Pasaulį keičiame nuo savęs
„Visada maniau, kad jeigu išleistum knygą vien tik iš pačių geriausių eilėraščių, tai vargu ar būtų gera poezijos knyga. Poezijos knyga, kaip ir pats gyvenimas, patiria tam tikrą dramaturgiją – turi būti ir viršūnių, ir nusileidimų į slėnius, silpnesnių dalykų, kurie paruošia kopimui į aukštesnį lygmenį.
Aš niekaip nesuprantu, kaip literatūra gali pakeisti pasaulį. Man tai atrodo nei šis, nei tas. Gera literatūra gali pakeisti vieną dalyką – konkretaus skaitytojo ir rašančiojo požiūrį į gyvenimą, į pasaulį. Štai šitai, pakeisti tavo žiūros tašką, ji gali. Bet pasaulio – ne, todėl aš ir nebandau nieko jame keisti“, – paskaitęs eilėraščių iš rinktinės „Poezija, o gal ne ji“ (2017 m.), kalbėjo autorius. Vėliau pridūrė: „Greičiau skatinu, kad žmogus maištautų prieš save – atsigręžtų į save, vis dėl to tenai yra didieji slėpiniai…“
Geras eilėraštis – tiesiog ištinka
Patvirtinęs, kad nemėgsta komentuoti, analizuoti savo eilėraščių – tedaro tai literatūrologai (tiesa, kaip šyptelėjo poetas, kartais nelabai vykusiai, prie savo idėjų pritempdami), svečias apie savąją „eilėraščio rašymo mechaniką“ vis tik papasakojo gana išsamiai.
„Esu tikras, kad tas eilutes, kurias esu parašęs, anksčiau arba vėliau yra parašęs arba taręs ne vienas žmogus. Neįmanoma sugalvoti nieko, ko dar nebuvo ištarta. Bet eilėraštis yra toks keistas daiktas: nors viena ar kita eilutė jau buvo tarta, bet jų visuma, visų žodžių visuma, kai jau atsiranda eilėraščio energija, tai yra visai atskiras darinys. To pasaulyje dar nebuvo. Būtent dėl šito esu beveik tikras. Aišku, tik jei eilėraštis pavyksta“, – tvirtino autorius.
Kada poetas žinantis, kad parašė gerą eilėraštį? „Tiesiog jaučiu. Jis tiesiog ištinka. Geras eilėraštis – jis visada yra protingesnis už tave. Skaitydamas savo eilėraščius po kelių dešimčių metų, juose užtinku tai, ko tada, būdamas jaunas, dar negalėjau žinoti. Tampi tarsi laidininku, kuriuo gali tekėti energija, kuri yra kažkur aukščiau, kosmose. <…> Man daug svarbesnės tos žinios, kurios ateina ne per kalbą, o per kitas patirtis.
Galima jas vadinti religinėmis, galima vadinti meninėmis, galima kasdieninėmis, galima sapno patirtimis. Tiesiog ateina kažkokia žinia, kuria neabejoji, bet negali jos tiksliai suformuluoti, kad kitas ją lygiai taip pat priimtų. Kartais dėl to ir rašomi eilėraščiai. Gauni tarsi kažkokią jėgą, kažkas atvibruoja tavim, o tu nežinai, kaip tai kitam parodyti, pasidalinti… Tada atsiranda žodžiai, atsiranda vaizdai, atsiranda eilėraščio struktūra. Eilėraštyje ir yra tai, kas tavim atvibravo. Svarbu, kad skaitytojas patirtų, jog ir į jį kažkas ateina“, – pravėrė kūrybos dirbtuvių duris poetas.
Romanuose svarbiausias – vidinis vyksmas
Po poezijos eilė atėjo ir prozai, šiemet spaudoje publikuotoms Donaldo Kajoko 1986–1987 m. rašytų dienoraščių ištraukoms. Kiek ilgiau apsistota ties romanų trilogija, ypač naujausiu romanu „Skudurėlių šventė“, išleistu 2021 metais, kaip sako literatūros kritikai – sapnišku ir metaforų prisodrintu. Pasak Donaldo Kajoko, jis kelia klausimą – kas yra žmogus, o ėmus ieškoti atsakymo, tai yra, pastūmus „įprastybę“ į šoną, per sapnus, meditacines ar kitokias specifines patirtis, ima vertis didieji slėpiniai.
„Trys mano romanai – nekasdienės situacijos, kurios žmogų pastato truputį į kitokią poziciją ir ima vertis mūsų sąmonės kertelės, kolektyvinė pasąmonė… Kai mes šiek tiek apsinuoginam, atsiveriam ir nebijom pabūti su savimi, prisipažinti, kad visokie esame – jei ne pridirbę visko, tai bent ne kartą mintyse nusidėję…“ – pasakojo autorius.
Štai ir romane „Skudurėlių šventė“ vienas veikėjas įgyja gebėjimą sustabdyti laiką. „Ką mes galime padaryti, įgiję tokį gebėjimą? Susikrauti milžiniškus turtus, tapti geriausiais pasaulio kovotojais, pokerio lošėjais, daryti politinę įtaką, sukelti revoliuciją… Atsiveria galios, tarsi turėtum burtų lazdelę. Galų gale jis pamato, kad turėdamas tą burtų lazdelę, jis gali kažką sutvarkyti, bet kažką –sužeisti ar sulaužyti.
Žodžiu, jeigu turėtum galią sutverti pasaulį, dabar pat, jei Dievo galios tau būtų duotos, tai ar nebūtų taip, kaip Česlovas Milošas rašė: galvotum, galvotum, galiausiai atsisėstum kokioj kavinėj, stebėtum pro šalį einančius žmones ir nieko netvertum… nes pamatytum, kad norėdamas padaryti gerą dalyką sutversi monstrą. Taigi norėjau į tai pasižiūrėti iš tolo“, – pasakojo rašytojas.
Koks tas genialus dėsnis?
Atsisveikindamas D.Kajokas pasidalijo ir ateities sumanymais – šyptelėjęs, kad visiems norams įgyvendinti reikėtų gyventi šimtą metų: „Man įdomu pasižvalgyti po savo dienoraščius. Kažkada esu rašęs – po septyniasdešimties ateina laikas memuarams…. Jeigu pavyks iš ten ką iškrapštyti, norėčiau išleisti juos pavadinimu „Leistinas privatumas“. O paskui, aišku, jėgos sumažės, ir tada liks ne rašymai, o gyvenimas…“
O pabaigai – „genialus dėsnis“, kurį D. Kajokas atrado rašydamas romaną ir jame užkodavo. „Atradau ir užrašiau, tik niekas jo nepastebėjo. Jis gal užrašytas kitais žodžiais, bet esmė visados ta pati. Šviesos greitis visada šiek tiek didesnis už tamsos greitį – štai koks tas mano genialus dėsnis“, – lydint plojimams, šyptelėjo rašytojas.
