Pokalbio pavadinimas atsirado anksčiau, nei jis įvyko, ir buvo pasiskolintas iš: Viktorija Daujotytė, „Balys Sruoga (1896–1947)“, in: Viktorija Daujotytė, Populiariosios literatūrologijos versija, (ser. Mokslas visiems), Vilnius: Lietuvos mokslų akademija, 2022, p. 292.
Nerijus Šepetys: Pirmą klausimų ratą, kaip ir priklauso kalbant apie šaltinių knygas, norėčiau skirti formaliems dalykams. XX a. rašytojų egodokumentai, o ypač laiškai, dėl istorinių įvykių nukentėjo labiausiai: neišliko, pasimetė, buvo sunaikinti, o kiti išblaškyti, pažeisti, todėl sunkiai surenkami, perskaitomi, rekonstruojami. Tad kuo ypatingas vedybinių metų Balio Sruogos laiškų Vandai Daugirdaitei-Sruogienei korpusas rašymo, išlikimo, surinkimo, atkūrimo, parengimo požiūriu?
Neringa Markevičienė: Nors Sruogos laiškų žmonai rinkinys nėra didžiausias rašytojo epistoliume (išliko 124 po santuokos rašyti laiškai, o visą rinkinį sudaro 295 laiškai), bet labiausiai pažeistas (suardyta laiškų rinkinio visuma, laiškai išmaišyti, pradanginti), todėl problemiškiausias atkūrimo aspektu.
Paaiškinsiu plačiau: Sruogos laiškai, rašyti iki pirmosios sovietinės okupacijos, anksčiau rašytojo žmonos saugoti jų namuose Kaune, Sruogų šeimai 1940 m. išsikėlus į Vilnių, pateko į kitų namo gyventojų (nuomininkų) rankas. Jie Sruogos laiškus perdėliojo, sumaišė, o dalis jų, specialiai nesaugomi, ilgainiui ir pasimetė. 1947 m. rašytojui mirus, laiškai, užuot palikus juos ten, kur rasti, dar kartą išjudinti. Nepasigilinus, kaip jie tarpusavyje susiję chronologiškai ir semantiškai, pluošteliais perduoti į įvairias atminties saugojimo įstaigas Kaune ir Vilniuje. Todėl visą laišką ar atvirlaiškį atkurti galima tik tada, kai vieną šalia kitos sudedi skirtinguose archyvuose saugomas atskirtas laiško dalis – lapus ar atvirukus. To nepadarius, neįmanoma įsivaizduoti ne tik, kaip atrodė visas laiškas ar atvirlaiškis, koks buvo jo vientisas turinys, bet ir sužinoti, kaip jis datuotas. Todėl, anksčiau datuojant rašytojo laiškus, atsirado nemažai netikslumų.
Išliko nedidelė dalis Štuthofe ir pokariu rašytų Sruogos laiškų, mat jie buvo ne tik cenzūruoti, bet ir naikinti, nes neatitiko lagerio reikalavimų, pokariu – ideologinių nuostatų. Didžiąją dalį Štuthofe rašytų Sruogos laiškų išsaugojo žmona, kuri juos aštuntame dešimtmetyje iš JAV persiuntė į Lietuvą. Svarbu, kad Daugirdaitė-Sruogienė, gyvendama Amerikoje, bandė atkurti žmonių ir laiko suardytą vyro laiškų rinkinį. Ji ne tik perrašinėjo Sruogos laiškus (dalį autografų kopijų, nukritus „geležinei uždangai“, gavo per Kaune gyvenusius giminaičius), bet ir rašė pastabas bei komentarus, kurie turėjo padėti suprasti, kaip Sruogos laiškai susiję, remiantis jų rašymo laiku ir pagal turinį (daugelis Sruogos laiškų rašyti be datų ar tik iš dalies jas pažymint), kaip paaiškintinos kai kurios juose paminėtos realijos. Ši papildoma, laiškus geriau suprasti padedanti medžiaga dabar saugoma trijuose archyvuose JAV – Čikagoje ir Filadelfijoje.
Sruogos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas Algis Samulionis nuo septinto dešimtmečio dirbo su Sruogos laiškais Lietuvoje – juos rinko, registravo, darė nuorašus, pradėjo skelbti jų fragmentus, rengėsi ateityje išleisti. Daugirdaitės-Sruogienės ir Samulionio darbai iki šiol nebuvo susieti. Juos pratęsti ir pabaigti teko man. Rinkinio rekonstrukcijos darbai, kuriuos skirtingais etapais atliko kelių kartų tyrinėtojai, truko dešimtmetį.
Nerijus Šepetys: Ką iš šio korpuso laiškų Lietuvos literatūros ir Sruogos mylėtojai jau galėjo skaityti, o kas ir kaip knygoje pateikiama naujai?
Neringa Markevičienė: Sruogos skaitytojai jau septintame-aštuntame dešimtmetyje galėjo pradėti pažintį su rašytojo laiškais Daugirdaitei-Sruogienei, nes Samulionis, siekdamas atkreipti dėmesį į rašytojo jubiliejines sukaktis, pradėjo juos publikuoti periodinėje spaudoje. Žurnale Pergalė paskelbta iki santuokos ir Štuthofe rašytų Sruogos laiškų fragmentų. Daugirdaitė-Sruogienė aštuntame dešimtmetyje parengtoje knygoje Balys Sruoga mūsų atsiminimuose ir spaudoje skelbė laiškų, adresuotų jai įvairiais laikotarpiais, fragmentų.
