Visais atvejais dirbta prestižinėse leidyklose – „Baltos lankos“, „Wydawnictwo literackie“ ir prancūzų „Gallimard“, kurios turbūt niekam pristatinėti nereikia. Visos trys leidyklos samdo tik profesionaliausius redaktorius. Lenkijoje dirbu su nobelistės Olgos Tokarczuk redaktoriumi Wojciechu Adamskiu – tai jis redaguoja visas ten leidžiamas mano knygas. Lietuvos leidykloje dirbu taip pat su aukštai vertinamomis redaktorėmis; ne viena jų kaip ekspertė dalyvauja bei pasisako ir čia, jau antrus metus vykstančioje REDA konferencijoje. Be jų dar norėčiau išskirti ir mano puikią vertėją į latvių kalbą, poliglotę Dacę Meierę – tie lietuvių autoriai, kurių knygas ji vertė, pritars, kad Dacė yra ir nepaprasto pastabumo žmogus, išgaudantis prasmines bei redakcines originalo kliaudas.
Tačiau pirmiausia privalau paneigti oponentų man pripaišomus neva „priešiškus nusiteikimus“ dėl redaktorių, pramanus, kad neva ginu „beraštystę“, „kalbos anarchiją“ ar „gramatikos taisyklių nepaisymą“. Tuo labai mėgsta manipuliuoti ir kalbos priežiūros institucijų atstovai, ir kai kurie tingūs žurnalistai, ypač atlikdami neva „apklausas“, bet negebėdami deramai suformuluoti lietuvių kalbos norminimo problemos – tad apklausiamoji „tauta“, pakalbinti atsitiktiniai žmonės, ypač vyresnio amžiaus ir ypač – neturintys jokios praktinės tekstų redagavimo patirties, žinoma, pasipiktinę atsako: lietuvių kalbą reikia būtinai prižiūrėti, nes kas gi bus jei visi ims kalbėti be jokių taisyklių? Jie visiškai teisūs, kad gramatikos taisykles būtina nepriekaištingai išmanyti. Šitai pati nesyk esu pabrėžusi viešuose pasisakymuose: žmogus lietuvių kalbos gramatikos mokykloje turi būti išmokomas tobulai, o vėliau – jis kalbą demokratiškai gali vartoti savo pasirinktu registru, o mes, klausytojai ir skaitytojai, tą jo kalbinę raišką taip pat demokratiškai galime vertinti.
Gramatikos taisykles anuometiniam penketui buvau iškalusi dar sovietinėje vidurinėje mokykloje, iki 1992-ųjų. Tais laikais, kai iš sovietinio televizoriaus, ironiškai pavadintoje laidoje „Mūsų kalba“ žiūrovus protindavo toks nykus ir jau anuomet komiškai atrodęs ponas Aldonas Pupkis, įrodinėdamas, kad kalba – tikrai ne mūsų ir mes jos nemokame, nes beveik kiekviena kasdienybėje mūsų natūraliai ištariama frazė – netaisyklinga. Ekrane jis kalbėdavo kažkokia negyvėliška, keistai sukirčiuota lietuvių kalba, kaip normalūs žmonės nekalbėjo ir nekalba, o geri klasikiniai rašytojai – nerašė ir nerašo. Tų sovietinių kalbos laidų buvo ir daugiau; gėdinimas iš ekrano užaugino visą kartą žmonių, kurie turėjo didelių viešo kalbėjimo sunkumų – ne dėl neturėjimo ką pasakyti, bet dėl to, kad prieš kamerą ar mikrofoną užsikirsdavo bijodami ištarti netaisyklingai (beje, dar ir dabar, žurnalistai ar politikai, viešai kalbėdamiesi su kalbos specialistais pradeda nuo atsiprašymo už galimas klaidas – net valstybės vadovai). Vienas iš Nepriklausomybės ilgesio dėmenų anuomet buvo ilgesys būtent kalbos laisvei, pirmaisiais metais išsiveržęs sovietinių kalbos prievaizdų satyromis. Man asmeniškai kalbos laisvė reiškė aukštosios, rafinuotos, europietiškos lietuvių kalbos, gimusios iš poetų bei filosofų raštų, ilgesį: kalbėti ir rašyti taip elegantiškai, kaip Sruoga, Škėma ir Gavelis (beje, žiauriai kovojęs su kalbos redaktoriais), Radauskas ir Venclova, Donskis ir Sverdiolas. Vėliau, pradėjus rašyti prozą, atsirado poreikis lietuvių kalba ne tik kurti pasakojimo stilių ir melodiją, bet ir ja patikimai atspindėti gyvenimo tiesą. Atsirado poreikis pasakojimą kaldinti ne vien iš klasikinio marmuro, bet ir lipdyti iš molio, jei prireikia - ir purvo ar tiesiog mėšlo – nes jų aprašomoje tikrovėje irgi yra.
Tad mano rūpestis ir siekiamybė – kuo gilesnis kalbos išmanymas, kuo didesnė jos gyvybė, galimybių ir niuansų, melodijos atskleidimas. O ne anarchija, ne aklas priešinimasis taisyklėms.
Kai literatūros kritikai nuo Lietuvos iki Prancūzijos pamini mano romanų kalbos turtingumą ar pagerbia epitetu „vienu metu ir aštri, ir poetiška plunksna“, pajuntu atgaivą, kad galbūt man šiek tiek pavyko net vertimuose perteikti lietuvių kalbos prasmių lobyno niuansus.
