– Knyga „Lapės gaudymas“ sudaryta iš 258-ių nedidelės apimties tekstų – pagautų, paglostytų lapiukų. Kaip ir kiek laiko juos gaudėte, jaukinotės?
– Šita knyga atsitiko neplanuotai. Aš dirbau „Nemuno“ savaitraštyje, ir ten būdavo daug recenzijų-paklodžių. Tam reikėjo kažkokios atsvaros, sugalvojau rašyti tokius pabiriukus. Pradžioje prie manęs žadėjo prisijungti daugiau žmonių, bet taip ir likau vienas. Trejus metus tempiau į laikraštį po gabaliuką, o kai jų prisikaupė šiokia tokia masė, pagalvojau, kad čia gali išeiti ir knyga.
Išėjęs iš „Nemuno“ pradėjau specialiai su tuo dirbti – kai kurių tekstų reikėjo atsisakyti, kai kuriuos prirašyti. Protas per tuos trejus metus buvo įpratęs mąstyti tokiais trumpais gabaliukais. Suteikęs tam tikrą emocinę dramaturgiją pamačiau, jog atsirado knyga.
– Knygoje daug pastebėjimų apie prasmę ir beprasmybę, iliuziškumą ir tikrovę, poeziją ir politiką. Kaip jums pavyksta išlaikyti tokį jautrų žvilgsnį ir matyti pasaulį iš abiejų pusių?
– Kai pradėjau rašyti, nemaniau, kad paliesiu kokias nors politines ar literatūrines aktualijas. Man buvo įdomiau pavaizduoti apibendrintą, o gal greičiau net paradoksalų vaizdą.
Kai žiūrim į pasaulį, matom juodą ir baltą, pliusą ir minusą, bet jie savo priešiškumo neturi – jie yra vienis
Kai žiūrim į pasaulį, matom juodą ir baltą, pliusą ir minusą, bet jie savo priešiškumo neturi – jie yra vienis. Norėjau pabandyti parodyti juos abu – nė vieno neiškeliant, nepeikiant, neprisirišant. Sulipdyti juos drauge taip, kad parodytų pasaulį iš to žiūros taško, kuris man yra priimtinas. Kur galima lyg ir negerus dalykus suvokti, kaip tęstinį, per tūkstantmečius egzistuojantį dalyką. Kai kurias problemas sukuria pati kalba arba epocha. Tad į daugelį daiktų verta žiūrėti su tam tikra šypsenėle, net be ironijos. Nes pastaroji taip pat turi nuostatą – man daug įdomesnis yra pats besišypsančio žmogaus fenomenas.
– Kaip išmokote į pasaulį žiūrėti be nuostatos?
– Aš tai vadinčiau normaliu žmogaus keliu. Keliu žmogaus, kuris gilinasi į jam svarbius dalykus. Pavyzdžiui, man nuo pat jaunumės buvo labai svarbu suprasti, dėl ko aš čia atsitikau? Pradžioje tai buvo gyvenimo prasmės klausimas, kol suvokiau, jog tai kalbos sufabrikuotas klausimas – jisai iš principo beprasmis.
Kai eini ir žiūri į problemas ne vien tik iš savo taško, bet iš Rytų ir Vakarų filosofų, šventųjų bei kitų išminčių pozicijos, pamatai, kad jos kartojasi.
– Ar nebuvo noro kai kuriuos esiukus iš „Lapės gaudymo“ išplėtoti – paversti pilnakūne esė?
– Iš pradžių norėjau. Bet kai pradėjau dėlioti knygą, tų gabaliukų, kuriuos norėjau išplėsti, nebeplėčiau, o sukūriau naujus, kurie šnekasi su anais. Nors, kita vertus, du trečdaliai tekstų galėtų pavirsti atskiromis, didelėmis esė, bet man įdomiau buvo tas trumpas žvilgsnis. Laisvai mąstančio žmogaus – laisvi, lengvi pasamprotavimai. Lengvi stilistiškai, bet nebūtinai lengvi intelektualiai ar emociškai. Ten nėra ko nesuvokti, bet tas, kas žino daugiau – tai yra skaitė tuos pačius tekstus, kaip ir aš – pasiims iš tos knygos daugiau. Bet ir tas, kuris neskaitė, ras sau artimą mintį.
– Viename iš tekstų rašote, jog dirbate Kajoku, kaip atrodo Kajoko darbo diena?
– Kajoko darbo diena dabar atrodo maždaug taip – atsikeliu ir darau, ką noriu. Noriu rašau, noriu tinginiauju, bet dažniausiai vis dėlto noriu kažką daryti su savo tekstais. Kai išėjau iš „Nemuno“ redakcijos, jau beveik pusantrų metų, esu visiškai laisvas. Nors turiu gana griežtą dienotvarkę – žinau, kada keltis, kada gultis, kada šunį išvesti, va tokie pagrindiniai taškai. O visa kita užsipildo tuo, ką noriu daryti – noriu rašau, noriu ne – esu laisvas.
Jeigu tau iš tiesų yra svarbu surasti pagrindą, ant kurio stovi – tu nuolatos turi gaudyti lapę. Lapę metaforiškai – tai yra nuolat klausti, galvoti, galbūt medituoti arba melstis, bet aš tai vadinu tiesiog lapės gaudymu.
– Vasarą šventėte savo jubiliejų. Ar galėtumėte save palyginti 20 ir 60 metų – kas pasikeitė, o kas išliko?
– Šis pokalbio laukas man yra labai įdomus. Kai buvau 20-ties, mano ideologiniai pagrindai buvo visai kiti. Aš dar gana rimtai tikėjau tomis vertybėmis, kurias bandė atnešti prancūzų revoliucija – laisve, lygybe, brolybe. Stovint ant tokio pagrindo buvo įdomu eiti toliau ir žiūrėti, ką šios sąvokos reiškia. Ir po truputėlį jos pradėjo kisti, įgavo vis daugiau to turinio, kuris yra šventraščiuose – įvairių tikėjimų, tiek krikščioniško, tiek ir indų, kinų. Tos sąvokos man liko šventos, bet turinys jų jau yra visai kitoks nei tuomet, kai buvau 20-ties. Tuo tarpu prancūzų revoliucijos atneštuose žodžiuose slypi tai, kad reikia kažką nužudyt, kažką nuverst, pasiimti valdžią, ir tada bus atverta laisvė, lygybė, brolybė. Taigi, tas agresyvus, revoliucinis turinys iš mano vartojamų sąvokų dingo.
– Skaitydama „Lapės gaudymą“ pasibraukiau vieną, labai šviesų jūsų pajautimą: „Jei ir galiu už ką dėkoti, tai nebent už tai, kad ne vieną dešimtmetį man buvo leista dėlioti paikas savo žodžių dėliones ir nepavargti. Bet labiausiai, kad buvo suteikta malonė ilgėliau nenusivilti ne tik tėvų kalba, gal išvis nė vienu šio pasaulio pavidalu.“ Kas jums leidžia nenusivilti Lietuva?
– Tiesiog normalus atsigręžimas per petį ir pasižiūrėjimas, kaip buvo su daugeliu valstybių. Mes jokio išskirtinio laiko dabar neišgyvename, greičiau gyvename labai neprastame periode. Kalbant apie literatūrą, turbūt nė vienas Lietuvos poetas neturėjo tiek daug laiko rašyti laisvai – tai, ką nori. Kalbu apie savo kartą, kurios jau nuo 1980-ųjų, nors ir sovietmečio, nebevaržė ideologiniai gniaužtai.
Tie žmonės, kurie kūrė smetoninės Lietuvos laikotarpiu, tik apie 1938-uosius pradėjo rašyti tikrai įdomius dalykus, jie jau turėjo pagrindą daryti rimtą literatūrą, bet su sovietmečio atėjimu viskas buvo nutraukta. Tiek daug laiko, kai lietuvių kalba jau yra laisva ir paruošta tikrai literatūrai, mūsų rašytojai dar neturėjo.
– Knygoje rašote, kad Vakarų civilizacijos žmonės pripažįsta, jog egzistuoja socialinės kastos, tačiau nenori pripažinti, jog esama ir dvasinių. Kas pasikeistų, jei pripažintų?
– Jos egzistuoja, bet tai sakau, be jokio paniekinančio pamušaliuko. Dabartinė psichoanalizė, neo jungizmas – pripažįsta tai. Jie nesako, kad yra kastos, bet teigia, kad yra žmonių sąmonėjimo lygmenys ir pataria su vienu žmogumi konfliktinėje situacijoje elgtis vienaip, su kitu kitaip.
Kitoje knygos vietoje aš nubrėžiau paralelę su indiškomis kastomis sūnaus palaidūno istorijoje. Krikščionybė taip pat nesako, kad jos yra, bet pati istorija byloja apie žmogaus dvasios virsmą.
– Kodėl verta gaudyti lapę ir sekti pasakėles kurčiam asiliukui?
– Jeigu nuolat klausi, kodėl aš čia atsitikau po šita saule. Jeigu tau iš tiesų yra svarbu surasti pagrindą, ant kurio stovi – tu nuolatos turi gaudyti lapę. Lapę metaforiškai – tai yra nuolat klausti, galvoti, galbūt medituoti arba melstis, bet aš tai vadinu tiesiog lapės gaudymu. Tai yra bėgimas paskui tai, kas tau yra svarbių svarbiausia. Todėl ir vertą ją gaudyti, kas nenori jos gaudyti, tas gali sau užsitikrinti pakankamai sotų gyvenimą, bet prarasti gyvenimo kokybę. Gyvenimo kokybė – tai truputėlį kitas daiktas – ne vien jachtos ir sotus gyvenimas.
O tos pastangos, kurias mes įdedame kalbėdami, yra kalbėjimasis su kurčiu asiliuku. Jūs man kalbat – aš esu kurčias asiliukas, aš jums kalbu – jūs esat kurčias asiliukas, nes mūsų sąvokos yra skirtingos ir galbūt žymiai didesnis susikalbėjimas įvyksta per gestus. Susikuria laukas, dėl kurio kurtiems asiliukams ir verta kalbėti. Galbūt tai ir nėra prasmingas kalbėjimas, bet prasmė atsiranda tuomet, kai tu jos nebeieškai, kai yra kažkas daugiau už tą įvardijamą prasmę. Kalba visuomet klysta, bet jei atsisakytume šių pastangų susikalbėti – mes nei lapės gaudytume, nei susibūtume su kuo nors. Tad reikia gaudyti lapes, reikia sekti pasakas kurtiems asiliukams, nes tai jau daroma tūkstantmečiais, tik kitais terminais visa tai pasakyta.