Tarpukario, sovietų ir nacių okupuotoje Lietuvoje, taip pat ir Štuthofe Sruogos rašytų laiškų visuma skaitytojams iki šiol nebuvo pasiekiama. Anksčiau buvo prieinami tik laiškų fragmentai, atskiri laiškai, todėl Sruogos Raštų t. 17 skelbiami visi išlikę, dabar žinomi rašytojo laiškai.
Sruogos laiškus lydi komentarai, kuriais parodomos teminės, dalykinės, kontekstinės sąsajos su išlikusiais kitų adresatų laiškais. Rašytojo laiškai komentuojami, pasitelkiant jam skirtus Daugirdaitės-Sruogienės laiškus, – ieškoma sambalsių tarp vienu metu rašytų vyro ir žmonos laiškų. Tik pradėjus Sruogos epistoliumo rekonstrukcijos darbus, kilo mintis kartu tyrinėti ir rašytojo žmonos palikimą, ypač laiškus, kurių dauguma saugoma JAV.
Norint atkurti Sruogos laiškuose aprašomas mikroistorijas, pasitelkiama ir kita kontekstinė medžiaga. Pavyzdžiui, Daugirdaitės-Sruogienės pastabos, komentarai, dienoraštiniai įrašai, kurie pirmiausia liudija apie vyro ir žmonos dvasinį ryšį, atskleidžia naujų detalių, aiškinant Daugirdaitės-Sruogienės ir Sruogos sutarimą su uošviu Kazimieru Daugirdu ir jo antrąja žmona Klementina. Iš Daugirdaitės-Sruogienės laiškų bičiuliams Vladimirui Šilkarskiui ir Vincui Krėvei išryškėja Sruogos žmonos ir dukters savijauta išeivijoje. Geriau suprasti žmonai skirtuose Sruogos laiškuose minimas realijas padeda ir išlikę jo laiškai kitiems asmenims – Kaziui Puidai, Antanui Žmuidzinavičiui, Marijai Nemeikšaitei, Juozui Nemeikšai, broliui Juozapui Sruogai, Marijai Krasauskaitei ir kt. Štuthofo laiškuose minimų realijų atgarsių ieškoma Sruogos likimo draugų, Štuthofo kalinių – Stasio Ylos, Antano Gervydo, Leono Puskunigio, Rapolo Mackonio – atsiminimuose. Rasta jungčių tarp Sruogos laiškų ir juos rašant sukurtų poezijos, dramos, memuaristikos, publicistikos tekstų.
Rengiant Sruogos laiškus, rūpėjo atkurti ne tik jų visumą, bet ir laiškų rašymo situacijas, parodant laiškus juos supančios, su jais artimai susijusios, todėl ir geriausiai paaiškinančios medžiagos kontekste.
Kaip tekstologė labiausiai norėčiau pasidžiaugti tuo, kad tradicinę laiškų publikaciją lydi skaitmeninis leidimas. Pabrėžčiau, kad skaitmeninis laiškų leidimas nėra tik paprastas jų duomenynas, kaip tai dažniausiai įsivaizduojama. Skaitmeniniame laiškų leidime skaitytojai gali rasti tai, ko nėra popieriniame dėl ribotų leidybos galimybių ir išteklių. Svarbu, kad jame sudėti visų tome publikuotų laiškų atvaizdai, parengti įvairūs laiško tekstų variantai, kuriuos galima skaityti, matant šalia ir laiško autografo atvaizdą. Pasirinkus galima skaityti genetinius laiškų tekstus, kuriais specialiomis žymomis atkreipiamas dėmesys į laiško rašymo procesą ir jo metu atsiradusius autorinius taisymus, diplomatinius perrašus, kuriais laiškas parodomas toks, koks buvo parašytas, pateikiant vėliausią autorinį sluoksnį, skaitymui skirtus, pagal dabartinės kalbos nuostatas pakoreguotus laiškų variantus. Tad galima pasirinkti skaityti rašytojo laiškus pagal patogumą ir poreikį. Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad laiškų tekstai ne tik aprašyti, pakomentuoti, pateikti chronologiškai ir pagal adresatus, bet ir koduoti, laikantis tarptautinio konsorciumo „Tekstų kodavimo iniciatyva“ (TEI) principų. Tai naujas laiškų rengimo ir leidimo būdas, nes jie tuo pačiu metu pateikiami ir tradiciniu, ir skaitmeniniu formatais. Tokiu hibridiniu būdu kol kas leidžiami tik Sruogos laiškai.
Nerijus Šepetys: Dar vienas dalykas, kurį reikėtų akcentuoti, – laiškų vokiškų rankraščių perskaitymas. Kaip suprantu, ankstesni vertimai nebuvo labai patikimi. Gal dar galite šiuo aspektu trumpai pakomentuoti Štuthofo laiškų korpusą? Kaip jis atrodė ir koks buvo įdirbis su juo?
Neringa Markevičienė: Kalbant apie Štuthofe Sruogos vokiškai parašytus laiškus, reikėtų pabrėžti keletą dalykų. Septintame dešimtmetyje Daugirdaitė-Sruogienė ėmė versti jai adresuotus Štuthofe parašytus laiškus, tačiau ne visus. Ji nevertė laiškų priedų – įgaliojimų, įsakymų, straipsnių. Versdama laiškus, Sruogos žmona nesąmoningai, netyčia praleisdavo žodžių, frazių, didesnių epizodų. Ji jau sirgo, labai blogai matė – vargino pasikartojantys akių uždegimai, katarakta. Todėl jos vertime atsirado spragų ir netikslumų.
