis dėlto norisi klausti: kaip kilo mintis imtis įprasminti būtent Jurgio Platerio atminimą bei nagrinėti jo asmeninės bibliotekos kilmę bei likimą?
– Suprantu Jūsų nuostabą ir klausimą: šis žmogus juk ne iš Mažosios Lietuvos. Nepaisant to, švėkšniškis grafas Jurgis Plateris mane daug metų masino ir viliojo. Jis buvo tarsi šviesulys debesų užgožtame danguje: tai jį matai, tai jis vėl dingsta. Kartais ilgam. Priežastis – žinių stygius. Jos labai fragmentiškos, netikslios, dažnai ir klaidinamos. Kiek aiškiau susivokti padėjo dabartinio Čikagos universiteto prof. Giedriaus Subačiaus knyga ,,Žemaičių bendrinės kalbos ištakos“ (1998), kurioje grafui skirta ne taip jau mažai puslapių. Kiekvienas tyrėjas imdamasis darbo gerai žino, kad jo pirmiausia laukia keli esminiai sprendimai ir dalykai: motyvas, tyrimo tikslas, instrumentai (metodai) ir kūrybinė medžiaga – šaltinių duomenys. Labai praverčia vidinis, jausminis suinteresuotumas, poreikis kažkam atiduoti duoklę nesitikint atlygio. O svarbiausia, visam sumanymui realizuoti reikia gerai apgalvoto plano, akademiškai vadinamo koncepcija, kuris darbo metu atriša rankas ir suteikia pagreitį. Iš negausių publikacijų mačiau, kad J. Plateris gali būti tiriamas keliais aspektais, tokiais kaip istorikas, kalbotyrininkas, muzeologas, bendriau – lituanistas. Aš įžvelgiau ir sau vaisingą, tiesiog viliojančią kryptį – lietuviškosios knygotyros pradininkas, knygos kultūros kūrėjas. Tyrimą rutuliojau dviem lygiagrečiais siužetais: asmeninė biblioteka, ja remiantis rengti darbai ir su tos bibliotekos istorija susiję asmenys, kurioje reikšmingiausias vaidmuo teko jos kūrėjui – Jurgiui Plateriui. Man į jį teko gilintis iš visų jėgų, nes norėjau parodyti jo išskirtinę asmenybę. Kitų tokių kūrybos galių žmonių, jei atsižvelgtume į luomą, turtą, išsilavinimą, galimybes ir pasišventimą, jo gyvenimo metais dar nebuvo. Ir Simono Daukanto, ir Motiejaus Valančiaus laikai dar tik aušo.
– Knygą rašėte penkerius metus, ir ji nėra pirmoji. Kokią vietą ši monografija užima tarp kitų Jūsų darbų?
Yra knygų, kurias parašai labai greitai. Ypač, jei jų apimtis nedidelė ir duomenų nereikia metų metais telkti. Paminėčiau knygą, gal ja vadinčiau ir knygele, apie rašytoją Ievą Simonaitytę ,,Klaipėdiškė“ (1997). Ją rašiau būdamas jaunas dėstytojas. Turėjau galimybę rašytoją lankyti. Ji buvo literatūros klasikė, šiaip jau ne daug kam lengvai pasiekiama. Man pasisekė: rašytoją intrigavo mano žinios apie Mažąją Lietuvą, jos tėviškę ir jos žmones. Tai atverdavo duris daug dažniau, nei drįsdavau pagalvoti. Pas ją užsukdavau dar būdamas studentas, rašytojai vasarojant savo name, prie Vingio parko, Priekulėje, ir žiemojant bute Vilniuje. Lankiau ją kelerius metus, užsirašiau jos pasakojimų. Jos buvo labai įdomu klausytis. Kai Ieva Simonaitytė mirė, man kilo mintis iš užrašų parengti knygą. Juolab kad artėjo rašytojos sukaktis. Parengiau rankraštį, nunešiau į „Vagos“ leidyklą. Nežinau, ar redaktoriai tekstą patys perskaitė, bet recenzuoti įdavė ne mažesnio kalibro nei Simonaitytė rašytojui Juozui Baltušiui. Jis parašė griežtą recenziją: nurodė ir riktų, ir nesklandumų, bet pamatė ir tariamų sovietmečio neapsižiūrėjimų bei kokių ten ideologinių klaidelių. Rankraštį grąžino. Teko palūkėti. Knyga pasirodė rašytojos 100–mečio proga ir jau nepriklausomoje Lietuvoje, tad ir be jokių didesnių turinio braukymų.
