Be to, lapkričio 15–17 dienomis Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, Vilniaus universitete, Vilniaus dailės akademijoje, Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje ir Vilniaus literatų namuose vyks vaikų literatūros lauko dalyviams skìrtos vaikų literatūros industrijos diẽnos „Kūrėjų sala“. D.Czerniak-Chojnacka – viena festivalio ir industrijos renginio viešnių. Ji ne tik dalyvaus susitikimuose su skaitytojais ir lietuvių kūrėjais, bet ir ves kūrybines dirbtuves vaikams.
Mudvi su Dominika pasikalbėjome apie kūrybą, rašytojus ir tai, ką reiškia būti įvertinta kūrėja Lenkijoje.
– Miela Dominika, papasakokite apie save. Kokioje aplinkoje užaugote? Ar Jūsų šeimoje buvo menininkų?
– Užaugau mažame Wielkopolskos (liet. Didžiosios Lenkijos) regiono miestelyje muziejininkų šeimoje, apsupta sendaikčių ir istorijų. Skamba romantiškai, o gal taip ir yra. Aplinka, kurioje augau, neabejotinai padarė man didelę įtaką.
– Kaip prasidėjo Jūsų kūrybinis kelias? Ar Lenkijoje jauniems menininkams sunku įsitvirtinti?
– Turiu prisipažinti jau nuo mažens žinojusi, kad noriu būti menininke. Labai mėgau piešti. Stodama į Akademiją (dabartinį Poznanės menų universitetą) turėjau pasirinkti fakultetą. Visada buvau tikra knygų žiurkė, todėl apsisprendžiau labai greitai. Esu be galo laiminga, kad viskas taip susiklostė. Studijos kaip niekas kitas man atvėrė akis ir labai daug ko išmokė.
O dėl kūrybinės pradžios... Dažnam meno studijas baigusiam žmogui karjera susiklosto puikiai. Dabar esu pedagogė (visada norėjau mokyti!), todėl labai didžiuojuosi savo studentais. Jų sėkmė mane motyvuoja dar atkakliau dirbti kūrybinį darbą.
– Turite etnologijos ir kultūros antropologijos magistro diplomą, taip pat esate muzikė. Kokią įtaką šios žinios turi Jums kaip iliustruotojai?
– Esu tvirtai įsitikinusi, kad etnologijos paskaitos turėtų būti įtrauktos į kiekvieną studijų programą. Patikėkite, jos visiškai pakeičia mūsų mąstymą ir mus pačius. Esu tikra, kad visi šie dalykai – muzika, kultūra, pedagogika – formuoja mane kaip žmogų. Tokia patirtis reiškia, kad būti užsispyrusiu, siaurų pažiūrų žmogumi, kuris tiesiog „mėgsta piešti“, paprasčiausiai neįmanoma. Tu tampi atsakingesnis, atviresnis, tikresnis. Man atrodo, pasidarai net įdomesnis tiems, kuriems kuri savo meną.
– Kokias knygas vaikams pavadintumėte svarbiausiomis savo gyvenime?
– Be jokios abejonės, tai būtų pirmoji mano pačios perskaityta knyga – Erico Knighto „Lesė grįžta“.
Paminėčiau ir Mikės Pūkuotuko, Trolių Mumių knygų serijas, taip pat mano mylimą W. M. Thackeray‘aus „Rožę ir žiedą“. Tai yra kūriniai, kurie man asocijuojasi su pirmosiomis skaitymo patirtimis. Šios knygos man ir dabar labai brangios, nuolat jas skaitau.
– Ar prisimenate pirmąjį / -ąją rašytoją, su kuriuo / -ia susipažinote? Kokį įspūdį jis / ji Jums paliko?
– Juokinga, bet su pirmaisiais rašytojais – Dionisiosu Sturiu („Kalá, kalá“, leidykla „Dwie Siostry Publishing“) ir Ania Taraska („Dwa słowa“, leidykla „Dwie Siostry Publishing“) susipažinau tik šiemet! Kaip matote iš ankstesnio mano atsakymo, „gyvais“ rašytojais nelabai domiuosi... Ir jeigu atvirai, man būtų šiek tiek baugu juos sutikti – o jeigu tai sugadintų jų knygose vaizduojamą pasaulį? Niekad per daug nedegiau troškimu susipažinti su rašytojais. Nemėgstu ir biografinių knygų. Kito žmogaus gyvenimo detalės man visai neįdomios. Mane domina knygos, o ne tie, kurie jas sukūrė. Tai nereiškia, kad nesižaviu rašytojais ar jų negerbiu. Sugebėjimas žodžiais kurti ištisus pasaulius yra tiesiog neįtikėtinas.