Iš vyro gautus Štuthofe rašytų laiškų autografus ji ilgai saugojo JAV. Nukritus „geležinei uždangai“, Samulionio paprašyta, juos persiuntė į Lietuvą. Ji baiminosi, kad Štuthofe rašytų laiškų popierius trapus, rašalas blunka, nerimavo, kad dėl to ilgainiui ir tekstas gali pradėti nykti. Daugirdaitė-Sruogienė tikėjosi, kad Lietuvoje laiškai bus geriau saugomi. Būtina pabrėžti, kad neišliko ir Štuthofe rašytų Sruogos laiškų žmonai vientisas pluoštas, nes yra lagerio cenzorių sunaikintų ar pakeliui pradingusių, adresatės nepasiekusių laiškų.
Skaitytojams iki šiol buvo prieinami tik Štuthofe rašytų Sruogos laiškų fragmentai, kuriuos, dar bendradarbiaudamas su Samulioniu, išvertė Vytautas Petrauskas. Vytautas Kubilius ir Bronys Savukynas išvertė ir rengėsi paskelbti rašytojo dukrai Daliai Sruogaitei adresuotus laiškus-straipsnius apie teatrą. Šių laiškų publikacijose taip pat rasta praleistų vietų, kurios dabar atkurtos. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Rankraštyne saugomi Petrausko atlikti Sruogos Štuthofe rašytų laiškų vertimai. Juos, dar kartą palyginus su autografais, nuspręsta paskelbti. Pateikiamas ne tik patikslintas laiškų vertimas, bet pirmą kartą parodomi ir autografų vokiečių kalba perrašai – originalus tekstas ir vertimas skelbiami greta. Sruogos laiškų rankraščių atvaizdai pasiekiami rašytojo laiškų skaitmeniniame archyve.
Nerijus Šepetys: Antanai, esate daug skaitęs Lietuvos kūrėjų asmeninių laiškų, paprastų ir ypatingų žmonių laiškų iš įvairių lagerių. Kaip atrodo Štuthofe parašyti Sruogos laiškai, lyginant juos su kitais tokio pobūdžio laiškais? Kokie Sruogos laiškai kaip pirminiai istoriniai šaltiniai? Ar jie kitokie, ar panašūs į anksčiau jūsų skaitytus?
Antanas Terleckas: Kalbant apie laiškus iš įvairių lagerių, didžiausia problema ta, kad labai sunku surasti bendrą vardiklį tarp skirtingų autorių laiškų. Kiekvienas iš jų rašo skirtingai. Lagerių laiškus sieja nelaisvės tema, bet ir ji labai nevienoda. Sruogos situacija Štuthofe vienokia, o, pavyzdžiui, sovietmečio disidentų septintame dešimtmetyje – jau visai kitokia, nors jų laiškus vadiname tuo pačiu žodžiu – tai lagerių laiškai. Istorikams dėl to kyla daug problemų. Man atrodo, istorikai nelabai mėgsta tyrimuose remtis lagerių, aukų laiškais. Paėmęs tokį susirašinėjimą, patenki į dviejų žmonių pasaulį, kuriame dalyvauja ir tarpininkai, pavyzdžiui, cenzorius.
Bet einant konkrečiau prie Sruogos, manyčiau, kad jo laiškuose atsispindi tikroji Ezopo kalba. Sruoga rašo puikiai žinodamas, kad jo laiškus perskaitys cenzorius, juos braukys. Tau, paprastam skaitytojui, niekas nesivargina paaiškinti: štai, žiūrėk, čia įvadėlis, kaip aš, šio laiško autorius, gyvenau, sek paskui mane, o aš papasakosiu, kaip viskas nutiko. Tokio nuoseklumo nėra. Tai labai intymus dviejų žmonių, vyro ir žmonos, susirašinėjimas. Apskritai, skaitydamas tokius laiškus, imi ir tam tikroje vietoje paskęsti. Reikia pradėti skaityti nuosekliai nuo pirmo laiško, kad įveiktum visumą. Aišku, kyla problema, kad labai dažnai nėra išlikusi laiškų visuma. Tam tikra susirašinėjimo dalis būna dingusi. Pavyzdžiui, mums su Nerijumi labai apmaudu, kad nėra rašytojo laiškų apie pirmąsias sovietų okupacijos dienas. Bet komentaruose pateiktas vienas 1940 m. birželio 17 d. dukrai Daliai Sruogos žmonos rašytas įdomus laiškas. Jame Daugirdaitė-Sruogienė bando suprasti, kas įvyko, o kartu stengiasi įspėti dukrą, kad reikia būti viskam pasiruošus: laiško tonas labai atsargus, juo nenorima kelti panikos, tačiau Sruogos žmona dukros prašo būti susidėjus daiktus, nes neaišku, kas laukia toliau. Labai gaila, kad nėra išlikusių tuo metu rašytų Sruogos laiškų. Toks fragmentiškumas apsunkina istorikų darbą. Be išsamių kiekvieną laišką lydinčių komentarų būtų sunkiau susiorientuoti.
Norėčiau išryškinti ir kitokią skaitymo galimybę – šios knygos nebūtina skaityti nuosekliai. Kiekvieną laišką galima skaityti ir atskirai, ne nuo pradžios, tarkime, nuo susirašinėjimo vidurio ar pasirinkus bet kurią kitą vietą. Kiekvienas laiškas pakomentuotas, todėl nereikia ilgai galvoti, kad susivoktum, kur esi. Todėl Sruogos laiškai turėtų būti įdomūs ir istorikams, nes rengėjos dėka juos skaitant, nereikia vidinio GPS’o, kurio dažnai pritrūksta skaitant kitas laiškų publikacijas.
Štuthofe rašytuose Sruogos laiškuose galime kai ką užčiuopti, bet negalėčiau konkrečiai įvardyti ką. Tai Štuthofo aukos, žmogaus iš lagerio, pasakojimas, iš kurio tarsi pamatome, koks buvo Štuthofas. Bet iš tiesų, remdamiesi tais laiškais, negalėtume konkrečiai apibūdinti Štuthofo, nes laiškai parašyti kitokia maniera. Sruoga absoliučiai minimizuoja savo patirtis, kančias – nuolat rašo, kad jam viskas gerai. Kiekvienas laiškas iš esmės yra toks pats. Nuolat kartojama frazė apie greitą paleidimą, prašoma atsiųsti tam tikrų daiktų, pavyzdžiui, skutimosi peiliukų ar kitko. Sruoga nuo pat 1943 m. beveik kas antrame laiške rašo apie artėjantį išlaisvinimą: štai, jau artėja rugsėjo mėnuo, kada jį turėtų paleisti. Rugsėjis ateina ir praeina, bet viltis išlieka. Toks žaidimas, kokį Sruoga žaidžia ir su cenzoriumi, ir su mumis, skaitytojais, labai įdomus, nes tada laiškai virsta nebe istoriniu šaltiniu, o tam tikra prasme ir grožinės literatūros kūriniu – atskiru pasauliu. Mes, istorikai, mėgstame tokius šaltinius, kur viskas aišku ir konkretu, kur parašyta, kaip viskas iš tiesų buvo. Sruoga tokios progos nesuteikia – jis mus apgauna, su mumis žaidžia, slapsto tai, ką žino, ir akivaizdu kodėl. Bet vis dėlto net ir tokie laiškai intriguoja, nes atskleidžia unikalų mikropasaulį.
Neringa Markevičienė: Papildyčiau. Sruogos laiškų komentarams pasitelkta kontekstinė medžiaga: Daugirdaitės-Sruogienės pastabos, jos ir kitų emigrantų atsiminimai, įvairi dokumentika. Sruoga, įvardydamas konkretų numanomą išlaisvinimo iš lagerio mėnesį, atrodo, ir rėmėsi iš Lietuvos ir Vokietijos ateidavusiomis žiniomis, žmonos jam suteikta informacija.
Apie žadamą įkaitų paleidimą Sruogai laiškuose rašė buvęs jo studentas Antanas Valiukėnas. Teisininkai Domas Krivickas ir Mykolas Žilinskas rėmėsi žiniomis iš Berlyno Užsienio reikalų ministerijos, kur dirbo Peteris Kleistas, nacių patarėjas užsienio reikalų klausimais. Gaila, kad paminėti Sruogai į Štuthofą adresuoti laiškai neišliko. Sruogos liudijimu, apie greitą išlaisvinimą artimieji rašė ir kitiems kaliniams – pulkininkui Oskarui Urbonui, generolui Povilui Plechavičiui. Neatsitiktinai Sruoga apibendrino, kad „naujienų šaltiniai rimti“. Sruogos žmona laiškuose Samulioniui rašė, kad, pavyzdžiui, 1944 m. pavasarį Jurgis Gerulis, su kuriuo ji buvo susitikusi Vilniuje, suteikė tokią viltį. Jis tikėjosi, kad bus paskirtas į Lietuvos gestapo viršininko Karlo Jägerio vietą, žadėjo, kad tada daug kas pasikeis, o įkaitai grįš namo.
Daugirdaitė-Sruogienė atsiminimuose liudijo, kaip ji, atsidūrusi Greifsvalde, vyko į Berlyną, Vokietijos gestapo viršininko Heinricho Himmlerio būstinę. Ten aukšti pareigūnai pažadėjo Sruogą ir kitus lietuvių garbės kalinius išleisti iš lagerio 1944 m. Kūčioms, Kalėdoms. Vilčių suteikdavo ir įvairios nuogirdos iš esesininkų lagerio raštinėje. Suprantama, jos pasitelktos ir kaip tikslingas kalinių kankinimo būdas – ne tik Sruogos, bet ir kitų kacetininkų atsiminimuose atsispindi greito išlaisvinimo iliuzija. Sruoga tokiomis žiniomis aklai netikėdavo. Pasak jo, „žodis buvo duotas šimtą kartų, – o aš vis tiek uždarytas“.
Pritarčiau, kad Sruogos laiškuose apie Štuthofo aplinką pasakojama nedaug – įvardijama netiesiogiai. Pavyzdžiui, Štuthofas apibūdinamas kaip vieta „anapus pasaulio“, „anapus gyvenimo“, o buvimas lageryje – kaip klaidžiojimas „dievų sutemose“. O jei pasitaiko užuominų, pavyzdžiui, dėl karantino, lageryje siautusių ligų, evakuacijos, tai daugelis jų patikslintos, išplėstos, paaiškintos ir Sruogos, ir kitų kacetininkų memuaristikoje. Laiškuose daugiau rašoma apie emocinę būseną ir pojūčius: beprasmybę, nenaudingumą, beteisiškumą – asmens pavertimą daiktu. Pasak Sruogos, šie išgyvenimai, sumišę su stipriu tėvynės ilgesiu, virto „beveik konclagerio psichoze“, dėl kurios jis, atsidūręs lageryje, metus negalėjo rašyti, kurti. Įveikti šiuos negatyvius potyrius padėjo viltis, kad netrukus bus galima susitikti su šeima, grįžti į normalų gyvenimą, dirbti tėvynės labui. Neatsitiktinai Sruogos egodokumentais pirmiausia rėmėsi ne istorikai, o psichologai – jie kalbėjo apie lageryje patirtas traumas ir jų įveikimo būdus.
Nerijus Šepetys: Laiškai – ne vien tikrovę parodantys šaltiniai. Jie pasitarnauja ir kaip asmens pažinimo būdas. Tad koks Sruoga pasirodo povedybinio laikotarpio laiškuose? Ar jis – asmuo, rašytojas, intelektualas – kitoks, nei anksčiau Daugirdaitei, o ir kitiems asmenims adresuotuose laiškuose?
Neringa Markevičienė: Ne mažiau jausmingi ir po vedybų parašyti Sruogos laiškai, bet jie kitokie savo turiniu. Jaunystės laiškuose studijų Rusijoje bičiulei Valerijai Čiurlionytei Sruoga matomas kaip besiblaškantis nelaimingas įsimylėjėlis. O laiškuose būsimai žmonai jis – sumanus, atkaklus, ambicingas, savarankiškas jaunuolis. Povedybiniai laiškai liudija jaunuolio virsmą brandžia, atsakinga asmenybe. Šiame Raštų laiškų tome Sruoga atsiskleidžia kaip vedęs vyras, tėvas – šeimos žmogus. Iš laiškų matomi artimųjų – žmonos, vyro, dukters – santykiai, kurie ypač jaudina paprastumu, nuoširdumu, rūpesčiu: „Bučiuoju tave, Vandukėli, – ir mūsų gražų mažą Daliūkštį“.
Sruoga laiškuose dažnai apmąsto tėvystės patirtį. Stebėdamas mažytę dukrą, kurią švelniai, maloniai vadina Dalyte, Dalele, Daliuku, Daliukėliu, Daliučiuku, Dalužiu, Sruoga aprašo, ką ji, leisdama vasaras pas senelį Būgiuose, veikia, ką išgyvena, apibūdina, kuo yra savita. Laiškai liudija tėvo pastabumą, jautrumą, dėmesingumą ir meilę dukrai. Iš Daugirdaitės-Sruogienės laiškų, adresuotų Sruogai, galima pastebėti, kad dukra stiprina vyro ir žmonos ryšį.
Sruoga, atsidūręs Štuthofe, išliko rūpestingas ir mylintis tėvas, kuris nuolat klausinėjo žmonos, kaip sekėsi dukrai: „Kaip mūsų mieloji Dalia: ar ji baigė mokyklą, kur ji gyvena ir ką veikia?“, „O kaip Dalios egzaminai?“ Sruoga rūpinosi dukters ateitimi, ypač studijų planais. Patarė nesirinkti specialybės, kol vyksta karas, nurodė, ką, jo manymu, būtų prasmingiausia veikti (dirbti muzikos mokykloje), ką geriausia studijuoti. Rašytojas suprato, kad ikimokyklinė pedagogika – ne dukters pašaukimas. Tačiau teatrologijos srityje, į kurią linko dukra, dar nebuvo pakankamai gerų mokytojų. Sruoga dukrą skatino savarankiškai lavintis – skaityti knygas, mokytis užsienio kalbų.
Šie laiškai išties nustebina, nes juntame, kad Sruoga, bohemikas, klajūnas, studijų metais išvaikščiojęs Kaukazo kalnus ir Bavarijos Alpes, nurimo, save ir kūrybinį įkvėpimą atrado ne pasaulio toliuose, o žmonos tėviškėje – Būgiuose, kur parašė svarbiausius savo draminius kūrinius. Būgiuose Sruoga jautė ramybę, dvasios pilnatvę, sielos pakylėjimą, išgyveno gamtos grožio, vasariškų kvapų, tylos ir nostalgijos sužadintą įkvėpimą.
Sruoga – jau nebe studentas, laikraščio redaktorius, o Lietuvos universiteto dėstytojas, kurio mokymo metodas buvo pranokęs laiką. Šiandien sakytume – konkrečios aplinkos (Europos šalių, miestų, kalnų) patyriminis pažinimas. Jis – nenustygstantis keliautojas, sumanus, išradingas, praktiškas ekskursijų organizatorius, įveikęs aukščiausias Alpių viršukalnes.
Sruoga, jaunystėje išėjęs Jurgio Baltrušaičio filosofinių idėjų mokyklą, tapo ne tik dalyko (teatrologijos), bet ir gyvenimo mokytoju daugeliui į emigraciją pasitraukusių žmonių. Iš lagerio rašytuose laiškuose dukrai pradėjęs diegti teatro estetikos pagrindus, Sruoga iš tiesų mokė ją, kaip moraliai ir sąžiningai gyventi. Rašytojas, remdamasis lagerį pasiekdavusia lietuviška spauda, sekė ir domėjosi mokinių, ypač Jurgio Blekaičio, Vytauto Aleksandro Jonyno, Vinco Adomėno, Eugenijaus Matuzevičiaus, pasiekimais teatro srityje. Emigracijoje atsidūrus Krėvei, Krasauskaitei, Šilkarskiui, Sruoga tapo jų dvasiniu ramsčiu. Jis skatino širdį pakylėti aukštyn – ištverti neramius laikus, neprarasti tikėjimo geresne ateitimi, kai bus išlaisvinta tėvynė.