Kalbėdama apie vertimus į kitas kalbas ir jų redagavimą, dažnai vartoju palyginimą, kad vertimas yra tarsi veiksmas, kai originalią kūrinio partitūrą reikia atlikti kitu instrumentu – kita kalba. Vertėjai ir leidėjai paprastai dar papildo – vertime turi būti viskas, kas yra originale, bet negali būti nieko, ko jame nėra. Ir visi kartu sutinkame, kad verčiant kitu instrumentu iš originalios partitūros negali suskambėti falšo natos.
Tad redagavimas tomis kalbomis, kurias žinau, kad ir kaip besiskiriančiomis savo fonetika ir struktūra nuo lietuvių, būtent yra tų natų, skambesio kitu instrumentu išgryninimas. Pirmiausia kaip autorė ir kultūros istorikė (čia jau veiklos ribos išsiplečia nuo meno istorijos iki skaitytuose šaltiniuose naudotos leksikos, sąvokų istorijos, etimologijos) vertėjams ir užsienio redaktoriams siūlau savo pagalbą tikslinant būtent istorinius terminus ir kultūrines detales. Vienas mano autorinio stiliaus dėmenų, ypač kuriant istorinio romano atmosferą, yra nenaudoti į šiandieninę vartoseną įaugusių, tačiau pernelyg modernių, anachronistiškų žodžių. Tarkime, jeigu rašau apie XVII ar XVIII a., niekada neparašysiu sakinio „Petras Antanas buvo ūmaus charakterio žmogus.“ Vietoje to – tik „Petras Antanas buvo ūmaus būdo žmogus“, nes žodis „charakteris“ yra nebūdingas tam laikotarpiui ir išsyk atrodo kaip šiuolaikinis svetimkūnis. Vertime negali atsirasti sakinys „Jonelis Tarvydas buvo spąstų specialistas“ – o tik „žinovas“. Tai atrodytų nereikšmingos detalės, tačiau jos svarbios, nes būtent jos kuria atmosferą. Be to, tai anaiptol nėra suprantami dalykai kitose kalbose – dažnai tokių žodžių vartosena yra automatiška ir vertėjui, ir redaktoriui.
Tačiau kaip atrodė konkrečios patirtys dirbant su prancūzų ir su lenkų redaktoriais?
Redaguojant prancūzišką tekstą (vertė Marielle Vitureau) vyko itin kruopštus ir subtilus etimologinis darbas, ir čia turėčiau padėkoti savo redaktorei Gabrielle Hedouin. Žinoma, niekas nesikišo ir nė negalvojo kištis į romano turinio redagavimą – nes tai baigtinis, jau kitomis kalbomis išleistas kūrinys. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad pagal „Gallimard“ istorinių romanų leidybos modelį knyga buvo papildyta išsamiu herojų sąrašu (idant prancūzų skaitytojas nepaklystų tarp titulų, šeimų, rusiškų mažybinių vardų formų). Tačiau paaiškinti kultūrinius niuansus, keiksmažodžius, juos išgryninti buvo nemažas darbas. Prancūzų kalba yra sugėrusi daugybę tarptautiniais virtusių lotyniškų žodžių, kurie yra išlaikę savo prasmę iki šių dienų, tačiau prancūziškai vartoti jau nuo Viduramžių ar Renesanso laikų – tuo tarpu kitose šalyse nė nebuvo paplitę. Kaip pavyzdį galiu paminėti žodį „elegance“ – elegancija, vartotą Prancūzijoje šiuolaikine reikšme jau nuo XV a. Jis prancūzui – natūralus, įaugęs į vartoseną, ir visiškai joks anachronizmas kalbant apie XVIII a. pradžią. Tačiau sąvoka „elegancija“... visiškai nežinota ir nevartota Petro I rusiškoje aplinkoje, kuri tuo metu buvo kultūriškai atsilikusi. Joje, geriausiu atveju vartotas žodis iškraipytas „politesas“ – nuo prancūziško politesse, mandagumas. Tad mes negalėjome rašyti Katerinos monologe „Menšikovas vilkėjo taip elegantiškai“ (originale – „ištaigingai“) – nes čia jau būtų kultūrinė klaida. Lygiai taip pat reikėjo rasti sveiką balansą tarp rusiškų realijų nevertimo ar vertimo į prancūzų kalbą – pavyzdžiui, žodis teremas buvo išverstas kaip le gynécée, graikiškas terminas moteriškai namo daliai, bet juk Rusija su Antikos kultūra neturėjo nieko bendra, tad liko neverstas rytietiškas teremas. Be to, reikėjo išvengti apsunkinančių išnašų, suteikti leidimą kai kurias sąvokas paaiškinantiems vieno ar dviejų žodžių įterpiniams. Darbas buvo didžiulis, bet įdomus – iš esmės, etimologinis ir kultūrinis suredagavimas, man kaip Cerberiui būtent akylai saugant, kad neatsirastų anachronistiniai dalykai, o tuo pačiu – neapsunkinant teksto. Jis pavyko – tą liudija recenzentų pagyros turtingai romano kalbai.
