Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Dovydas Pancerovas: „Esu nužudęs kirmėliuką, kuris sako – jei pradėjai skaityti knygą, turi ją ir perskaityti“

Žurnalistas Dovydas Pancerovas sako, kad neturi kaltės jausmo, jei pradėtos knygos skaityti nebaigia. „Žinau, kad visi skaitantys žmonės turi tokį kirmėliuką, kuris sako: turi perskaityti tą knygą, jei pradėjai, turi perskaityti. Aš tą kirmėliuką esu nužudęs“, – šypsosi jis. Kokios tos knygos, kurių jis nebaigė skaityti? O kokios skaitytos knygos įsiminė labiausiai? Šį kartą apie knygas kalbamės su bestselerių „Kiborgų žemė“, „Kabinetas 339“ (rašytos kartu su Birute Davidonyte) autoriumi D.Pancerovu.

Vaikystė. Kas atvedė šiuo gyvenimo laiku į skaitymą? Kokias knygas teko skaityti?

– Mane į skaitymą atvedė tėvai ir taip tiesiogiai, vos ne už rankutės. Buvau iš tų vaikų, kuriems ilgai skaitė mama, man būdavo labai smagu girdėti mamos balsą ir kad ji pasakotų tas istorijas – tam tikras nusiraminimo ritualas prieš miegą. Dabar kaip tik skaitau Marcelio Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ pirmąją dalį „Svano pusėje“ ir ten yra toks epizodas, kai pasakotojas pasakoja, kad jam prieš miegą buvo labai svarbu, kad mama jį pabučiuotų, nes kitaip jis nenurimdavo. Aš iš karto pagalvojau, kad tai asocijuojasi su tuo, kaip mama man skaitydavo ir mamos skaitymas, mamos balsas man buvo turbūt pirmas toks atveriantis knygų pasaulį.

Knygų buvo pačių įvairiausių. Dabar, kai pats turiu du vaikus, du berniukus, ir vyresniam yra keturi metai, tai pradedame skaityti ilgesnes istorijas. Man tai yra vaikų literatūros renesansas. Iš naujo pažįsti knygas, kurias pats skaitei. Pastaruoju metu du autoriai mane iš naujo sužavėjo. Tai vokiečių autorius Otfriedas Preussleris, kuris parašė „Plėšiką Hocenplocą“, „Vaiduokliuką“, „Raganiukę“, „Herbę su didele skrybėle“ – mano vaikystėje nebuvo tokio personažo Herbės, bet dabar yra išleista tokia O.Preusslerio knyga apie nykštuką, kuris gyvena didžiulėje girioje. Taip pat Astrida Lindgren – iš tikrųjų, visi mes žinome „Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“, „Pepę Ilgakojinę“, „Emilį iš Lionebergos“, bet kai iš naujo su dabartiniu literatūros supratimu skaitai šias knygas, supranti, kad jos nerealios, nerealiai parašytos.

Knygos, kurias pokalbyje mini Dovydas Pancerovas

  • Marcelis Proustas, „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“
  • Otfriedas Preussleris, „Plėšikas Hocenplocas“, „Vaiduokliukas“, „Raganiukė“, „Herbė su didele skrybėle“
  • Astrida Lindgren, „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, „Pepė Ilgakojinė“, „Emilis iš Lionebergos“
  • Robertas Louisas Stevensonas, „Lobių sala“
  • E.M.Remarque'as, „Laikas gyventi ir laikas mirti“
  • Antanas Škėma, „Balta drobulė“
  • Viktoras Suvorovas, „Ledlaužis. Kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą?“
  • J.P.Sartre'as, „Šleikštulys“
  • Williamas Faulkneris, „Absalomai, Absalomai“
  • Jamesas Joyce'as, „Ulisas“
  • Johnas le Carre, „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“
  • Amoras Towlesas, „Aristokratas Maskvoje“
  • Toni Morrison, „Mylima“
  • Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė, „Kabinetas 339“

Paauglystėje, man taip atrodo, aš buvau nustojęs skaityti, bet mane skaityti versdavo tėvai. Sakydavo, kad turiu skaityti, jei noriu eiti į lauką ar kažkokius kitus dalykus daryti. Turėdavau perskaityti knygą per tam tikrą laikotarpį. Bet aš greitai supratau, kad galiu sakyti, kad tiesiog skaičiau. Tėvai tai irgi perprato. Tada jie sakė, kad turiu papasakoti, ką perskaičiau. Tačiau aš supratau, kad jie nė velnio neprisimena tų knygų, kurias aš neva skaitau, ir aš galiu paskaityti nurodytų puslapių pradžią ir pabaigą, o visa kita sukurti (juokiasi).

Taip daugelį E.M.Remarque'o knygų buvau perskaitęs. Bet kartą tėvai prisiminė, kad kažkurioje E.M.Remarque'o knygoje nebuvo taip, kaip aš pasakojau... (juokiasi). Tuomet turėjau perrašinėti dalį Roberto Louiso Stevensono knygos „Lobių sala“ – tokia buvo sankcija. Tai buvo žaidimas ir kova, maištavimas prieš tėvus, bet paskui, reikia pripažinti, kad tai atvedė į tai, kad skaitymas tapo vienu iš mano, madingai kalbant, medijų, [to], kaip pažįstu pasaulį.

Pažvelgus į per gyvenimą skaitytas knygas, kokios įsiminė labiausiai?

– Knygos, kurios įsiminė labiausiai, bet kurių nelaikau dabar pačiomis geriausiomis... Pirmoji, kuri pakeitė mano požiūrį ir į knygas, ir į literatūrą, buvo E.M.Remarque'o „Laikas gyventi ir laikas mirti“. Ta knyga buvo atradimas ne dėl to, kad joje pasakojama apie karą. Iš esmės žiūrint mano paauglio, berniuko, akimis, man turbūt buvo kokie vienuolika ar trylika metų, kai aš ją skaičiau, knygoje nieko nevyksta, tiesiog kareivis grįžta atostogų, įsimyli merginą ir pasakojama apie tokią tam tikra prasme karo apimto, regis, Berlyno, buitį. Aš tada turbūt pirmą kartą supratau, kad literatūroje nebūtinai turi būti labai akcentuotas įvykis. Su vaikiška literatūra viskas labai aišku – yra personažas, kuriam kažkas įvyksta ir po to įvykio jis tampa kitokiu. Nors E.M.Remarque'o knygose yra tas personažo augimas, bet knygoje „Laikas gyventi ir laikas mirti“ tai nėra taip aiškiai išreikšta, įvykis nėra toks suprantamas. Viena iš tokių knygų, kur susimąsčiau, kad literatūra gali būti platesnė, nei aš ją iki tol supratau.

Man atrodo, kad mokykloje visi žmonės skaitė tik dvi knygas – Antano Škėmos „Baltą drobulę“ ir Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ (šypsosi). „Balta drobulė“ man labai įsiminė, bet aš nežinau, ar dėl pačios baltos drobulės, ar dėl to, kaip apie ją pasakojo lietuvių kalbos mokytoja Violeta Šopienė, kuri buvo pirmas žmogus, iš kurio pasakojimų, kalbos apie literatūrą, aš supratau, kad kalba, žodžiai yra tam tikra prasme kaip potėpiai, kad jie neša tam tikrą krūvį, emociją, intensyvumą, o juos sudėliojus kita tvarka – gali visiškai pasikeisti pasakojimas. „Balta drobulė“ man įsiminė kartu su mokytojos aiškinimu kaip kūrinys, kuriame irgi tarsi niekas nevyksta, bet jis yra kalbos ir žodžių audinys, kuris yra savaime įdomus be jokio įvykio.

