„Knyga yra socialumo šaltinis. Dažnai galima įsivaizduoti, kad knyga siejasi su tuo, kad nueini į savo kambarėlį, užsidarai vienas ir skaitai. Iš tiesų knyga suteikia daug įdomių patirčių, pažinčių, keliavimo“, – sako publicistas.
O kur su knygomis galima keliauti? Kokias perskaitytos knygos D.Pusliui įsiminė labiausiai? O kokių jis negalėtų skaityti? Apie tai šį kartą ir kalbamės.
-
Istorikas Tomas Vaiseta: „Knygų skaitymas yra tam tikro socialinio statuso ženklas“
-
R.Šakalytė-Jakovleva: apie Pepę Ilgakojinę, ašaras skaitant A.Šlepiko knygą ir skaitymą vaikams
-
Aušra Kaziliūnaitė: apie įsimintinas knygas, poezijos vietą šiandienoje ir pradėtą rašyti romaną
-
Miglė Anušauskaitė: „Knygynuose kavinių ir kvepiančių žvakių vietą galėtų užimti knygos“
-
Vestuvių planuotoja Laura Vagonė: „Labai gaila tų žmonių, kurie neskaito knygų“
– Kas jus supažindino su knygomis? Pamenate, ką skaitėte vaikystėje?
– Su knygomis mane, veikiausiai, supažindino seneliai – bent jau toks pirmas atsiminimas yra: esu mažas, grįžtame vakare namo – aš pas senelius daug laiko leisdavau – ir įdomiausias vakaro momentas būdavo, kai atsiguldavau į lovą ir močiutė man skaitydavo kokią nors Hanso Christiano Anderseno pasaką, Astridos Lindgren „Pepę Ilgakojinę“ ar „Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“, Otfriedo Preusslero „Plėšiką Hocenplocą“. Tai mano vaikystės knygos, prie kurių net ir dabar grįžtu. Tai nebėra tik paprastas tekstas – skaitydamas jas girdžiu tarsi močiutės balsą, grįžta vaikystės prisiminimai.
Iš tikrųjų tame pačiame bute ir dabar gyvename – kai paimu į rankas vaikystės knygą, galiu pamatyti, kaip jis dabar pasikeitęs.
– Vaikystėje buvote aktyvus skaitytojas?
– Nepasakyčiau. Man futbolo aikštė labiau rūpėjo ir kieme laikas su draugais. Bet būdavo tokių akimirkų, kai įkrisdavau į kokią nors knygą ir negalėdavau iš jos išlipti. Bet tas įkritimo momentas sunkiai ateidavo – mama derėdavosi, kad paskaityčiau vieną ar kitą knygą. Aš nenoriai, bet, pavyzdžiui, paimdavau į rankas rašytojo Jameso Fenimore'o Cooperio knygą ir pagalvodavau – geras! Skaitydavau ir jokie draugai, futbolas nebebūdavo įdomu. Knyga baigdavosi ir vėl įkrisdavau pas juos atgal (juokiasi).
– Pamenate tą lūžį, po kurio supratote, kad tapote knygų skaitytoju?
– Mokykloje, galbūt, vienuoliktoje klasėje – kai nusprendžiau, ko noriu gyvenime. Pradėjau nuo, sakykime, istorijos knygų – atradau, kas istorija iš tikrųjų yra. Tai ne galvosūkis, kuriame reikia teisingai suvedžioti, kas kada ką valdė ar koks politinės minties atstovas ištarmę pasakė. Istorija paaiškina mane patį. Galbūt tai susiję su gidų būrelio lankymu, su kuriuo atradau savo gimtąjį miestą Panevėžį kitokiomis spalvomis. Bet knyga tapo savotiška kasykla, kuri padėjo viską matyti kitaip.
– Kokias knygas skaitote dabar? Kokius žanrus, autorius mėgstate?
– Nėra taip, kad mėgčiau tik kokį vieną žanrą. Skaitau įvairią literatūrą ir kartais tai yra ir pagiriamasis žodis sau, ir kartu prakeiksmas, nes aš pavydžiu žmonėms, kurie sugeba eiti į gylį – gerai išmano vieną autorių, žanrą, politinės minties kryptį ar istorijos laikotarpį. Aš einu daugiau į plotį.