Panaši darbo eiga buvo ir Lenkijoje, dirbant su nobelistės Olgos Tokarczuk redaktoriumi Wojciechu Adamskiu. Kartu redaguojant mano pirmą knygą (Lenkijoje leistą jau po „Jokūbo knygų“), išsyk iškilo būtent pernelyg šiuolaikiškų žodžių vengimo klausimas, kaip mano autorinio stiliaus svarbi dalis. Nes štai pavyzdžiui Olga Tokarczuk visiškai laisvai naudoja šiuolaikinius, į lenkų kalbą įaugusius, bet aprašomam laikotarpiui nebūdingus tarptautinius žodžius savo istoriniuose romanuose (ir „Jokūbo knygose“, ir „Empuzijūje“) – ir tai visiškai teisėtas kiekvieno autoriaus kūrybinio pasirinkimo reikalas. Tačiau man redaktoriui reikėjo paaiškinti, jog ir jų vengimas tekste gali būti labai sąmoningas stilistinis pasirinkimas. Dera pasakyti, kad patys tekstai nebuvo daug redaguoti, dėl puikaus vertėjų (Izabelos Korybut-Daszkiewicz ir Kamilio Pecelios) darbo ir stiliaus (su vienos knygos išimtimi, kuri sunkiau ėjosi dėl vertėjo force majeure). Taip pat buvo atliktas ir itin kruopštus ne literatūrinio turinio, bet istorinis-faktografinis teksto patikrinimas – dar kito, istorijos, redaktoriaus. „Wydawnictwo Literackie“ garsėja ir negrožinės istorinės literatūros leidimais – laimei, mano knygos taisymų beveik nesusilaukė, į kai kuriuos klausimus atsakiau nusiųsdama nuorodas į naudotus šaltinius, ir, manau, tai irgi pelnė tam tikrą pagarbą. Priešingai nei Lietuvoje, kur pasirodžius „Silvai rerum“ tetralogijai kai kurie istorikai neva „surado klaidų“ – tačiau paaiškėjo, kad tos klaidos – tai pačių priekabių ieškotojų didelės žinių spragos; skandalėlis iš to tesigavo vienintelis – kad, pasirodo, Vilniaus universitete studentams apie XVIII a. dėsto žmonės, kaip paaiškėjo, nė neskaitę chrestomatinių šaltinių apie tą šimtmetį... Tačiau grįžtant prie darbo su Wojciechu Adamskiu, jau po teksto istorinio peršukavimo. Tai, kaip vyko darbas buvo ir malonumas, ir praturtinanti patirtis, nes redaktorius yra neprilygstamas etimologas, dešimtmečių tikslumu atrasdavęs ir patikslindavęs istorinių žodžių vartoseną bei pasiūlydavęs autentiškus sinonimus, net atsižvelgdamas į jų skiemenų skaičių, fonetiką bei tai, ar jie neardo sakinio „muzikos“ ir intonacijos, kurią jis pajuto. Regėjosi, kad ir pačiam redaktoriui, perpratusiam mano kūrybinį raktą, buvo smagu ir azartiška dirbti, ir, reikia pasakyti, dirbama buvo gerbiant ir vertėją, ir autorių, be nereikalingų invazijų. Rezultatas – teksto autentiškas perteikimas, puikaus vertimo išblizginimas iki spindesio ir recenzentų pagyros už kalbos turtingumą, muzikalumą ir pan.
Kaip atrodo redagavimo praktika Lietuvoje?
Kadangi turiu daug darbo su redaktoriais patirties ir akademinėje lietuviškoje spaudoje, ir nacionalinėje bei kultūrinėje žiniasklaidoje, apie šias dvi sritis nekalbėsiu, nes pranešimo apimtis padidėtų trigubai. Kalbėsiu tik apie literatūros kūrinių redagavimą leidyklose, kurį patyriau nuo 2008 m. (vadinasi, per šešiolika metų) tiek, kiek leidžia darbo proceso etika ir konfidencialumas.
Pradėsiu nuo to, kad kalbos norminintojų, priežiūros institucijų ir redaktorių deklaruojamas rūpestis lietuvių kalbos archaiškumu ir jos autentikos sauga tėra skambus, nieko bendra su tikrove neturintis melas.
Šituo įsitikinau parašiusi istorinius romanus „Silva rerum“. 2008 metais kelioms leidykloms pateikus rankraštį, tuometinė „Alma Litteros“ grožinės literatūros redaktorė, VU baigusi ir kurį laiką jame dirbusi lituanistė, pasakė, kad leidykla labai nori leisti knygą, istorija labai kabina, bet susirūpinusiu veidu pridūrė: „Žinoma, nesirūpinkite, taškus sudėliosime, iš vieno sakinio padarysime šešis, išvalysime nuo archaizmų ir polonizmų“. Ji neturėjo jokios nuovokos, kad tekstas – sąmoningai būtent toks ir sukurtas. Apsisukau ir išėjau. Šis nutikimas jau yra tapęs anekdotu – ilgų sakinių ir „Silva rerum“ stiliaus pakerėti skaitytojai jį papasakojus susitikimų metu ir Lietuvoje, ir kitose šalyse, suošia juoku. Vis dėlto čia būta iškalbingos redaktorės semantikos: „išvalysime“ – mat mano sąmoningai panaudoti istoriniai archaizmai šiai filologei buvo tarsi kalbos „purvas“ ar „dėmė“. Tad jei tikri, archaiški ir autentiški lietuviški praėjusių šimtmečių išsireiškimai redaktorės yra vertinami kaip „nešvara“, o ne kaip integrali ir natūrali lietuvių kalbos raidos dalis, kurią būtina išmanyti, į ją atsižvelgti – tai apie kokį lietuvių kalbos autentiškumo ir archaiškumo „puoselėjimą“ mes galime kalbėti?