– Ar iliustracijų piešimas savajai istorijai skiriasi nuo to, kaip iliustruojate kitų autorių knygas?
– Kurti iliustracijas savam tekstui yra labai smagu, nes čia viską sprendžiu pati. Knygą matau kaip visumą, lyg kokį mezginį (kaip kartą palygino žymi lenkų iliustruotoja). Šis procesas reikalauja daug daugiau laiko – tai čia norisi kai ką pakeisti, tai ten... O kai gauni jau baigtą tekstą, darbas vyksta kitaip. Nuo tavo pečių nukrinta našta: gali tiesiog interpretuoti tekstą ir žaisti, mėgautis pačiu procesu. Nepaisant visko, labai mėgstu abu variantus.
– Kaip atrodo Jūsų darbo diena, kai ruošiate iliustracijas vaikų knygai? Kaip rengiatės kurti naują istoriją ir kaip pasirenkate iliustravimo techniką?
– Uždavėte turbūt patį sunkiausią klausimą trimečio mamai! Pasakysiu tik tiek, kad stengiuosi atlikti milijoną darbų tuo pačiu metu. Bandau išlaikyti sveiką protą, kad ir kaip tai šiuo metu sudėtinga. Tačiau visos pastangos yra to vertos.
Pradėjusi dirbti su nauja knyga, kaskart viską darau tam tikra tvarka. Pirmiausia, perskaitau tekstą. Tada mąstau. Piešiu eskizus. Tam tikrą laiką gyvenu su knyga – vadiname tai vaikščiojimu su idėja prieš akis. Ieškau įkvėpimo. Sprendžiu, kokiu būdu galėčiau geriausiai išreikšti savo sumanymą. Tekstas yra viena idėja, o jo įpynimas į knygą yra kita, todėl šioji turi būti labai gera. Taigi kartais apmąstymas užtrunka ilgiau nei pats iliustravimas. O apsisprendus toliau jau viskas klostosi sklandžiai.
– Ar savo piešiniuose vaizduojate pažįstamus žmones, situacijas?
– Taip! Kaip smagu, kad paklausėte. Niekas iki šiol man nėra šio -klausimo uždavęs, o aš visada norėjau apie tai pakalbėti! Mėgstu savo iliustracijose panaudoti fragmentus iš šeimos gyvenimo, mums vieniems suprantamus juokelius, vardus, gimtojo miestelio architektūros detales. Jaučiuosi lyg vagiliaučiau (na, gal tam tikra prasme tai ir darau). Arba palikčiau užuominų ir galvosūkių skaitytojui. Knygoje atsiranda papildomų dalykų, paslėptų lobių, todėl ją ir vėl norisi skaityti. Kaskart versdamas puslapį po puslapio pastebėsi ką nors nauja.
– Papasakokite apie Jūsų sukurtą plakatą „Vaikų knygų salai“.
– Norėjau, kad jis būtų labai išraiškingas ir iš karto pastebimas. Traukiantis akį, bet ir pritaikytas vaikams, juokingas, susijęs su knygomis. Apsvarsčiusi visus šiuos aspektus, nupiešiau sužmogintus skaitančius gyvūnus su šarka Pica priešakyje. Šarka yra nuostabus, miestuose ir miesteliuose dažnai pasitaikantis paukštis žvilgančia uodega.
– Kokie Jūsų knygų pristatymai labiausiai įsiminė?
– Nepamiršiu pirmojo savo knygos „Kaminkrėtys ir kepėjas“ pristatymo leidyklos „Dwie Siostry“ knygyne, kurį ta proga visą buvau papuošusi. Po renginio vedžiau kūrybines dirbtuves ir pasirašinėjau knygas.
– Laukiame Jūsų atvykstančios į „Vaikų knygų salą“. Ar esate pažįstama su Lietuvos iliustruotojais? Kokiomis temomis planuojate kalbėti per savo paskaitą ir meistriškumo klasę?
– Labai atvirai papasakosiu, ką reiškia būti nuolat įsitempusia grafikos dizainere, kuri pagaliau suprato, kad jaudulys prieš naują projektą yra geras dalykas (dažniausiai). O per viešą paskaitą pristatysiu balioną, pilną oro... Juokauju! Nenusivilsite. Tikiuosi, kad nenusivilsite! Labai nekantrauju su jumis visais susipažinti ir daugiau sužinoti apie Lietuvos iliustruotojus!
Literatūros festivalį „Vaikų knygų sala“ organizuoja VšĮ „Mokyklų tobulinimo centras“ įkurta literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