Šiuose laiškuose Sruoga – nacistinio ir sovietinio režimų auka, bet kartu ir nenugalėta asmenybė. Neatsitiktinai jis save apibūdino kaip Don Kichotą – „tikrą romantiką“, „nepataisomą idealistą“. Iš jo iki šiol mokomės optimizmo, vilties, drąsos, stiprybės, išdidumo, gyvenimo geismo. Sruogos pasirinktas Don Kichoto įvaizdis tikslingas – tai kovotojo su nenugalimomis kliūtimis, realistine, pragmatiška ir nužmoginančia lagerio aplinka simbolis.
Nerijus Šepetys: Ką perskaitę Sruogos laiškus galime sužinoti apie rašytojo savijautą lageryje ir jo kūrybą?
Neringa Markevičienė: Iš Štuthofe parašytų laiškų matyti, kaip pasikeičia Sruogos būsena lageryje, kai jis pradeda kurti. Iš pradžių juntama, kad sielvarto apimtas Sruoga išgyveno bejėgiškumą, todėl nebegalėjo rašyti. O 1944 m. pavasarį, gegužės mėnesį, Teatro seminaro dalyvių – Blekaičio, Jonyno, Matuzevičiaus, Adomėno – buvo įtrauktas į diskusijas dėl meninių ieškojimų Vilniaus „Vaidilos“ teatre. Ten buvo rodomos Sruogos mokinių režisuotų spektaklių premjeros. Jos prieštaringai vertintos kritiniuose straipsniuose ir recenzijose. Šie tekstai publikuoti lagerį nelegaliais keliais pasiekdavusioje spaudoje – žurnale Kūryba, dienraštyje Naujoji Lietuva. Sruoga iš „apmirusios sielos“ būsenos išsivadavo, kai pradėjo rašyti – pirmiausia straipsnius apie ateities teatrą (šią viziją Vilniuje praktiškai realizuoti siekė buvę jo mokiniai), lyrinę tragediją ir komedijas. Jas sukūrė per vasarą, pagrįsdamas anksčiau suformuluotą teiginį, kad „pasaulis pilnas ne vien tragedijų, bet ir komedijų“. Meninė kūryba, paskatinta dramatiškų išgyvenimų, reiškėsi komiška forma, padėdama išsilaikyti lageryje. Sruoga, pradėjęs rašyti, jautėsi geriau. Kūryba – „nepaprasta rašymo karštinė“ – leisdavo užsimiršti, buvo tam tikra saviterapija: „Esu paniręs į šią poeziją, – tai man vienintelis išsigelbėjimas nuo beprotiško Tėvynės ilgesio“.
Sruogos laiškų knyga pirmiausia pasitarnauja siekiantiems geriau suprasti paties rašytojo kūrybą, kuri ir yra dalis lietuvių literatūros. Raštuose daug žinių ir apie Sruogos viso gyvenimo kūrybą: vertimus, mokslinius veikalus, recenzijas, libretus, draminius kūrinius, komedijas, eilėraščių ciklus. Čia kalbama ir apie išvardytų veikalų genezę, įkvėpimo šaltinius, jų rašymo laiką ir būdą, autoredagavimą, leidybos istoriją ir peripetijas, recepciją ir problematiką. Kituose šaltiniuose tokių gausių ir konkrečių žinių nėra. Svarbu, kad knygoje atsiskleidžia Sruogos bendradarbiavimas, ryšiai su to meto kultūros srities žmonėmis, pavyzdžiui, broliais Biržiškomis, ypač Vaclovu Biržiška, Adomu Jakštu, Stasiu Šimkumi, Ignu Šeiniumi, Vincu Krėve, Vladimiru Šilkarskiu, Kaziu Boruta, Jurgiu Blekaičiu ir kt. Todėl Sruogos laiškai galėtų tapti ne tik asmeninių, bet ir kultūrinių ryšių studijų objektu.
Nerijus Šepetys: Antanas užsiminė, kad Sruogos laiškuose nemaža perkeltine prasme dėstomų minčių. Gal pateiktumėte keletą ryškesnių ezopinės kalbos pavyzdžių?
Neringa Markevičienė: Sruoga, negalėdamas parašyti, kaip iš tiesų jaučiasi lageryje, žmonai ir dukrai tai išsakė netiesiogiai. Rašytojas, kaip jam būdinga, dažniausiai rėmėsi citatomis iš atminties. Jis kartojo dar studijų metu Miunchene atrastų ir pamėgtų poetų žodžius. Tuo laiku Sruoga Vokietijoje susitikdavo su būsima žmona, jie kalbėdavosi apie mėgstamų rašytojų ir filosofų kūrybą. Neatsitiktinai Sruogos dukra vėliau prisiminė, kad joms su mama tėvo laiškuose teko ieškoti paslėptų minčių. Pavyzdžiui, Sruoga į vieną Štuthofe parašytą laišką įterpė vokiečių poeto Stefano George’s eilėraščio „Nakties daina“ fragmentą. Juo rašytojas išsakė mintį apie žmogaus laikinumą, gyvenimo trapumą. Štuthofo laiškuose nuolat kartojamos Friedricho Nietzsche’s mintys, įkvepiančios drąsos, savitvardos, valios gyventi ir kurti.
