Manydama, kad pabėgs nuo Australijoje susiklosčiusių problemų, Kendra Tamalė grįžta į gimtąjį Londoną. Norėdama atversti naują švarų gyvenimo puslapį jauna moteris įsisuka į svetimas problemas, kurios tampa dar vienu sunkiu išbandymu bei ne tik nepadeda užmiršti savų rūpesčių, bet ir atveria senas gilias žaizdas: „Laimė ir nelaimė kartu vaikšto. Jau jeigu tik viena bėda, tai tuoj ir kita. Aš tai pamiršau.“ (Zefyrai pusryčiams, p. 291)
DON KICHOTAI IR VĖJO MALŪNAI. Santuoka ir išdavystė, smurtas ir meilė, alkoholis ir vaikai – visiškai nesuderinami dalykai šioje istorijoje yra nuolatiniai pakeleiviai. Romano herojai kaip narsieji Don Kichotai – iš visų jėgų stengiasi kovoti su vėjo malūnais. Šių kovotojų ginkluotė kai kam gali pasirodyti silpna, ar net juokinga. Kūrinio veikėjams kelią į priekį skina, kaip liaudis sako, – kvailių motina – viltis. Viltis giliai paslėpti praeities nuoskaudas ir bandyti gyventi iš naujo. Tikėti ir kurti. Valgyti ypatinguosius pusryčius, kurie pagardinti sauja nematomų, bet labai stiprių troškimų. Troškimų gyventi geriau: „Aš norėjau, kad viskas susitvarkytų. Kad visa, kas liko praeityje, pasitaisytų ir daugiau niekas nebūtų įskaudintas. O tie, kurie buvo įskaudinti, kad atsigautų. Išgyventų. Tenorėjau, kad viskas susitvarkytų. Atsimerkiau, nusišypsojau vaikams ir apibarsčiau javainius noru. Net jei jis neišsipildys, aš bent jau turiu gerų ketinimų. Viliuosi. Stengiuosi.“ ( Zefyrai pusryčiams, p. 33)
GYVENIMO PUSRYČIAI. Gyvenimas šioje knygoje tam tikra prasme lyginamas su pusryčių meniu. Ne be reikalo sakoma, kad kaip pradėsi dieną, tokia ji ir bus! Romano skyrių pavadinimus galima suprasti kaip užuominas į tolimesnes romano herojų emocijas: „kiaušinienė su lašinukais, skrebutis, skrudintos bulvės ir kraujinė dešra“ (p. 215), „naminiai javainiai ir jogurtas“ (p. 339), „vanduo“ (p. 357), „avižinė košė ir tiršta, tąsi grietinėlė“ (p. 289), t. t. Tikriausiai ir neskaitę sutiksite, kad pusryčiams tik vanduo ar šaltas gabalas vakarykštės picos nieko gero nežada, tačiau braškės ar blyneliai su klevų sirupu prognozuoja gerą dieną!
MOTINA. Dorothy Koomson romane analizuoja Motinos suvokimo klausimą, kuris galėtų prilygti Hamleto svarstymui būti ar nebūti? Kuri yra tikresnė Motina: moteris, kuri pagimdo vaikus ar kita moteris, kuri rūpinasi jais? Moteris, vadinanti save Mama, tačiau galvojanti tik apie save ar moteris, kuri net nėra šeimos narys, o atiduoda visą savo laiką ir pastangas, kad svetimos moters vaikai šypsotųsi kiekvieną sekundę? Ką pasirinkti: gerą, mylintį tėvą ar alkoholikę, tvirtinančią, kad vaikai jai brangiausi, tačiau nieko dėl to nedarančią, motiną? Ar kovojant dėl vaikų globos argumentas aš jų motina yra pagrįstas? Galų gale, ar gali svetima moteris arba vienišas tėvas atstoti Mamą? Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo aplinkybių. Dorothy Koomson istorijoje sukurtos aplinkybės yra labai nepalankios lengviems sprendimams. Romane nerasime visų atsakymų į šiuos klausimus, tačiau kuriami painūs svetimų ir savų žmonių tarpusavio sanykiai parodys keletą sprendimo būdų.
TREČIAS NEREIKALINGAS. Ir ką mes darytume be liaudies išminties. Pagrindinė romano veikėja Kendra Tamalė ne vieną kartą atsiduria trečioje pozicijoje. Kaip sakoma, kur du – trečias nereikalingas. Arba, kaip šuniui penkta koja. Tai dar viena opi problema, kuri romane pateikiama kaip didžiausia Kendros Tamalės baimė. Baimė būti pakaitalu mamos, žmonos, meilužės, draugės.
KELI PATARIMAI. Pirma – zefyrai nėra vien cukriniai, tad saugokitės blogų partijų ir nepadauginkite druskos. Antra – pusryčiaukite atsakingai! Tai, ką ir kaip kremtate, gali nulemti Jūsų dieną.
P. S. Knyga subalansuota moterims, bet tinka ir vyrams.
