„Rašytojo stilius, kaip teigia kritikai, yra sausas, neįmantrus. Tačiau romane apstu dialogų, personažų kalboje gausu vulgarybių, keiksmų, slengo. Rašytojas pasitelkia nemažai visokių palyginimų, frazeologizmų, sustabarėjusių posakių. Knygoje daug įvairiausių realijų, svetimžodžių. Džiugu, kad vertėjai Gintautei Norkūnaitei pavyko puikiai perteikti ir kūrinio nuotaiką, ir atmosferą, ir autoriaus stilių, ir personažų kalbą. Vertimo kalba iš tiesų sklandi. Vertime nėra prasmės klaidų, stiliaus iškraipymų, pagražinimų ar sušvelninimų“, – apie šį romaną ir jo vertėja skelbta skiriant jai Dominyko Urbo premiją.
– Studijavote lietuvių ir italų filologiją Vilniaus universitete. Kodėl pasirinkote šias studijas?
– Mokykloje lietuvių kalbos mokytojos pastebėjo, kad man sekasi kurti rašinius, interpretacijas. Galbūt dar 6-oje klasėje siūlė stoti į filologiją, bet tuomet dar nežinojau, kas tai per dalykas (juokiasi). Šią paskatą girdėjau iki pat 12-os klasės, mokytojai sakė, kad iš rašymo galėčiau valgyti duoną. Grįžusi namo papasakojau šeimai ir visi pasijuokėm, kad tik duoną turbūt ir valgyčiau.
Baigiau mokyklą visai gerai, todėl rinkausi teisę. Tačiau nesijaučiau ten laiminga ir nusprendžiau pereiti į filologiją, kur stojo ir keli mano klasės draugai. Visas kursas buvo tikrai gabūs, gerai besimokantys žmonės. Buvo ir perstojusių iš sociologijos, politikos mokslų.
Ši specialybė atrodė labai romantiška, pradedant senaisiais rūmais viskas kėlė įspūdį. Nors ir perstojau į norimą dalyką, truputį abejojau dėl italų, nes tai ekstravertiška kultūra. Pati jaučiuosi truputį kuklesnis žmogus. Galiausiai susidėliojus pliusus ir minusus, lietuvių ir italų filologija atrodo tikrai praktiška specialybė. Juk Italija – vakarietiškos kultūros lopšys.
– Ar pavyko įžvelgti ryškesnes paraleles tarp lietuvių ir italų kultūrų?
– Be abejo, viską galima pritempti (juokiasi). Aišku, apie Boną Sforcą, atvežusią kultūrą, meną ir net daržoves į Lietuvą, žinome visi.
Pavyzdžiui, italų kilmės baltistas Pietro Umberto Dini, puikiai kalbantis lietuviškai, kažkada surengė konferenciją. Joje ieškojome kalbinių ir atsitiktinių paralelių. Pasirodo, abiejose kalbose esama panašumų tarp panašiai skambančių, bet kitokią reikšmę turinčių žodžių – homonimų.
– Filologija yra platus mokslas. Tačiau kaip sugalvojote dirbti su vertimu?
– Tai neplanuotas, bet slapčia svajotas dalykas. Po studijų praėjo beveik dešimtmetis ir iki šiol nebuvau nieko vertusi. Turiu draugių, kurios užsiima įvairiais vertimais nuo techninių iki grožinės literatūros, tad jos pačios mane ir pasiūlė leidyklai. Ši taip pat „pakėlė antakį“, paklausė, ką galėčiau parodyti. Tad teko pabūti drąsiai ir užsispyrusiai, išskirti savo prioritetus. Gavau išversti 20 puslapių kitos knygos „Drugelių naktis“, o L. Di Fulvia romaną verčiau daug ilgiau.
– Kiek laiko užtrukote?
– Vėlgi, neverčiau nuo ryto iki vakaro, tačiau su atsitraukimais užtrukau apie 5 mėnesius. Buvau susikūrusi ir savo sistemą, lentelę su išdalintais puslapiais. Galutiniai terminai, sutartys kėlė stresą, bijojau nesuspėti. Beje, tuo metu laukiausi, todėl stengiausi kuo greičiau su viskuo susitvarkyti.
– Ar pati nerašote?
– Na, nesijaučiu arba nedrįstu išreikšti savo vaizduotės raštu. Man sekasi gerai, kai turiu aiškią užduotį. Taip yra ir su vertimu, kas savotiškai yra rašymas rėmuose.
Vertimas nėra lengvas darbas, nes ten esama daug ypatumų, techninių, kultūrinių nuorodų. Tai reikalauja didelio kruopštumo, atsidavimo, susikaupimo. O ir galutiniai terminai tikrai padeda pabaigti darbą iki galo (juokiasi).
– Ar teko daug pasidomėti L.Di Fulvio biografija, laikotarpiu, kuris aprašomas knygoje? Ar knygoje perteikiama kalba yra autentiška?
– Taip, idealiu atveju taip turėtų būti, tačiau šiame pasaulyje mažai kam turime laiko. Versdama koncentravausi tik į tekstą. Pavyzdžiui, reikėjo pasidomėti tikriniais vardais, nes ten buvo realiai egzistavusių istorinių asmenybių. Apskritai prieš imdamasi darbo domėjausi autoriumi, svarsčiau ar šis darbas mano jėgoms.
– Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos puslapyje rašoma: „Džiugu, kad vertėjai G. Norkūnaitei pavyko puikiai perteikti ir kūrinio nuotaiką, ir atmosferą, ir autoriaus stilių, ir personažų kalbą. Vertimo kalba iš tiesų sklandi. Vertime nėra prasmės klaidų, stiliaus iškraipymų, pagražinimų ar sušvelninimų.“ Kas verčiant buvo sudėtingiausia?
– Ko gero, sudėtingi buvo techniniai dalykai, tarkim, kino industrijos žodynas. Kai kurių reikšmių negalėčiau apibūdinti net gimtąja kalba.
Knygoje taip pat gausu smurto, sekso scenų, gangsterių slengo, keiksmažodžių. Juk viskam reikėjo rasti lietuviškus atitikmenis. Informacijos ieškojau visur ir visaip, vertėjų forumuose. O redaktorės nenorėjau trukdyti, nes jos iš esmės žiūri į galutinį variantą. Visada savęs klausiau, ar gerai atlieku šį darbą.
Taigi nosies neužriečiu, bet jaučiuosi drąsiau.
Galiausiai premija skirta už debiutą, ir tai tėra paskatinimas. Tuo metu galvojau, kad gavau tikrai labai didelį įvertinimą. O vertėjų sąjungos pirmininkė pasakė, kad nereikia to sureikšminti, nes būna, kad po premijos vertėjai nebeišverčia knygų gerai. Taigi nosies neužriečiu, bet jaučiuosi drąsiau.
– Galbūt turite svajonę, kokią knygą norėtumėte išversti?
– Žinoma, versti didžiąją klasiką kaip Dantę Alighierį – sudėtingas ir kruopštus darbas. Taip pat norėčiau daugiau domėtis ir šiuolaikine italų literatūra.
Iš esmės, šiuo metu verčiama tai, ką pasiūlo leidykla. Ji taip pat skatina ir patiems susirasti tekstus, bet nebūtinai tai patvirtinama. Dažniausiai leidyklos nori versti pagal reitingus pirmaujančias knygas ir tai nebūtinai, filologo nuomone, bus vertinga knyga.
– Ar norite versti tik grožinę literatūrą, ar domina ir mokslinė?
– Ir taip, ir taip. Man grožinės literatūros vertimas yra smagus, tą darydama jaučiu didelį malonumą. Vieno žodžio reikšmės paieškos įdomus dalykas, tačiau dažnai norisi ir gelmės.
– „Žmogus, kuris dovanojo svajones“ taip pat yra popromanas. Kuo jis jums buvo įdomus?
– Taip, tai įdomus ir turtingas romanas. Kažką sužinoti tikrai galima. O kai kurios smurto ir sekso scenos konservatyviam žmogui truputį atgrasios. Kartais savęs klausiau, kaip taip galima rašyti? Ilgą laiką buvau naivus, tyras vaikas ir tokie dalykai literatūroje buvo neįprasti. Aišku, filmuose matėme visko, ir po „Sostų karų“ vargu kas galėtų benustebinti (juokiasi). Bet verčiant „Žmogus, kuris dovanojo svajones“ tikrai buvo sudėtinga rasti atitikmenų. Visgi, smagu savyje rasti visą arsenalą vertimui reikalingų žodžių.
Dar juokinga, kai žmonės žino, kad čia aš verčiau šią knygą. Man truputį drovu, o paprašius paskolinti visada įspėju, ko tikėtis (juokiasi).
– Ko nepavyko išversti?
– Buvo atkarpėlių, kurias atsidėdavau vėlesniam laikui. Bet vis tiek ieškojau tol, kol atradau. Skaitydama galutinį variantą visai džiaugiausi.
Vėliau redaktorė prisipažino, kad nemoka itališkai. Gavusi pastabas suabejojau. Nesupratau, kaip žmogus, nemokantis originalo kalbos, gali taip tiksliai susakyti pastabas.
Neturėjau laiko net išeiti pasivaikščioti, o atsigulusi prieš miegą imdavau galvoti apie vietas, kuriose būtų galima kažką pakoreguoti. Tai nedėkingas darbas perfekcionistui, juk išversti visada galima ir geriau.
– Kokia esate, kaip vertėja?
– Pirmiausia, perfekcionistė, ir tai vargina. Dažnai jaučiu, kad užgriūva daug dalykų, į kuriuos imu pernelyg gilintis. Laikui einant stengiuosi mokytis susidėlioti prioritetus, o visa kita gali būti žymiai paprasčiau. Būti perfekcionistu visur – tiesiog neįmanoma.
Versdama knygą galvojau, kad vargšas mano vaikas, ką jis dabar patiria (juokiasi). Neturėjau laiko net išeiti pasivaikščioti, o atsigulusi prieš miegą imdavau galvoti apie vietas, kuriose būtų galima kažką pakoreguoti. Tai nedėkingas darbas perfekcionistui, juk išversti visada galima ir geriau.
– Ar esate labiau lingvistė ar literatė?
– Galvoju, kad lingvistė. Pati neužsiimu kūrybiniu rašymu, o tekstus tik verčiu. Tačiau rinktis tarp šių dviejų aspektų – tarsi pasakyti, ką labiau myli, mamą ar tėtį. Na, universitete bakalaurą rašiau iš literatūros.
Beje, premijos teikime gavau pasiūlymą stoti į vertėjų sąjungą. Galvojau, kad į tokias vietas gali pakliūti tik kultūros žmonės. Tačiau anas vertėjas priminė, kad ir pati dalyvauju kultūroje (juokiasi). Nors tiesiog jaučiuosi gyvenanti paprastą gyvenimą šeimoje.