Po to buvo tokia knyga, kuri su pačia literatūra neturi bendro, bet gal labiau kaip būsimam žurnalistui man padarė įtaką – Viktoro Suvorovo „Ledlaužis. Kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą?“. Tai publicistinė knyga, kurioje pateikiama kitokia Antrojo pasaulinio karo versija. Ji labai pakeitė mano požiūrį į daug dalykų – tuo metu, kai aš ją skaičiau, man buvo gal keturiolika ar penkiolika metų, ir man atrodė, kad jeigu istorijos vadovėlyje parašyta, kad Antrasis pasaulinis karas vyko taip, tai visi kaip ir susitarė dėl to, tai yra nejudinamas dalykas, kažkoks monumentas, kuris negali būti nei kritikuojamas, nei diskutuojamas. Tad ši knyga man pirmą kartą buvo lyg supratimas, kad ne, ir istorija, ir ką tik įvykę dalykai gali būti pamatyti iš įvairių pusių, galima apie juos diskutuoti.

Kai buvau gal dvidešimties, įspūdį darė Jeano Paulio Sartre'o kūryba ir jo knyga „Šleikštulys“ – vėlgi, dėl tų pačių priežasčių, kad tai buvo dar kitoks požiūris į literatūrą.

Tarp dvidešimties ir dabar, kai man trisdešimt treji, buvo daug knygų, kurios vienaip ar kitaip įsiminė, bet nebuvo labai ryškių postūmių. Man atrodo, kad kuo daugiau skaitai, tuo sunkiau atrasti knygų, kurios palieka gilų įspūdį. Bet man pasisekė būnant trisdešimt trejų metų (juokiasi).

Šią žiemą perskaičiau Williamo Faulknerio romaną „Absalomai, Absalomai“, kuris kartais pagal sudėtingumą lyginamas su Jameso Joyce'o „Ulisu“. Praėjo jau pusė metų, kai tą knygą perskaičiau, bet vis save pagaunu galvojant apie ją. Man ji paliko gilų įspūdį tiek emocinį, tiek pasakojimo struktūra. Atrodo, kad tai vienas geriausių pastarųjų metų, o gal iš viso vienas geriausių kūrinių, kuriuos skaičiau per gyvenimą. Man paliko tokį gilų įspūdį, kad turbūt reikia, jog praeitų kažkoks laiko tarpas, kad aš galėčiau kažkaip reflektuoti ir paaiškinti, kodėl taip nutiko.

VIDEO: Dovydas Pancerovas – apie įsimintinus skaitytus kūrinius ir rašomą trečią knygą

Jums taip pat patinka knygos apie šnipus. Kaip jos atsirado jūsų skaitytojo kelyje?

– Nežinau, taip pat, kaip atsirado domėjimasis karu. Primityviai nuskambės – berniukiška tema. Tiesą sakant, nebuvo vieno įvykio, kuris mane paskatintų tuo domėtis, bet šnipų istorijas pradėjau skaityti nuo socialinio realizmo.

Mano senelis turėjo daug „Drąsiųjų kelių“ serijos knygų. Gal visas esu jas perskaitęs. Jose buvo pasakojama apie visokius sovietinius radiotechnikus, kurie išgelbėja Berlyną nuo ko nors, daug neįtikėtinų istorijų (juokiasi). Jos buvo labai panašios – vienas sovietinis žmogus kovoja prieš visą industriją. Tad esu net tokių knygų apie šnipus skaitęs. Po to prasidėjo negrožinė literatūra, angliška, atsirado Johnas le Carre, kurio knygos dabar pradedamos leisti Lietuvoje. Jo romanas „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ buvo atradimas, kad žanrinė literatūra gali būti tokia atmosferiška, įdomi, personažai išpildyti.

Šnipų romanai, kaip žanrinės literatūros niša, man ilgą laiką buvo įdomi. Pastaruoju metu esu tai apleidęs, galbūt istorijos pradėjo kartotis.

Ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?

– Žinau, kad visi skaitantys žmonės turi tokį kirmėliuką, kuris sako: turi perskaityti tą knygą, jei pradėjai, turi perskaityti. Aš tą kirmėliuką esu nužudęs (juokiasi) Galiu nebeskaityti knygos, nors ją jau pradėjau skaityti, jei man neįdomu ar atrodo neverta laiko – neskaitau.