Laimei, Saulius Žukas, skaitydamas rankraštį atpažino ir sąmoningai kuriamą pasakojimo ritmą ilgais banguojančiais sakiniais, ir kitas stilistines priemones, romaną tuo metu pavertusias literatūriškai išsiskiriančiu ir nauju. Paradoksas – leidėjas taip pat pabrėžė, kad rankraštis yra „kaip reta švarus“ (na, matyt, mokslininkės kruopštumas darė savo).
Vis dėlto redagavimas buvo visiška Golgota, nors į romano turinio ar struktūros redagavimą nesikišta. Redaguota tik kalba. Tačiau redagavo juk ne literatūrinį skonį turintis leidėjas, o taisyklių paisanti redaktorė. Savo nuostabai aptikau, kad daugelis gramatikos taisyklių yra pasikeitę nuo mokyklos baigimo laikų. Teko kautis dėl kiekvieno archaizmo, netaisyklingumo kaip meninės priemonės. Tarkime, dėl kreipinio „Ponas, visas malonumas mano pusėj...“ kuris buvo taisomas į literatūrišką „pone“ – redaktorei kaip mažam vaikui teko aiškinti, kad čia juk kalba Pastervio Elenutė, kaimo kurva, ir kalba ji prastai, netaisyklingai, todėl sąmoningai parašiau „ponas“, o ne „pone“. Ne, kreipinys vardininku draudžiamas ir viskas, baksnojo į VLKK puslapį redaktorė (įdomu, kad dabar kreipinys „ponas“ jau reabilituotas, bet 2008 m. tai buvo baudžiama „Didžioji klaida“). Gavusi elektroniniu paštu gabalą „suredaguoto“ teksto, jį peržvelgusi, turėdavau apsiauti bėgimo sportbačius ir greta esančiame parke nubėgti keletą kilometrų, kad nusiraminčiau, ir vėl sėdusi prie neatpažįstamai išdarkyto teksto, galėčiau susivaldyti ir kažkaip civilizuotai dirbti toliau, atitaisinėdama viską atgal ir eikvodama laiką aiškinimams, kodėl taip nebus. Visa sąmoningai kurta ritmika, ilgėliausių sakinių struktūra su sąmoningai pasikartojančiais žodžiais, kurie veikė kaip dėmesio „inkarai“ skaitytojui, visa tai, kas sudarė savitą stilių ir vėliau pelnė tarptautines pagyras – viskas buvo sudarkoma, nes na, negali tas pats žodis viename sakinyje pasikartoti triskart – o kad tas mano sakinys yra 52 eilučių ilgio ir pasikartojimai veikia kaip inkarai skaitytojo dėmesiui, – buvo nė motais. Gramatinių ar sintaksės klaidų buvo ne per daugiausiai, dažniausiai ten, kur savo nuostabai sužinojau, kad yra gramatinių taisyklių, pasikeitusių nuo mano mokyklos baigimo laikų. Tarkime, iš manęs ūmai pareiklauta rašyti „kamgi“ kartu, nors žymioji mokytoja Živilė Bandorienė buvo kalte įkalusi, kad kaitomi žodžiai (o žodis „kas“ – ko kam ką kuo kame – neabejotinai toks) su dalelyte „gi“ rašomi atskirai. Tačiau ne – kažkur dešimtmečiuose po mokyklos baigimo ėmė ir pasikeitė taisyklė, atsirado kažkokia kategoriška VLKK išimtis, kurios joks normalus žmogus nežino. Sakiniuose ir puslapiuose, kur nebuvo jokių klaidų, buvo keičiama kruopščiai dėl muzikalaus ritmo apgalvota žodžių seka bei skyrybos ženklai, skaitant žymintys skirtingo ilgio intonacines pauzes (tarkime, man yra didžiulis skirtumas tarp kabliataškio ir kablelio pauzės trukmės); nors ir nesant klaidos, buvo keičiami žodžiai ir siūlomi man nebūdingi sinonimai, buvo taisomos visiškai neklaidingos mano panaudotos šalutinės formos į pagrindines. Tarkime, niekada nerašau ir nesakau tarmiško „dalyti“, o tik skambesnį ir elegantiškesnį „dalinti“, tačiau beveik visur ir visada, beveik visos redaktorės tekste radusios „dalinti“ būtinai pataisys į „dalyti“ – net ir šiandien, nes iki 2022 m. „dalinti“ buvo laikomas „šalutiniu“. Kodėl? Kas taip nusprendė? Man tai mįslė. Gal tokiu būdu, gavus apyšvarį tekstą, bandoma parodyti, kad vis dėlto, „redaktorius dirbo“?
Su knygų sėkme ir autorinio stiliaus pripažinimu atėjo malonesnis ir pagarbesnis kalbos redaktoriaus požiūris į autorių, tačiau redagavimo baimės dėl „nevartotinų“, „netaisyklingų“ žodžių ir konstrukcijų niekur nedingo, kilus abejonei baksnojama į VLKK puslapį, o ten juk, žinoma – „nevartotina“, „neteiktina“, „svetimybė“, nors žmonės būtent taip ir šneka gyvai, o rašau apie gyvus žmones. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodymai, draudimai ir taisyklių perkūrimai nepalieka vietos pačiam vartotojui spręsti, kurie lietuviški žodžiai jau atgyvenę, o kuriuos tebėra poreikis vartoti. Negali nuspręsti. kurį linksnį vartoti, kaip tiksliau išreiškiantį mintį. Parašius „Patikus paveikslui, karalius užsisakydavo jo kopijas“ bus taisoma į „kopijų“ (nors ne tuziną jų užsisakydavo, ne sunkvežimį kopijų, o tik vieną ar kelias kopijas), nes taip liepia reikšmės niuansui kurti normintojai: „galininkas nevartotinas neapibrėžtam daiktų kiekiui“. Apie kovas dėl bromų, kaldrų ir mačerniškojo žingeidumo, dėl sližikų, smūtkelių, rožančių ir kantičkų jau daugsyk rašiau, tačiau redaguojant užkliuvo netgi toks nekaltas žodis kaip „geradėjas“ – tikrai profesionali redaktorė mandagiai man aiškino, kad „mums šnekamojoje kalboje šis žodis gana įprastas, tik, deja, jis sudarytas su svetimos kalbos elementu „ -dėjas“. Tad ir „geradėjas“, ir „niekadėjas“ yra neteiktinos darybos žodžiai. Gal čia tiktų tiesiog „geradarys“? Bet kodėl tas „deja“ dėl svetimo kalbos elemento? Visos kalbos turi svetimų elementų: lenkų – apie penkis tūkstančius vokiškų, anglų – septynis su puse tūkstančio prancūziškų; rusų kalba apskritai yra beveik vien skolinių kalba, kurioje, kaip juokauja patys rusai, rusiški tik trys žodžiai – vera, nadežda, liubov‘. Ir lietuviškai skolinamės tai, ko reikia. Taigi – vargšas, gražusis geradėjas: įprastas, visų vartojamas, bet kažkas – VLKK? – nusprendė, kad „neteiktinas“. Betgi aš rašiau apie XVIII a. ir citavau mano herojų istorinius laiškus, kurie prasidėdavo „Šviesiausiasis pone kunigaikšti, mano geradėjau (dobrodzieju)“ – todėl žinoma, man reikalingas „dobrodziejui“ pagal skambesį artimesnis ir autentiškesnis „geradėjas“. Didžiausia problema redaguojant lietuviškus grožinius tekstus yra toji, kad redaktoriai nesuvokia, jog autorius – nėra kvailys, ir jo pasirinkimai yra sąmoningi. Ir jei jau parašiau archaišką formą ar konkretų žodį – tai man tokio reikėjo, todėl sinonimų „kaip redaktoriui gražiau“ gal verčiau nekišti? Kodėl taip sunku suprasti: netaisyk, jei nesulūžę; neliesk, jei nėra klaidos?
Šios tebesitęsiančios tendencijos – lietuvių kalbos istorinę autentiką, raidą ir patirtas įtakas vertinti it klaidą, niekalą – iškalbingas pavyzdys yra p. Laimanto Jonušio pernai man parašytas atsakymas dėl kalbos norminimo, kuriame jis XVIII a. pabaigos lietuvių kalbą Gegužės 3-osios Konstitucijoje su panieka įvardina kaip „puskalbę“, o tai, dėl ko dabar laužomos įstatymų ietys, moterų pavardes su vyriška galūne ar galūne „-a“ Lietuvoje vartotas ir fiksuotas jau XVI a. istoriniuose šaltiniuose nurašo kaip „grynas tarmybes. Dar ir šiandien kur nors kaime rašytoja gali būti pavadinta Sabaliauskoičia (jeigu taip nori).“ Tad jei tai, kas istoriškai yra lietuvių kalbos autentika – ir kalbos istoriniai šaltiniai, ir archaiškumas, ir tarmybės, ir senovėje vartotos formos – yra šitaip niekinama, tai apie kokią lietuvių kalbos saugą kalbame? Ką mes saugome? Ne lietuvių kalbą, jos istoriją ir jos natūralią raidą, o kalbininkų nuolat savavališkai perkuriamą ir brukamą naujakalbę, lietuvių kalbos simuliakrą. Tai, ką Marius Ivaškevičius labai tiksliai įvardino kaip „lavondžodžius“, kalbėdamas apie verstines knygas: „[pataisytas] taip, kad jų neįmanoma skaityti. Tie vertimai tiesiog nukloti lavonžodžiais, tai yra žodžiais, kurių aš per savo pusės amžiaus gyvenimą gyvai niekada negirdėjau.“ Ponas Jonušys, greta alergijos istorinei lietuvių kalbos autentikai, yra ryškus būtent tų lavonžodžių mėgėjas ir vartotojas. Maniau, atsakymą rašys Ivaškevičiui, bet parašė man – matyt, atpažino mano minėtą, o jo pagimdytą „spindakiuojantį britų aristokratą“. Įdomu yra tik tai, kad p. Jonušys su manimi diskutavo iš begalinės, globėjiškos visažinystės pozicijos – nors jeigu jis sugeba romane „Patrickas Melrose“ anglišką posakį „Would Sir care for a dessert?“ išversti kaip „Ar norėtumėte pasirūpinti desertu, sere?“ tai abejoju ne vien jo vertėjo kompetencija, bet ir lietuvių kalbos elementaria pajauta. Ir leidžiu sau tokio, atsiprašau, „autoriteto“, nepaisyti.