Taigi, vienos knygos labai lengvai gimsta, nors jų pasirodymas ir užtrunka. Kitoms reikia didelio darbo. Tačiau atperka kūrybos proceso potyriai. Jie yra neįkainojami, nes įgyjami savo paties išradingumu, kūrybingumu ir prakaitu. Kaip vertinti knygą apie Jurgį Platerį? Taip, ši monografija pareikalavo daugoka laiko ir pastangų, tačiau ji nenustelbs kitų. Man brangiausia knyga vadinasi „Mažosios Lietuvos knyga“ (1996). Prie jos dirbau apie 20 metų. Dėl jos gal 13 vasarų pratūnojau Vokietijoje. Vis po mėnesį, po pusantro. Medžiagą rinkau bibliotekose ir archyvuose, susitikinėjau su vokiečių mokslininkais, konsultavausi, kartais lankiau buvusius mažlietuvius, lietuviškai mažai arba iš viso nebekalbančius. Man ,,Mažosios Lietuvos knyga“ yra brangiausia ne tik dėl įdėto didžiulio darbo, bet ir dėl sudėtingumo, sprendimų paieškų, įgyto mokslinio darbo patyrimo ir naujoviško, kitoniško, iki tol neatrasto pasaulio atodangos. Gaila, kad ši knyga nebuvo tokia puošni kaip naujoji knyga, tačiau tai juk nėra svarbiausia. Svarbiau tai, kad knyga turi savo vertę ir gyvenimą, nors žinau, kad nieko nėra amžino. Atėjus laikui visos temos yra iš naujo gvildenamos ir naujomis knygos skelbiamos.
Man rašomos knygos sudaro galimybę liudyti apie mūsų kone jau prarastos tautos dalies, Mažosios Lietuvos lietuvių istoriją, praeities dvasią, jų didžiulę kultūrinę pažangą, kartais toli pranokusią didžiosios tautos dalies pažangą. Tad labai vertinu galimybę prisiliesti prie dvasinių dalykų, kaupti juos liudijančią žiniją ir tarytum rasti raktą į praeities, slėpiningo pasaulio suvokimą. Nuolat lydi mintis, kad tęsti tokį darbą ir net kažkiek pasiaukoti yra ne tik verta, bet ir pareiga. Žinoma, kartais autoriui gali atrodyti, kad jis padarė viską, kas tokiomis sąlygomis buvo įmanoma, tačiau visada atsiras ir tokių, kurie nestokos priekaištų. Esą, galbūt laikų dvasios tinkamai nesuvokei ir neperteikei, galbūt ne taip ar ne iki galo problemą supratai, o galbūt atskleidei kažką, kas turėjo išlikti paslaptyje. Be to, visi, net ir mirusieji, nori būti labai gerai vertinami, bet tam kartais pristinga argumentų. Pagaliau, žmonės kartais pasielgė ne taip, už ką galėtume juos pagirti šiandien arba esame įsitikinę, kad būdami jų vietoje patys taip nesielgtume. Esame priklausomi nuo savo netobulumų ir ydų. Nieko nepadarysi: ir mes patys, ir kiti nori, kad jų giminės ištakos, kiekvieno jos atstovo praeitis būtų perspektyviau, romantiškiau, šviesiau, ryškesnėmis spalvomis vaizduojama. Iš kitos pusės, jos idealus vaizdavimas tarytum prideda balų autoriui, nes skaitantysis kažkiek tapatinasi su teigiamais knygų herojais. Tačiau gyvenimas nėra grakštus valso šokis puošnių ponų pokylyje. Ne kartą rašiau apie visa tai. Ir pastarojoje knygoje teko svarstyti: kiek idealizuoti ar herojizuoti Švėkšnos Platerius. Neperdėjau, nes argumentų neradau. Grafai buvo tik savo laiko statistai: baudžiaviniai ponai, kaip ir kiti feodalinės epochos dvarininkai lupo savo valdinių devintą kailį ir vogė iš jų gerą. O kai vyko 1831 ir 1863 metų sukilimai, Švėkšnos Plateriai juose nė vienas nedalyvavo, nors tos giminės, tik kitos šakos atstovai ir dalyvavo, ir žuvo, ir bėgo slėptis į užsienį, prarasdami padėtį ir ateitį. Sukilime nedalyvavo ir mano herojus, Jurgis Plateris, ir jo broliai, ir brolių vaikai. Todėl autorius šiuo požiūriu turėjo išlikti objektyvus ir atsisakyti ne tik perdėtų simpatijų, bet ir advokatavimo istorijai priedermės.
– Tačiau kaip tą praeitį perteikti aktualiai? Pamenu, kad rudenį vykusioje tarptautinėje knygotyros konferencijoje užsiminėte, kad šiandien globalizuotame pasaulyje ypač svarbu puoselėti kultūros paveldą, skatinti tautinį tapatumą ir perduoti šias vertybes ateinančioms kartos. Tad kaip manote, kaip geriausia tai įgyvendinti?