Nėra konkrečios rūšies knygų, kurių nepabandyčiau. Esu skaitęs ir visiškai popromanų – dėl bendro išsilavinimo. Bet jei man neįdomu – neskaitau.

Kai buvau gal dvidešimties, įspūdį darė Jeano Paulio Sartre'o kūrybą ir jo knyga „Šleikštulys“ – vėlgi, dėl tų pačių priežasčių, kad tai buvo dar kitoks požiūris į literatūrą.

Aš supratau, kad jei ant knygos parašyta – „Geriausia Obamos knyga“, tai nieko gero nežada. Pastarasis toks taip neperskaitytas kūrinys buvo Amoro Towleso romanas „Aristokratas Maskvoje“ – jo esmę galima papasakoti vienu sakiniu: Sovietų Sąjungoje senosios Rusijos aristokratijos atstovas, grafas, yra įkalinamas viešbutyje ir iš jo negali visą gyvenimą išeiti. Atrodo, kad įdomi siužetinė linija, įdomi situacija. Perskaičiau didesnę dalį tos knygos ir pagalvojau – man nusispjaut, kas tam grafui bus, neįdomu. Supratau, kad knygą skaitau tik dėl paties skaitymo. Turiu pilną lentyną knygų, kurios yra vertesnės. Užverčiau ją, grąžinau kolegai Audriui Ožalui (juokiasi). Likau jos neperskaitęs ir „Goodreads“ platformoje parašiau, kad jos neperskaičiau.

Užsiminėte apie skaitytojų platformą „Goodreads“. Kaip visgi pats renkatės, kokias knygas skaityti?

– Mėgstu skaityti ištisą autorių kūrybą. Dabar septynis mėnesius skaičiau vien W.Faulknerio knygas ir knygas apie W.Faulknerį. Kažkuriuo metu skaičiau Jarome'o Dadivo Salingerio knygas ir knygas apie jį – beje, man atrodo, kad netrukus, 2021 arba 2022 metais, turėtų pasirodyti, ką jis parašė per pastaruosius 50 metų, nes jis buvo „užšaldęs“ savo kūrybą.

Dabar skaitau M.Proustą ir apie M.Proustą, modernistus.

Jeigu autorius man nepalieka gilesnio įspūdžio, aš neskaitau. Taip renkuosi knygas. O kaip atsirado W.Faulkneris? Jį man rekomendavo vienas mano bičiulis, kurios šioje studijoje taip pat buvo – Tomas Vaiseta [pokalbį su T.Vaiseta skaitykite čia, – aut. past.]. Jam W.Faulkneris yra vienas mėgstamiausių rašytojų. Turėjau ne vieną šio autoriaus knygą nusipirkęs senų knygų knygynėlyje, bet neskaičiau. Bet atėjo laikas – skaitančiam žmogui vienas maloniausių dalykų yra perskaičius knygą atsistoti prie lentynos ir galvoti, ką šiandien pabandyti skaityti. Taip vieną dieną pradėjau skaityti W.Faulknerį.

Kartą kai dariau interviu su knygyno „Juodas šuo“ vadovu ir įkūrėju Tomu Lučiūnu, jis sakė, kad būtent Dovydas Pancerovas yra vienas ištikimiausių knygyno lankytojų.

– (juokiasi) Aš turiu užmezgęs padėvėtų knygų tinklą – tokie knygynai man labai patinka. Dėl to patinka, kad ten dirbantys žmonės žino klasiką, knygas, dažnai priklauso įvairiems knygų klubams, tad gali parekomenduoti, patarti.