Betgi grįžkime prie lietuviškos grožinės literatūros redagavimo ir kalbos norminimo bei pagrindinės problemos: kalbos taisyklės per šešiolika metų nuolat keitėsi ir keičiasi, žodžiai ir konstrukcijos buvo draudžiami, vėliau reabilituojami. Visų vartojamos frazės – paskelbos netaisyklingomis. Kartą sumaniau papokštauti: viename publicistiniame tekste dėl juoko įmečiau kelių žymių kalbininkų citatas anonimiškai: Juozo Balčikonio iš tarpukario, Kazio Ulvydo iš sovietmečio ir Aldono Pupkio iš 1995 m. Redaktorė visas jas pataisė – kaip netaisyklingas! Užkliuvo Balčikonio „klaidos inteligentų kalboje“ – klaida, taisyta, į „inteligentų kalbos klaidos“, Pupkio – „etalonu yra buvęs Jablonskis“ pataisyta į „etalonas yra Jablonskis“ (atsirado net prasminis taisymas, nors, mano supratimu, Pupkio versija nėra klaidinga).
Nežinau, kaip mes išmokysime savo vaikus pagarbos kalbai ir gramatikos, jeigu nuolat keisime taisykles ir įkalbinėsime nepilnavertiškumo kompleksą. Jei net paprasčiausias, įaugusias frazes versime klaidomis.
Štai ar žinote, kad lietuviškai dabar draudžiama sakyti: „Žmonės yra įvairūs“.
Nejuokauju. Negalima. Tačiau tikrai to nežinojau. Sužinojau prieš porą savaičių, kai mane pataisė. Parašiau sakinį: „Žmonės yra įvairūs – aukšti ir žemi, liekni ir apkūnūs.“ Ir kalbos redaktorius man jį pataisė. Nes, pasirodo, net brandžiame amžiuje, net po visų literatūrinių pripažinimų, nemoku gimtosios kalbos ir padariau KLAIDĄ. Taip negalima sakyti, nemoku vartoti... vardininko. Pataisė į „Žmonių yra įvairių – aukštų ir žemų, lieknų ir apkūnių“.
Tai negalima sakyti: „Žmonės yra nekvaili“? Privalu sakyti: „Žmonių yra nekvailų“? Ir negaliu sakyti „Kalbininkai yra išmintingi“, reikia sakyti: „Kalbininkų yra išmintingų“? Pridurčiau – na, gal tarp jų ir yra išmintingų. Vienas kitas. Bet tikrai ne tieji, kurie nukalė šią „taisyklę“, nurodytą man redaktoriaus VLKK puslapyje: „Vardininkas nevartotinas neapibrėžtam daiktų kiekiui ar daikto daliai reikšti (vietoj dalies kilmininko) su veiksmažodžiu būti (yra, esti, būna, buvo). Ir neteiktiną pavyzdį pateikia: Kiekvienoje visuomenėje visada buvo, yra ir bus dori žmonės (= dorų žmonių).
Taigi – negalima sakyti: „Žmonės (neapibrėžtas jų kiekis) iš prigimties yra dori“. Tai – klaida. Reikia sakyti: „Žmonių iš prigimties yra dorų“. Na, suprantate, biškeliukas toks žmonelių, minioje, saujelė. Likusieji tiesiog jau gimsta nedori... Turbūt nebegalima sakyti: „Ukrainiečiai yra nekaltos aukos“. Privalu sakyti: „Ukrainiečių yra nekaltų aukų“ – likusios aukos, laikantis šios VLKK taisyklės, yra neva „kaltos“. Nors man tai visiškai skirtingos reikšmės – viena labai aiški ir kategoriška, o kita – tokia dviprasmiška. Tačiau lietuvių kalbos normintojai su naujomis taisyklėmis, šiandien iš mūsų atima teisę šitaip išreikšti mintį. Svarbiausia ne mintis, ne prasmė, svarbiausia laikytis griežtų taisyklių ją reiškiant. Svarbiausia kalbėti taisyklingai, kaip moko kalbos normintojai, tik tada būsi doras pilietis. Štai tokia kryptis mums nurodoma.
Ką man tai primena?
Cituoju: „Kiekviena sąvoka, kurios kada nors prireiktų, turi būti išreiškiama labai taisyklingai, vienu žodžiu, griežtai apibrėžiant jos reikšmę, o visos šalutinės reikšmės turi būti nevartotinos ir pamirštamos. [...]Ingsoc Tauta yra Newspeak Taisyklinga Lietuvių Kalba, o Newspeak Taisyklinga Lietuvių Kalba yra Ingsoc Tauta. Revoliucija Valstybė bus įvykusi, kai kalba taps tobula. [...] Ar kada nors susimąstėte Winstonai, kad vėliausiai 2050 metais nebebus nė vienos gyvos būtybės, kuri galėtų suprasti štai tokį mudviejų pašnekesį. 2050 metais visa Senkalbė Netaisyklinga ir Nevartotina Puskalbė bus išnykusi. Visa praeities literatūra taps atgyvenusi. ChaucerisMažvydas, Shakespeare Olszewskis, Miltonas Maironis, Byronas Mačernis – jie egzistuos tik Naujakalbės Taisyklingos Lietuvių Kalbos versija, ne tik pakitę, bet netgi pakeisti į kažką priešingo nei buvo.“[1]
Ir dar viena citata:
„Pati sąmoninga, apsišvietusi tarybinė visuomenė yra toji milžiniška jėga, kuri gali pakelti savo šnekamosios kalbos kultūrą į neregėtą. Nors idealo čia gal niekuomet ir nepasieksime, bet jokiu būdu negalime atsisakyti jo siekę. Taisyklingas tarimas ir kirčiavimas, norminių žodžių, formų ir konstrukcijų vartojimas yra privalomas ne tik aktoriams, mokytojams, radijo pranešėjams, paskaitininkams, studentams bei moksleiviams, bet ir visai lietuviškai kalbančiai visuomenei.“ [2]
„Būti abejingiems kalbos kultūrai reikštų būti abejingiems komunistiniams mūsų visuomenės idealams.“[3]
„Būtina sukurti aplinką, kur didžiosios, o paskui smulkesnės kalbos klaidos nebūtų toleruojamos šeimoje ir darbe, net parduotuvėje ar troleibuse (tai kol kas tik toloka svajonė...). Sūnus galėtų pataisyti motiną, tėvas – dukterį, meistras – darbininką, įstaigos darbuotojas – viršininką.“[4]
Pirmoji citata yra iš George Orwello „1984“, tik Newspeak, „Naujakalbę“, pakeičiau „Lietuvių Kalba“, Ingsocą – „Tauta“, Revoliuciją – valstybe, o anglų autorius – lietuviais. Antroji – iš Kazio Ulvydo 1962 m. straipsnio. Trečioji – iš Aldono Pupkio 1980 m. „Kalbos kultūros“ pagrindų. Ketvirtoji – Justo Vinco Paleckio jau iš 1990-ųjų.
Tad nepasiekiamas idealas – idealiai taisyklinga lietuvių kalba – yra veikiau fatamorgana, tokia pati kaip ir „šviesus komunizmo rytojus“, kuriuo mojuojama prieš nosį lietuvių kalbos vartotojui, tuo pat metu nuolat orveliškai nuolatos kaitaliojant pačias taisykles, kad kalbėtojui tas idealas niekada ir nebūtų pasiekiamas.
Nes svarbus pats kontrolės procesas, o ne rezultatas. Svarbus taisyklių laikymasis, o ne turinys, ne prasmė ir prasmės apmąstymo nuoseklumas. Svarbus ne kalbėtojas, o kontroliuotojas.
Galbūt todėl lietuvių grožinės literatūros redaktoriai nuolatos perstumdo žodžius autoriaus sakinyje, siūlo jam visiškai nepatinkančius ir netinkančius sinonimus, koreguoja gyvos herojų kalbos netaisyklingumus, tačiau beveik niekada nesuredaguoja loginių, turinio ir prasmės liapsusų, kurie badyte bado akis šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Į mišką įjoja daugiau karių, nei iš jo išjoja po valandos, nors būnant miške nieko nenutinka. Mėnulis suka ratą nakties danguje priešinga kryptimi nei tikrovėje. Herojus, visą romaną kankinęsis dėl paauglystėje tragiškai sudegusių tėvų, pabaigoje nusižudo ir tada šast! – iš kažkur kaip Feniksas iš pelenų, be jokio paaiškinimo, atsiranda sveika ir gyva herojaus motina. Yra tekę aptikti net klaikių chronologinių klaidų nesenų įvykių aprašymuose – pvz. Nepriklausomybės atgavimo. Mano jau minėtoji latvių vertėja Dacė Meierė versdama jau publikuotą lietuvių literatūrą tokių prasmės liapsusų, praleistų lietuvių redaktorių, užsiėmusių vien kalbiniais teksto niurkymais, išgaudo beveik kiekviename kūrinyje. Dacės rekordas – vieno lietuviško romano loginių klaidų sąrašas užėmęs... 8 puslapius. Tokias pavienes klaidas, kurias vadinu „blusomis“, ir už kurių išgaudymą būčiau labai dėkinga kiekvienam redaktoriui, daro absoliučiai kiekvienas autorius: tokie „palaidi siūleliai“ – visiškai natūralūs kūrybiniame procese. Jie atsiranda atliekant pakeitimus, rašant vieną, dešimt laikant mintyje. Tačiau būtent jais lietuviškas mano knygas redagavę redaktoriai neužsiima. Kartkartėmis (taip sako kiti autoriai), pabando įlįsti į turinį, siūlo jį koreguoti. Aš patyriau tik vieną tokį atvejį per visą gyvenimą – jis irgi šiandien tapęs anekdotiniu. Bendraamžis grožinės literatūros redaktorius primygtinai siūlė iš antros „Silva rerum“ išimti kuosą pirmame skyriuje ir skyrių perrašyti, nes „na ta kuosa ten visai ne prie ko, kažkaip visiškai nesisieja su knygos visuma“. Kaip mokėdama mandagiau, pasiunčiau jį kuo toliau, kiek pamenu, pasakiusi, kad „laikau tai vienu geriausiu ligtol parašytų dalykų, nėra kuosos – nėra knygos; nepatinka – viso gero“. Kuosa šiandien yra tapusi ikoniška tarptautiniu mastu, cituojama skaitytojų, pastebėta kritikų, kurie fiksavo jau ir „kuosos žvilgsnio“ aprašymo pakartojimus kitų lietuvių autorių tarpe.
Tad lyginant patirtis Prancūzijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje – užsienyje mano knygų redagavimas buvo palyginti neinvazinis, sudarytas iš faktinio/istorinių realijų tikslinimo ir redagavimo, labai pagarbaus santykio su stiliumi, vertinių ir archaizmų etimologinio tikslinimo pagal epochą (mano pačios pageidavimu). Nė karto personažų netaisyklinga gyvoji kalba nebandyta „sunorminti“, nėkart neminėta kokia nors kalbos priežiūros institucija ar jos nuomonė apie tai, kas vartotina ar nevartotina. Yra kalboje žodis (nesvarbu – aukštosios kalbos ar slengo žodyne, skolinys ar svetimas) – vadinasi, jis vartojamas. Tuo tarpu Lietuvoje visiškai neskirta dėmesio loginių klaidų redagavimui ar faktų tikslinimui, kabinėtasi prie kalbos net tais atvejais, kai nebuvo jokių klaidų – perstumdinėta žodžių tvarka, siūlyti sinonimai mano jau kruopščiai apmąstytiems ir parinktiems žodžiams. Nepaisyta, kad prieš redaguojant dažnai paaiškinu tekste sąmoningai naudotus metodus ir struktūras, pavyzdžiui – rusišką sintaksę ir intonaciją imituojančią, lietuvių kalbai nelabai būdingą žodžių seką. Absurdo viršūnė buvo, kai būtent tą sakinį, kurį pateikiau kaip pavyzdį, ko nereikia taisyti instrukcijoje redaktorei, vėliau radau pataisytą... į tokį, kokio sąmoningai vengiau.