– Tautinis tapatumas – tai mikrokosmosas. Tai didžiulis mikrodalelių telkinys, kurį būtina nuolat koncentruoti ir palaikyti įcentrinę jėgą. Galima rasti daugybę būdų ir kelių ją aktyvinti. Knygotyrininkas šiame procese taip pat turi užduočių ir galimybių. Būtina žadinti atmintį tų kūrėjų, kurie ne be pašalinių jėgų spaudimo buvo izoliuoti arba dėl mūsų pačių įžvalgumo stygiaus liko primiršti, tačiau gali visavertiškai atliepti dabarties visuomenės reikmėms. Pavyzdžių yra daug. Mūsų prislopinta istorinė savimonė yra neproduktyvi. Mes įsprausti tarp Valančiaus, Basanavičiaus, Kudirkos ir dar kelių tautinio atgimimo figūrų, nors visose epochose turėjome iškilių asmenybių, kurios atliko pareigą ir teikė ryžtingus sprendimus kartais beviltiškose situacijose. Jie patys buvo žmogiškumo, o kai reikėjo, ir vedlio kovotojo pavyzdys. Bendromis pastangomis plėtodami matymo horizontą mes sudarysime geresnis sąlygas šiandieniam visuomenės nariui susivokti, kad jis stovi ant tvirtų tautiškumo ir pilietiškumo pamatų ir yra įpareigojamas saugoti kartų ugdytas tradicijas. Šiandien kaip niekad svarbu puoselėti savo vertybes ir suvokti globalėjančio pasaulio nevaldomo amorfiškumo pavojų. Būtina nuolat diegti pareigos suvokimą ir požiūrį, kad jis taip pat gali kai ką, kartais net labai daug, ir net vien tik savo jėgomis padaryti. Pateiksiu šių dienų knygos kultūros pavyzdį. Rokiškėnas Vytautas Gasiūnas labai gražiai sutvarkė savo sodybos miesto pakraštyje žemės lopinį ir jame iš pensininko lėšų pastatė iškalbų granito paminklą lietuviškai knygai. Dabar tik ką greta pastatė paminklą ir seniausiam pasaulio raštui – Kretos saloje rastam diskui su neperskaitomais rašmenimis. Šeimininkas dar ir trečią paminklą statys. Sodyba vis dažniau lankoma. Ji ir be žodžių kalba: žiūrėk, žmogau, daug ką pasaulis turi, bet ir mes ne nuošalėje likę. Garsas apie tokius darbus ne tik greitai sklinda, bet ir kitus įkvepia veikti.
– O jeigu kalbą pasuktume apie šiandienės knygos ateitį. Kaip vertinate manančiuosius, kad jos formos spausdinto žodžio gali visiškai nelikti?
– Liks, tačiau suvokime ir tinkamai įvertinkime moderniųjų laikų bei paties žmogaus permainas. Tradicinės spaudos, taip pat ir skaitmeninės, funkcijos keičiasi. Jos didina informacinių medijų galimybes, didelę įtaką jų tobulinimui daro ekonominiai veiksniai. Kam leisti momentinę informaciją teikiantį kokį nors laikraštį, žurnalą ar knygą, jeigu ją gali gauti kelių klavišų paspaudimu. Bet yra tokių dalykų, prie kurių teks ne kartą grįžti ir kuriuos norėsi skaityti tik knygoje, o ją pačią turėti po ranka asmeninėje bibliotekoje. Ir tai nebūtinai bus grožinė literatūra. Knyga, ko gero, yra tobuliausias žmonijos kūrinys. Ji ne efemeriška, ji materiali, stabili forma ir turiniu, maloni liesti ir pažinti, ji estetiška, nes ją kūrė ne tik autorius, bet ir dailininkas. Ji turi savo dvasią. Juk ne atsitikinai knyga buvo ir yra pats populiariausias pasaulyje dovanų dalykas. Todėl net neabejoju, kad knyga išliks, tačiau, atsižvelgiant į poreikius, dar keisis.
Senoji knyga jau tapo istoriniu paveldu, naujoji juo nenumaldomai tampa. Jai lemta būti istorijos liudininke. Ji gyvens, kad ir kokio turinio bei išliekamosios vertės būtų, nes jos gyvenimas susiliejo su žmonių gyvenimu ir savaime tapo tautos dvasios, mentaliteto ir atminties saugotoja. Visada išliks poreikis knygą pažinti: kaip ji atsirado, brendo, veikė protą ir elgseną, kaip formavo mus kaip tautą ir mūsų užuovėją – valstybę. Be praeities nėra ateities. Jaučiame atsakomybę už praeitį, už jos sąsają su ateitimi, už savasties išsaugojimą, nes nenorime būti bet kuo. Mes norime išsaugoti tai, ką atsinešėme ir ką patys gebėjome įgyti. Labai didelė vertybė yra žmogiškasis kapitalas – tapatumas. Tai patyriau savo esybe. Esu, kaip sakiau, žemaitis, dalį vaikystės ir jaunystės praleidęs Klaipėdos krašte, bet klaipėdiškiu taip ir netapęs. Esu tik gal daugiau nei kiti prie klaipėdiškių priartėjęs, nes kelyje jų link turėjau patikimą vedlį – mokslą, dosniai atsilyginusį už teisingą pasirinkimą ir ištikimybę.
Tekstas iš ciklo Tapatumo puoselėjimas globaliame pasaulyje, kuris iš dalies remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.