Aš ilgai ieškojau mėgstamos rašytojos Toni Morrison knygų – lietuviškai yra išleistos tik dvi, nors ji yra viena garsiausių amerikiečių rašytojų. Labai ilgai ieškojau jos knygos „Mylima“, kurią išleido leidykla „Vaga“, ir ją radau tik po metų paieškų dėka tų knygynų, nes ten žmonės prisiminė, kad aš ieškau, ir parašė man per feisbuką.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Dovydas Pancerovas
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Dovydas Pancerovas

Man tai kaip ritualas, kuriame yra bendruomeniškumo. Be jokio snobizmo, romantizavimo sakau – skaityti šiek tiek gelstelėjusius knygos puslapius yra daug maloniau. Pavyzdžiui, kai mes su Birute Davidonyte leidome savo publicistinę knygą „Kabinetas 339“, tai irgi kalbėjome, kad ką būtų galima padaryti, kad knygos puslapiai būtų šiek tiek geltonesni. Todėl knygos leidimas užtruko, nes iš Vokietijos gabeno popierių (šypsosi).

Šiek tiek pasakojote apie namuose esančias knygų lentynas. Esate žmogus, kuris mėgsta turėti daug knygų, ar priešingai – nenorite jomis apkrauti namų?

– Aš stengiuosi apsikrauti knygomis. Gyventi namuose, kuriuose nėra knygų, labai nejauku. Aš užaugau namuose, kuriuose visos sienos buvo nuramstytos knygomis, kur tik pasisuksi, matydavai knygas – mano tėvai viską skaitė. Mano mama buvo ir dailininkė, tad būdavo ir dailės albumų. Užaugau tokioje aplinkoje ir turbūt natūralu, kad kai kuri savo namus, stengiesi susikurti iš vaikystės atsineštą jaukumą.

Būna, kad dažnai padovanoja knygų, būna, kad nusiperki pagautas skaitytojo godumo ir vėliau neskaitai jų – tokias naujesnes knygas aš atiduodu. Pastarąjį kartą kelias dėžes atidaviau Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotajam pėstininkų batalionui, kuriame buvo įrengta biblioteka už knygos „Kiborgų žemė“ pelną. Vienam iš senų knygų knygynų esu atidavęs krūvą knygų, kurios buvo geros, bet aš jų nesirengiau skaityti. Stengiuosi, kad knygas, kurios yra man įdomios, vertingos ir kurias galbūt skaitysiu ateityje, pasilikti, tų, kurių tikrai neskaitysiu, išnešti iš namų.

O koks esate kaip skaitytojas? Kaip skaitote? Kokie jūsų skaitymo įpročiai?

–Turiu du keistus dalykus.

Pirmas – kai pradedu skaityti knygą, ją atsiverčiu, perskaitau pirmą „įvažiavimą“ į knygą – kartais tai būna puslapis, kartais du arba iki skyriaus pabaigos – ir padedu knygą. Neskaitau jos. O vakare, kai ateina mano skaitymo laikas, vėl skaitau iš pradžių. Pastebėjau per karantiną, kad man reikia po truputį įsivažiuoti į knygą. Pirmųjų sakinių skaitymas kelis kartus tapo ne sąmoningu dalyku, bet refleksu, kurį neseniai supratau, kad darau.

Dabar skaitau M.Proustą ir apie M.Proustą, modernistus.

Antras – nuo pusės devintos iki devintos valandos vakaro su vyresniuoju sūnumi Daumantu skaitau vaikišką literatūrą, tad mes apie valandą skaitome įvairias knygas, o kai lieka laikas man, skaitau dar gerą valandą. Skaitant turiu būti padaręs visus darbus – susitvarkęs kambarį, išsivalęs dantis, susiruošęs, kad nieko nebereikėtų daryti ir galėčiau tiesiog skaityti. Skaitydamas turiu du skirtukus – vienas įdėtas ten, kur skaičiau, o kitas, jei būna kokios nors išnašos, nes esu vienas iš tų skaitytojų, kuris skaito išnašas ir stengiasi suprasti, ką vertėjas norėjo pasakyti. Taip pat turiu pieštuką, kuriuo kartais pasibraukiu žodžius, kuriuos galbūt žinau, bet jie gražiai suskamba arba kitokias tų žodžių formas. Po to viską konspektuoju – atskirai rašausi žodžius, kurie skirstomi į daiktavardžius, veiksmažodžius, būdvardžius, aprangą ir t.t.