Sruoga dukrai Daliai siūlė jo bibliotekoje susirasti ir prancūzų rašytojo Romaino Rolland’o parašytas knygas – menininkų Levo Tolstojaus, Ludwigo van Beethoveno, Michelangelo biografijas, taip pat ir 1922 m. žurnale Skaitymai publikuotą jo paties parašytą straipsnį apie Rolland’o kūrybą „Naujas idealizmo istorijos lapas“. Šiame darbe Sruoga teigė, kad rekomenduojamos knygos nėra vien genijų biografijos – tai knygos, kurias paskaitę nuliūdusieji atgydavo. Rolland’o, kaip ir Nietzsche’s, tekstų citatomis Sruoga skatino ne tik neprarasti vilties, bet taip pat karo metu laikytis žmogiškųjų vertybių (artimo meilės, brolybės), išsaugoti laisvą ir išdidžią dvasią, o savarankiškai lavinantis – susikurti pagilintą, t. y. prasmingesnį, gyvenimą.
Galima pastebėti, kad Sruogos laiškuose nuolat girdimas ir priedainis iš vokiečių poeto Kurto Feltzo sukurtos dainos: „Viskas praeina, viskas slenka pro šalį“. Ši daina, kaip Trečiojo reicho himnas, skambėdavo lageryje per radiją, buvo girdima per garsiakalbius. Sruoga, šios dainos refrenu guosdamas žmoną, bandė pasakyti, kad praeis ir lageris, ir jame patiriamos kančios, o jie vėl susitiks.
Laiške įrašęs lenkų ir lietuvių poeto Adomo Mickevičiaus žodžius iš poemos Ponas Tadas („Tu esi kaip sveikata!“), Sruoga, atrodo, skatino prisiminti ir tolesnį tekstą. Juo išsakytas santykis su prarasta tėvyne. Šia eilute poetiškai išreikšta ir vėliau laiškuose kartojama Sruogos nuostata dėl emigracijos: „Nieku gyvu nenoriu būti emigrantas“. Sužinojęs, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių žmona ir dukra, o ir daugelis jo pažįstamų, kolegų ir bičiulių emigravo, rašė, kad juos gerai supranta, žino, ką reiškia būti emigrantu svetimame krašte. Prašė jo vardu paguosti ir pastiprinti visus, kurie prievarta atsidūrė svetur ir dėl to yra liūdni ir nusiminę. Jis jautė, kad paleistas iš lagerio negalės iškart grįžti į tėvynę, turės su šeima pagyventi priešo šalyje – Vokietijoje, Greifsvalde. Kaip prisimena Sruogos dukra, tėvo laiškai „buvo kupini susirūpinimo mūsų likimu, ilgesio ir tvirto įsitikinimo, kad nebūsim emigrantai, kuo greičiau grįšim į tėvynę“. Neatsitiktinai Sruoga bičiuliui Šilkarskiui, jį rėmusiam ir palaikiusiam siuntiniais, rašė: „Būk ir toliau gerai nusiteikęs, mielas drauge. Dar ateis geri, smagūs laikai ir mes susitiksime mūsų abiejų laisvoje tėvynėje“.
Sruogą piktino emigracijoje atsidūrusio ir į neviltį puolusio Krėvės mintys apie mirtį, savižudybę. Jis prašė bičiuliui perduoti viltingą palinkėjimą iš rusų poeto Aleksandro Puškino eilėraščio „Poetui“: „Tu esi karalius: gyvenk vienas“. Sruoga taip pat ir žmoną ragino ištverti neramų, skausmingą gyvenimo etapą, kuris pasibaigs, praeis, bet išliks įgyta patirtis: „Neberašyk man apie „griuvėsius“, – neturi teisės taip elgtis. Kaip tik dabar išgyvename lemtingą akimirką, – mūsų gyvenimas taps nepalyginamai prasmingesnis!“
Įdomu, kad Sruoga į laiškus įpynė ir užuominų iš savo kūrybos: „Beveik kiekvieną dieną per pietus prisimenu mūsų draugę ponią Degląją, – perduok labų dienų jai, – ji turi gerą skonį“. Šios minties Sruogos žmona plačiau nepaaiškino. Skaitant Sruogos dukters atsiminimus, galima suprasti, kad Degloji buvo kiaulė Būgių ūkyje. Deglosios įvaizdžiu norėta pasakyti, kad lageryje trūksta maisto. Degloji – ir viena iš veikėjų Sruogos pjesėje Aitvaras teisėjas, kuri buvo skirta dešimtmetei Sruogos dukrai – „Daliūkščiui“. Šiame kūrinyje gudri ir įžūli kiaulė Degloji apėsdavo kitus pikto ir šykštaus ūkininko Pūro sodyboje laikytus gyvulius – šunį Šermoką, karvę Margę, arklį Kaplį, kurie, nusivylę sunkiu ir alkanu gyvenimu, kartu su piemenuku Mike ir katinu Rainiu išėjo pas gerąjį Aitvarą ieškoti užtarimo, teisybės ir laimės. Aitvaras teisėjas nustekentą ir nugyventą ūkininko Pūro žemę, nusėtą kelmynais ir krūmokšniais, pavertė javų lauku, pilnu gėlių sodu, kad visi jo namų gyventojai būtų sotūs ir laimingi, o gyvenimas – teisingas.