Yra darbinė literatūra, bet negaliu sakyti, kad skaitau, nes reikia, man darbas patinka. Yra literatūra savo malonumui. Tenka rašyti ar ką nors kalbinti, tai įdomu skaitant knygą svarstyti, kaip iki autoriaus prisikasti, jį pakalbinti, kad knyga nesibaigtų užvertus paskutinį puslapį.
Skaitau grožinę literatūrą – ji mane veikia kaip terapija. Galbūt dabar ir kenčiu, kad nelabai randu laiko ilgesniam romanui, nes man toks skaitymas gerai sudėlioja visą pabirą mano kasdienybę. Naratyvinis ilgas pasakojimas leidžia vėl pajausti tą tėkmę, ritmą, nuoseklumą ir leidžia save patį susidėlioti.
Mėgstu poeziją. Kartais perskaitau vieną ar du eilėraščius, jie galvoje lieka ir visą dieną tam tikra prasme apie juos mąstau. Poezija, ką pastebiu ir pasakysiu juokais, priklauso nuo orų prognozės. Miestas kinta, jis kitaip nusispalvina, kai lyja, kai saulėta, kai būna kitoks metų laikas. Ir poezija kinta – kartais skaitai džiaugsmingą, optimistinę, viltingą, o kartais melancholišką, liūdną.
Mėgstu vaikiškas knygas – tiek tas, kurios vaikystėje atvedė į knygų pasaulį, tiek ir dabartines. Vaikiškos knygos nėra skirtos tik vaikams. Mėgstu jas nusipirkti, padovanoti krikštadukrai ar krikštasūniui, bet prieš tai pats būtinai perskaitau. Turiu bent kelias knygas vaikams, kuriose kalbama apie mirtį. Man pačiam teko mokykloje dirbti – vaikai užduoda daug rimtų klausimų. Vaikiškos knygos padeda ieškoti, kaip apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai. Skaitau jas ir kažkokį gailestį jaučiu, kad pats vaikystėje tokių knygų neatradau.
Jei nuoširdžiai, mano skaitymas yra savotiškas vijimasis, nes jaučiu daug spragų, ko dar neperskaičiau. O aplink daug skaitančių bičiulių – bandau dar perskaityti ir tai, ką jie rekomenduoja. Yra ir kanonas – tam tikra bazinė literatūra, kurią turi būti perskaitęs.
– Jei reikėtų išskirti kelias labiausiai įsiminusias perskaitytas knygas, kokios tai būtų knygos?
– (juokiasi)... pats sunkiausias klausimas.
Pirmą žinau ir atsinešiau – H.Ch.Anderseno pasakos. Tai buvo knyga, nuo kurios prasidėjo mano knygų pasaulis. Ją man močiutė skaitydavo, ir dabar ši knyga man grąžina nostalgiškas, turtingos vaikystės akimirkas. Bet prie šios knygos grįžtu ne dėl to, kad yra vaikystės nostalgija. Tai tiesiog genialus kūrėjas, kuris apie labai sunkius dalykus sugeba kalbėti paprasta kalba. Regis, kai jį kažkas pavadino vaikų rašytoju, jis buvo gerokai supykęs.
Iš tiesų tos pasakos skirtingai prabyla penkiamečiui, kitaip prabyla paaugliui ir dar kitaip man. Aš neskaičiau būdamas vaikas Biblijos, bet čia visa išmintis yra sudėta. Iš tikrųjų knygos nubrėžia tam tikras moralės gaires – kas yra geras elgesys, narsa, artimo meilė. Pasakose rašoma ne vien tik apie linksmus dalykus, yra pasakų ir apie mirtį, netektį. Mano mėgstamiausia – „Likimo draugas“, kuri prasideda, kaip tamsią naktį Jonukas netenka tėvo ir lieka visiškai vienas. Tame meniškame pasakojime jauti skausmą, vienatvę. Ir nuostabus Juozo Balčikonio vertimas – unikali lietuvių kalba, kurią skaitydamas gėriesi.
Kas toliau? Česlovas Milošas. Ir neišskirsiu kokio nors vieno kūrinio – man jis kaip asmenybė yra žavus, kaip unikalus savo laikmečio liudytojas. Tai kūrėjas, kuris labai laiku atsirado mano gyvenime ir padėjo mano vidiniuose ieškojimuose. Vėliau atradau ir Witoldą Gombrowiczių – meistriškas formos kritikas, humoro ir ironijos meistras. Lenkų literatūra apskritai mano gyvenime suvaidino labai didelį vaidmenį.
Vaikiškos knygos nėra skirtos tik vaikams. Mėgstu jas nusipirkti, padovanoti krikštadukrai ar krikštasūniui, bet prieš tai pats būtinai perskaitau.
Viena iš knygų, kurią tris ar keturis kartus skaičiau, buvo Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Sunku net apibūdinti, kas įstringa šioje knygoje.
Dar Gilbertas Keithas Chestertonas – „Ortodoksija“, „Žmogus, kuris buvo ketvirtadienis“. W.Gombrowiczius buvo ironijos meistras, o G.K.Chestertonas buvo paradokso meistras. Jo knyga „Žmogus, kuris buvo ketvirtadienis“ yra unikali mano bibliotekoje – iki galo ją perskaičiau vieną kartą, o pradžią – gal dešimt. Joje yra dialogas tarp dviejų menininkų, kurie ginčijasi, kas yra menas, bet išties dialogas išeina į žymiai platesnę erdvę ir jame diskutuojama apie tai, kas yra laisvė, kas yra žmogus ir kokia jo paskirtis.
Galbūt autorius ir šias knygas dirbtinai išimu iš visos paletės, nes kiekvienam laikui yra tam tikras autorius. Mano skaitymas neprasideda nuo kažkokio privalomo skaitinio ar užmatymo – yra tam tikri klausimai, kurie tuo metu kelia nerimą. Būna laikotarpis, kai išgyveni tikėjimo klausimus, ir ieškai atsakymų – skaitai Šventąjį Pranciškų ar Ignaco Lojolos autobiografiją. Kartais nori nuo visko pabėgti ir skaitai J.R.R.Tolkieno „Žiedų valdovą“.
– O kokių knygų negalite skaityti?
– Važiavom į Klaipėdą, Oskaro Koršunovo statytos Tadeuszo Slobodzianeko pjesės „Mūsų klasė“ premjerą. Joje yra toks veikėjas Menachemas, kuris Holokausto metu slapstėsi daržinėje. Jis sakė, kad toje pašiūrėje turėjo tik dvi knygas – Bibliją ir knygą apie traktorius ir ūkio mašinas.
Aš įsivaizduoju, kad ko negalėčiau skaityti, tai ir būtų knygos apie traktorius. Ir nemėgstu skaityti instrukcijų, kurios yra savotiškos knygos.
Neskaityčiau knygų apie mafijas. Tiesa, nors pasakiau, kad neskaityčiau, bet kartais iš smalsumo perskaitau.
Yra daug prastos literatūros, bet jos yra visur. Ir man pačiam reikia susimąstyti, kaip visoje toje knygų krūvoje atrasti tai, kas yra prasminga. Per vieną interviu Petras Geniušas labai gražiai pasakė, kaip jį tėtis mokė – nėra laiko negenialiems dalykams. Ir tų genialių knygų yra tiek daug, kad jų visų per gyvenimą neperskaitysi. Tad jei švaistai laiką tam, kas yra negenialu, tai yra tragedija (juokiasi).
– Prakalbote apie prastą literatūrą. Kaip pats atsirenkate, kokias knygas skaityti?
– Yra rekomendacijos, žiniasklaida prie to prisideda. Turiu omenyje žiniasklaidą, kuri kuria kokybišką produktą – jūs irgi tai darote per podkastus, per rekomendacijas. Aš tai seku. Kas mane žavi, kad gaunu kritinę refleksiją, o ne spaudos pranešimą.
Jau sakiau, kad yra kanonas – turi subręsti Williamui Shakespeare'ui, turi ateiti laikas Migeliui de Servantesui, Platonui, Aristoteliui. Be to sunku gravituoti erdvėje ir kalbėtis su žmonėmis. Kartais per pokalbį išlenda tai, ką reikia perskaityti. Kalbi ir matai žmoguje, iš kurio gali mokytis, kad jis operuoja plačiu apsiskaitymu, ir pagalvoji, kad nori sekti tokiu pavyzdžiu ir skaityti.
Kitas dalykas – knygynai. Jie yra kelių kategorijų. Vieni viską pardavinėja – gali žvakę nusipirkti, knygą, patalynės, jau gal ir ja prekiauja (šypsosi). Kituose matai, kad juose dirba aistrą savo darbui jaučiantys žmonės. Toks knygynas yra kaip savotiškas meno kūrinys. Vilniuje yra knygynas „Eureka“, kur žmonės myli savo darbą. Ir tada į knygyną žavu ateiti, nes atėjęs bendrauji su žmonėmis. Iš pokalbio labai dažnai atrandi skaitinį – knyga yra socialumo šaltinis. Dažnai galima įsivaizduoti, kad knyga siejasi su tuo, kad nueini į savo kambarėlį, užsidarai vienas ir skaitai. Iš tiesų knyga suteikia daug įdomių patirčių, pažinčių, keliavimo.
Tiesa, keliaudamas dažnai tam atsirenku knygas. Neseniai buvome Florencijoje – natūralu, kad norisi pažinti miestą giliau nei koks nors turistinis vadovas gali tai padaryti ar apsiriboti vien tik faktais iš „Wikipedia“. Tad ieškau kūrinių apie miestą, žmones. Taip keliaudamas į Florenciją skaitau Niccolò Machiavellio ar Mikelandželo biografiją. Keliaudamas į Krokuvą grįžtu prie Č.Milošo. Tuomet miestą galima pamatyti to žmogaus akimis.
Tai ne mano mintis – man atrodo, kad Umberto Eco esė apie skaitymą yra pasakęs: žmogus, kuris skaito, gyvena šimtą gyvenimų, o tas kuris neskaito – vieną.
Mano skaitymas neprasideda nuo kažkokio privalomo skaitinio ar užmatymo – yra tam tikri klausimai, kurie tuo metu kelia nerimą.
– Kalbant apie neskaitančius žmones, kaip juos sudominti skaitymu? O galbūt to daryti ir nereikia?
– Jei pavyks, pavyks natūraliai. Aš netikiu tokiais metodais, kad, pavyzdžiui, aš kur nors ateisiu, papasakosiu apie skaitymą ir žmonės pradės skaityti.
Kalbėjimo apie knygas tikslas nėra tas, kad sėkla turi sudygti. Pats liudijimas yra savaime svarbus dalykas.
Kur sudominti galima, manau, yra mokykla. Labai džiaugiuosi, kai gaunu kvietimų į mokyklą ir ypač, kai susitikimuose kalbame apie knygas. Tada atsiranda erdvė, kur gali užmegzti kontaktą su jaunais žmonėmis. Dar dirbdamas mokytoju, aš pastebėjau, kad uždega ne tai, ką pasakai, bet kaip pasakai.
Jei eini ir kalbi su ugnele, tada žmogus užsikabina. Jei matau žmogų, kuris dega ką tik perskaityta knyga, man tampa įdomi ne ta knyga, o žmogaus aistra. Aš tuomet noriu jį suprasti, ką jis knygoje rado.
– O ar vieną dieną išvysime Donato Puslio parašytą knygą?
– Niekada nesakyk niekada. Manau, kad knygai reikia subręsti – turi turėti, ką pasakyti. Dabar knygą išleisti yra lengva.
Esu turėjęs tokių nelabai konkrečių pasiūlymų sudėti savo tekstus į rinkinį ir jį išleisti. Mano atsakymas tuo metu buvo koks ir dabar – ne. Nematau prasmės tekstus pagal chronologiją sudėti. Jei matyčiau, kad turiu ką pasakyti tais tekstais ir juos kiek aptvarkius gali kažkas gimti – galbūt.
Kalbi ir matai žmoguje, iš kurio gali mokytis, kad jis operuoja plačiu apsiskaitymu, ir pagalvoji, kad nori sekti tokiu pavyzdžiu ir skaityti.
Šiandien man patinka skaityti. Iš tikrųjų turiu kitą misiją – galbūt būti vienu iš balsų, kuris padeda žmogui atsirinkti, ką jam skaityti. Nes jei pats rašyčiau, turėčiau tai aukoti, tad geriau skaitysiu. Yra žmonių, kurie geriau už mane rašo, aš pasiliksiu sau savotišką knygnešio funkciją.
Amosas Ozas man buvo autoritetas kaip žmogus. Aš jį atradau kaip angažuotą rašytoją, kuris ir rašo, ir kartu yra viešasis intelektualas, aktyviai įsijungiantis į visuomeninį gyvenimą, kovojantis už savo idealą. Be galo didelis eruditas. Man nuvažiavimas ir pokalbis su juo duoda žymiai daugiau, nei kad aš ką nors kurčiau savo.
Jeigu ir galvočiau apie kažką, tai pokalbių su tokiomis asmenybėmis knygos sudarymą.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba.