Turiu pasidaręs didelį žodyną. Kaip žmogui, kuris turi ambiciją rašyti, man įdomu technika, kaip vaizdingumus konstruoja kiti rašytojai. Pavyzdžiui, iš M.Prousto reikia labai daug persirašyti – esu jau 22 „Word“ puslapius prisirašęs. Taip pat užsirašinėju, jei pamatau įdomius techninius dalykus, struktūrą, bet tai susiję labiau ne su pačiu skaitymu, o su ambicija rašyti.

Karantinas jau praėjo, bet užsiminėte apie jo atradimus. Karantino metu socialiniuose tinkluose buvo nemažai diskusijų, kad tokiame laike sunku susikaupti skaityti arba priešingai – labai geras metas skaityti. Koks karantino metu buvo jūsų skaitymas?

– Nežinau, kaip per karantiną žmonės tiek daug perskaitė knygų, bet man karantino pradžia buvo neskaitymo laikas. Skaitymas reikalauja įsitraukimo. Jei skaitai žanrinės literatūros kūrinį, gal tai veikia kaip tam tikras pabėgimas nuo realybės, bet jei skaitai bent šiek tiek sudėtingesnį kūrinį, kuris reikalauja įsitraukimo, tai sudėtinga, nes tavo mintys klajoja su klausimais, ar mes išliksime ir ar viskas bus taip, kaip buvo vakar.

Pradžioje man buvo labai sudėtinga. Juo labiau, kad man tai buvo W.Faulknerio skaitymo laikas, o jis reikalauja didelio įsitraukimo. Supratau, kad negaliu skaityti, tai neskaičiau. Po to išvykau į kaimą rašyti knygos ir viskas natūraliai įsivažiavo – pradėjau skaityti ir dabar viskas verda tuo pačiu ritmu.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygos„Kabinetas 339“ pristatymas
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygos„Kabinetas 339“ pristatymas

Esate vienos knygos „Kiborgų žemė“ autorius, kartu su Birute Davidonyte parašėte daug diskusijų sukėlusią knygą „Kabinetas 339“. Trečia knyga jau pakeliui – apie ką tai bus kūrinys?

– Apie ką ji bus? Jei pasakyčiau, kad knyga bus apie žurnalistiką ir tiriančius žurnalistus, tai nebūtų visiška tiesa. Pradžioje aš buvau sugalvojęs, kad tai bus detektyvo žanro kūrinys, bet kai pradėjau galvoti apie savo estetinį sumanymą, pasirinkau riziką nueiti eksperimentiniu keliu. Dabar sakyti, kad tai yra apie žurnalistiką būtų neteisinga ir net klaidinga.

Tai pasakojimas apie žmones, kurie bando atkurti tam tikrą tikrovės įvykį, ir jiems trukdoma tai padaryti. Tie žmonės yra žurnalistai, o trukdytojai – politikai. Man buvo įdomus konfliktas, kaip abi pusės mato tiesą ir kaip tiesa tampa tik tikrovės interpretacija, kaip viena ir kita pusė atsiduria manipuliacijų lauke ir kaip tampa sudėtinga atskirti, kas yra tikra. Tą jausmą patiri dirbdamas žurnalistu ir kažkuria prasme mes su Birute rašydami knygą „Kabinetas 339“ tai patyrėme.

Norėjau perteikti emociją ir atmosferą, nes ji svarbi dėl to, kad mes pastaruoju metu daug kalbame apie tiesą, „fake news“, posttiesą. Kai atsiduri fronte, kuriame turi išsiaiškinti, kas nutiko tikrovei, supranti, kad netgi žinant ir turint faktus suprasti, kas buvo iš tiesų, yra labai sudėtinga. Norėjau perteikti netikrumo ir manipuliacijos jausmą.

Ačiū už pokalbį.

Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba.

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs