- DOVILĖ KUZMINSKAITĖ
XXX
O paskui – tik migla, į rugsėjį pasviręs dangus
ir pro pienišką prieblandą sunkiasi kvapas rudens,
ir apsnūdusį Vilnių, ir viską, ko darsyk nebus
nuskalauja įnirtusios strėlės vandens,
į alsavimą gatvių įsmingančios taikliai lyg burtas,
tarsi kristų kalbėjimais, žodžiais užpiltų liūtis.
Iš palaikės šviesos ir garuojančios žemės sudurtas
aš esu vien tik miegas užspaudžiantis tavo akis.
Balsuoti galite čia.