Sruogos Štuthofe rašytuose laiškuose galima pastebėti ir kitų, dažniau pasitaikančių ezopinės kalbos raiškos būdų. Ypač išsiskiria ironiški teiginiai, kuriais reiškiama nuomonė neatitinka tikrosios padėties (pokalbio pradžioje tai gerai pastebėta): „Sklinda kalbos, kad pagaliau būsime išlaisvinti iš puikiojo, nuostabiojo Stutthofo“, „17 mėnesių sėdėti įkalintam – dėl nežinomų priežasčių – juk tai malonumas!“, „Beje, jau pusantrų metų mėgaujuosi šios šalies svetingumu, – manau, kad šeimai to užtenka“, „Po pusantrų metų, praleistų tokiame kultūros centre, kaip Štuthofo lageris, aš įgijau teisę spręsti apie daugelį dalykų visai kitaip, negu mano kolegos, pasilikę gyvajame pasaulyje“. Yra nutylėjimų, sąmoningų praleidimų: „Kai tai nutiks, nežinau, kur turėčiau išvykti. Žinoma, bet kokiomis aplinkybėmis norėčiau grįžti namo: kai Tėvynė išgyvena tragišką laikotarpį, mano šventa pareiga ten būti. Bet nemanau, kad šiuo metu tai bus įmanoma padaryti. Jei nebus galimybės atsidurti netoli Tėvynės, tai gal nuklysiu į Tirolį, kur nors į Stubai ar į Ötztal Alpes. Tenai (Ötztal Alpėse) yra mažas miestelis, ir jo pavadinimas yra Kaun!“ Taip rašytojas kalba apie savo svajonę sugrįžti į Kauną. Aišku, laiškuose daug metaforų, kuriomis reiškiama viltis dėl būsimo šviesesnio gyvenimo: „Nieko nepadarysi, reikia laukti geresnių laikų. Pirmieji saulėtekio spinduliai jau pastebimi. Gaivūs pavasario vėjai netrukus nudžiovins visas ašaras“.
Laiškuose kur kas daugiau retorinių priemonių, kurios pasitelktos, reiškiant norimas, bet negalimas išsakyti mintis. Rašydamas Štuthofo laiškus, erzindamas lagerio cenzorių, Sruoga mokėsi reikšti mintis paradoksaliai, ironiškai, kandžiai – grotesko stilistikos, kuri vėliau atsiskleidė Dievų miške. Todėl manau, kad Štuthofo laiškus reikėtų skaityti kaip Dievų miško įvadą.
Nerijus Šepetys: Mums reikia šiek tiek dramatizmo. Sruogai dramatizmas tinka. Juo labiau kad jis ne tik aistringas, bet ir pakankamai piktas, kandus. Sruoga sugebėdavo įžeisti net labai įžymius ir svarbius žmones – išvadindavo juos kiaulėmis ir idiotais. Jei asmuo lenkas ar kitos tautybės, Sruoga jam nebūtinai parodydavo daug empatijos. Antanai, jeigu rašytumėte Sruogos biografiją, kaip pasiremtumėte, ką rastumėte tokio pobūdžio laiškuose?
Antanas Terleckas: Sudėtingas klausimas. Jau vien pati ambicija – imtis Sruogos biografijos ir pasakyti kažką naujo, ko iki šiol neiškapstė Neringa ar kiti tyrinėtojai, būtų milžiniška.
Bet tam tikras vaizdinys prieš akis man iškilo – skaitant ne tik laiškus, bet ir anksčiau – publicistiką, grožinę kūrybą, Dievų mišką. Garsusis Kauno „Žalgirio“ žaidėjas ir treneris Gintaras Krapikas pasakojo, kad yra krepšininkų, kurie turi „cinkelį“ – moka su kamuoliu elgtis ir žaisti kitaip, kaip tikri virtuozai. Krapikas tokius ypatingus žmones vadina „žaidikais“. Ne žaidėjais, o žaidikais. Jeigu rašyčiau Sruogos biografiją, tai toks ir būtų jos pavadinimas – Balys Sruoga: žaidikas. Paaiškinsiu. Sruoga žaidžia su visais: ir su savo žmona, nors jų santykiai labai šilti ir intymūs, ir su lagerio cenzoriumi. Dievų miške jis žaidžia su nacių prižiūrėtoju, kuris labai nori būti kuo didesnis arijas, nors jo pavardė akivaizdžiai lenkiška – Sruoga jam atsako, kad už jį tikrai nėra didesnių arijų. Galima prisiminti ir pokarį. Berods, 1946 m. Vilniuje įvyko Sovietų Lietuvos inteligentų suvažiavimas, kurio metu nykiai kalbėjo ideologai Kazys Preikšas, Petras Cvirka ir kt. Tame posėdyje reikėjo muštis sau į krūtinę, atgailauti dėl padarytų klaidų, ypač tiems, kurie nacių okupacijos metais liko Lietuvoje, ir žavėtis šviesiu sovietiniu rytojumi, kai Lietuva tuoj tuoj suklestės. Sruoga ten irgi kalbėjo. Jo kalbą, kaip ir visą laiškų ar kūrybos korpusą, galima įvairiai interpretuoti, bet Sruoga pradėjo nuo sentencijos: Errare humanum est – klysti yra žmogiška. Sruoga buvo ką tik grįžęs iš Štuthofo, Torunės filtracijos lagerio – ir pradeda tokiais žodžiais, kurie, manau, buvo jo žaidimo su sovietiniais funkcioneriais dalis, savotiškas pasišaipymas. Ir iš Štuthofo laiškų, ir iš Dievų miško matyti, kad Sruogos santykis su pasauliu buvo labai žaismingas. Manau, kad Krapikas man pritartų, jei paskaitytų tokią knygą. Sruoga ir gyvenime (aukštaūgis), ir literatūroje buvo tikras žaidikas.
