Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Domilės Kirstukaitės eilėraščiai: „Kino klasikos seansas“, už kurio slepiasi skaudi patirtis

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo eilėraščiais dalinasi Domilė Kirstukaitė, kuriai poezija – „nepaliaujamas ryšio ieškojimas“. „Tai lyg skambutis vis ir vis naujam, nepažįstamam numeriui, kada prieš spaudžiant „skambinti“ ima stipriau plakti širdis, sudrėksta rankos, svaigsta galva. Tai labai intymus, atviras pokalbis tarp kasdienybės, jos niuansų ir manęs. Kitame gale gali atsiliepti tiek žvaigždynai, šventieji, tiek šuns apkramtyti batai ar mano liūdnas atodūsis. Ir tai yra baugu, bet labai įdomu. Todėl poezijoje ieškau susikalbėjimo formų ir be galo artimo ryšio, – sakė ji. – O „Kino klasikos seansas“ yra visiškai reali ir ganėtinai skaudi patirtis, kuomet juokiesi ir brauki ašarą dėl ekrane rodomų šiltų Lietuvos žmonių, kaimynų, draugų tarpusavio santykių, jų beprotiško pasišventimo idėjai, bendrystei, žmogiškumui, kai viso labo milžiniškoje salėje sėdi absoliučiai vienas ir dar prisimeni, kad ryte tavo paties kaimynas ignoruodamas praėjo pro šalį.“
Domilė Kirstukaitė
Domilė Kirstukaitė / Asmeninio albumo nuotr./ 15min nuotr.

- Domilė Kirstukaitė

Kino klasikos seansas

Dar ne vakaras,

kino salėje vėsu,

šviesos užtemsta,

o gal ir jau?

Įdėmiai klausausi,

pro petį dairausi į duris,

laukiu kol jos prasivers,

kol vėluodami atlėks žiūrovai

rausvais žandais nuo bėgimo,

pro juoką ištars spėjom,

kol nerangiai, triukšmaudami

atsisės į vietas

ir savo lengvu atodūsiu

užpildys visą patalpą.

Prasisuka kiek mažiau

nei pusė juostos,

durų slenkstis lieka

niekieno daugiau neperžengtas,

ima darytis vis ir vis nejaukiau

žvelgiant į ekraną.

Imu nebesuprasti,

ar aš žiūriu į jame esančius aktorius,

ar jie į mane -

jų akių nesuskaičiuosi,

o salėj tik dvi,

didelės ir rudos.

Karantino koncertas

rožinis kadilakas,

Kosto teatrališkas juokas

nuo stogo,

mašinų numeriai vietoj

veidų žiūrovų,

koncerto pabaiga be

aplodismentų,

su rėkiančiais įspėjamaisiais

signalais

ir kažkur giliai,

beveik nepastebimai

užsimarinavusiais

lyg ir tokiais pat,

bet jau lyg ir kitokiais

žmonėmis.

Užupio kaimynai

Pirmomis naktimis sapnuodavau košmarus,

kad man pamiršus du kartus pasukti raktą

į priešingą laikrodžio rodyklės pusę,

jie ir vėl ima iš visų jėgų baladotis,

nerviškai sukinėti durų rankenėlę, veržtis,

purvinais kumščiais trankytis,

netgi žengti žemėtais batais

mano koridoriumi ir ieškoti manęs.

Taip buvo tik iš pradžių. Dabar jau pripratau.

Žinoma, tik duris rakinuosi dažniau.

Ir jų katinai ėmė karaliauti mano namuose.

Štai, išeini į kiemą valgyti pusryčių ir jau žiūrėk –

prisistato lygiai dvylika katiniškų akių.

Pora nepatenkintų, keturios prašančios išmaldos,

o dar kitos - neaiškios.

Sunku su tais gyviais, atrodo mieli – o kaip kanda,

iš mandagumo net nepasisveikina,

pagal nuotaiką ignoruoja,

aprėkia arba už durų dainuoja meilės serenadas,

amžinai nežino ko nori.

Su jų šeimininkais viskas kur kas paprasčiau.

Jei diena gera, nusišypso, laužydami liežuvius

su akcentu ištaria sveiki, o jei ne,

tenka išklausyti keiksmažodžių tiradą ir tiek to mokslo.

Užtat į bendrą kiemą išeina kas vakarą

kartu pripildyti savo skrandžių, nuo seno iki jauno,

o atėjus metui, kuomet reikia mokėti buto nuomą,

sužinau ne iš skambučio,

bet iš kaimynų stikliukų barškėjimo lauke –

šeimininkai jau atvyko.

Provincijos daugiabučio kiemas

Kartą išeinat iš kiemo laiptinės

Kaimynas X apsikeitė vietom

Su savo šuva – vietoj šlepečių

Aplojo, apdraskė kito mašiną

Kol staiga taip stipriai įsimylėjo padangas

Ir isteriškai bandė jas apkabinti.

Tiesa, tas bandymas buvo kiek juokingas,

Nes nekaltas šuo išnyko ir liko

Besitabaluojantis pilvas ir

Netaiklūs plaukuotos kojos spyriai.

O štai kaimynas Y kreivai parkuodamas

Savo devym-aštuntų bėmsą

Paliko mistišką tarpą –

Du automobiliai netilpo,

O vienam erdvės buvo per daug,

Taip visi išsigando ir liko be vietos.

Tuo tarpu kaimynė P grįžus namo

Mįslę išsprendė ir pastatė

Į tarpą mašiną.

Kaimynas Z tai pamatęs

Per naktį nesudėjo akių,

Rašė, plėšė, klijavo, spausdino,

Prakaitavo ir pagaliau kaimynei P

Po valytuvais paliko raštelį

Su vairavimo instruktoriaus numeriu

Ir prierašu: kainuos tai kainuos,

Bet išmokys parkuotis.

Kaimynas Z pastebėjęs

Kaimynės P juoką

Iš pykčio išsipūtė ir susprogo
Su visomis mokymosi įstaigų

Vizitinėmis kortelėmis.

Taip tarp užsimarinavusių

Savo betoniniuse sloinikuose

Atsirado dar vienas

Supuvęs pomidoras.

***

Galų gale, kas man iš tų personažų?

Gražių nuotraukų, bandymų kuo skambiau

įrašyti dainas, šypsojimųsi pro kameros objektyvą,

plačių gyvenimo aprašymų,

jei visa tai, tik rūbai, greit krentantys žemėn,

nė dėmės ant odos nepaliekantys.

Geriau parašyk man laišką,

paklausk, kaip gyvenu –

atrašysiu tau savo sielos medum ir krauju.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą