– Dovilė Kuzminskaitė
Metų laikai
Marijai Zambrano ir jos Antigonei
Vasara
ji sakė kraujas nori sudygti
todėl ir metrinis kietis
vidury senelio kapo
įdygęs į kraują
Ruduo
ji sakė miręs kraujas ištroškęs
toks pats ir gyvasis
todėl ir rašau tau
spalio krauju
ant senamiesčio mūrų
Žiema
ji sakė kraujas negali akmeniu virsti
bet tyla ir stingsta
pramaišiui su sniegu
užšąla ir ištempia gyslas
Pavasaris
ji sakė kraujui lemta tekėti
taip viską nuneš
su pirmais atlydžiais
su pirmais upeliūkščių žodžiais
tarpuakmeniuos
FR1571
Šis miestas – prie kojos prigludęs laukinis šuva,
alsuoja pavargęs ir inkšdamas slenka vos vos,
o mūsų atokvėpis karštas tarytum lava
išsilieja anapus nakties ir anapus kalbos.
Anapus asfalto, betono ir ryto pilkos
garuoja ir raitosi upės, kol virsta manim,
aš padedu galvą ant tavo gauruotos galvos,
Berlyne, laukinis šunie, akmeniniais dantim.
XXX
O paskui – tik migla, į rugsėjį pasviręs dangus
ir pro pienišką prieblandą sunkiasi kvapas rudens,
ir apsnūdusį Vilnių, ir viską, ko darsyk nebus
nuskalauja įnirtusios strėlės vandens,
į alsavimą gatvių įsmingančios taikliai lyg burtas,
tarsi kristų kalbėjimais, žodžiais užpiltų liūtis.
Iš palaikės šviesos ir garuojančios žemės sudurtas
aš esu vien tik miegas užspaudžiantis tavo akis.
autoportretas su tetule
esu kukliai nuolanki
gero elgesio nepriekaištingai išauklėta
jie sako net pretenzinga
tokia gera kad atrodo jog amžinai ko nors
iš ko nors tikiuosi
ta kurią tetulės nustumia nuo sausainių lentynos
ta prieš kurią tetulės užlenda eilėse
ta ant kurios autobuse vieną dieną
ėmė ir atsisėdo
tetulė
todėl jeigu vieną dieną pateksiu į pragarą
tai tik todėl kad – esu įsitikinus –
tetulių esama ir prie dangaus vartų