90% lietuviško redagavimo buvo tiesiog mano laiko gaišinimas ir nervų gadinimas, nes viską turėjau atitaisyti atgal ir apginti tekstą nuo beviltiško sugadinimo. Su kiekviena nauja knyga mane tai tiesiog varo į kapus. Iš to, kad organizuojama REDA suprantu, kad ne mane vieną. Jei kokį rašytoją šitai nuvarys į kapus, tai, žinokite, kalbininkai neleis jums nė nueiti ant autorių kapų. Nes, cituoju VLKK, negalima „nueiti ar nuvažiuoti ant kapų“ Vėlinių žvakės uždegti – kalbininkai mus visus prievarta varo tiesiai „į kapus“. Nors visiems sveiko proto lietuviams augte įaugę lūpose: eiti ant kapų per Vėlines yra tradicija, o „eiti į kapus“ – juk reiškia visiškai ką kitą. Vienu atveju gyvieji „ant kapo“, būdami ant žemės paviršiaus uždega žvakes, o kitu atveju – nueidami „į kapą“ ar „į kapus“ – nukeliauja po velėna. Archaiška, autentiška lietuvių kalbos intuicija ir per šimtmečius nusistovėjusi vartosena yra visiškai logiška. Tačiau – kalbininkų nuomone „netaisyklinga“. Todėl jie ir baigia nuvaryt į kapus prigimtinius kalbėtojus su tokiom taisyklėm ir visiškos, mums įgimtos kalbos nepaisymu. Mat, jų nuomone, ne taisyklė gimsta iš gyvos kalbos ir vartosenos, iš stebimo per šimtmečius susiklosčiusio dėsnio, o gyva žmonių kalba ir vartosena yra tempiama ant griežtų ir nepajudinamų taisyklių:
„Prielinksnis ant su kilmininku neteiktinas, kai reiškiama kryptis ne į paviršių, o į uždarą ar apribotą vietą: Važiuosiu ant stoties (taisoma į stotį).“
Ir jiems nė motais, kad kapas – tai ne stotis. Nė motais, kapo, kaip atviro kauburėlio ant žemės paviršiaus semantika, kurią teisingai jaučia net kaimo bobutė sakydama „per Vėlines eisim ant kapų“. Kapas jiems „uždara ir apribota vieta“ ir nieko tu jiems nepadarysi – ant su kilmininku neteiktinas. Lįsk į uždarą kapą, autoriau, lietuvių kalbos kalbėtojau, ir dvėsk. „Ant kapų“, mielas lietuvi, tu negali nueiti net per Vėlines. Tik į kapus, tik ten tau vieta.
Čia priartėjame prie esminio, filosofinio klausimo: koks mūsų santykis su lietuvių kalba? Ar ekspresyvus ar represyvus? Ar kalba mums yra raiškos priemonė mūsų siekiamai prasmei išreikšti, ar dirbtinių keičiamų taisyklių rinkinys, kuriam turime paklusti, aukodami norimą prasmę? Ką tik dviem pavyzdžiais įrodžiau, kad toks prasmės aukojimas paklūstant taisyklei, gali griauti ir teologinę mintį apie tai, kad „žmonės iš prigimties yra dori“, ir semantiką, kad gyvasis eina ant kapo pagerbti mirusiojo esančio kape (Janonis kažkada dar prašė „neverkit pas kapą“, bet, apsiverkę, turbūt, ir Inspekcijos prisišauktumėte, ne vien VLKK). Abiem atvejais matome natūraliai lietuvių kalbėtojų vartojamas frazes, kurios ūmai tampa „netaisyklingos“, nes neatitinka kalbininkų sugalvotos taisyklės, kuri veikia kaip Prokrusto lova prasmės įvairovei.
Tad santykis su lietuvių kalba formuojamas ne ekspresyvus ir demokratinis. Prasmės raiška bei gyvenime prigyjančios frazės, natūraliai vartosenoje susiklostantys dėsniai turėtų gimdyti taisykles, kaip yra visame pasaulyje. Beje, pastebėjau: įsismaginę šnekėti, „kad“ su bendratimi taria net lietuvių filologiją baigę literatūrologai; kiek rauta – neišrauta... Tai – natūrali konstrukcija daugeliui Europos kalbų, gal nustokim ją demonizuoti? Bet mūsuose priešingai – taisyklės yra sukuriamos ir nuleidžiamos iš viršaus ant gyvos kalbos, paneigiant jos prasmės raiškos poreikius. Tai – represyvus, orveliškas santykis, atėjęs iš sovietmečio, kur itin kruopštus visa ko viešinamo redagavimas turėjo ir aiškią cenzūros bei privataus gyvenimo, autentiškų minčių kontrolės funkciją. Nėra ko stebėtis, kad jis tebeturi daug šalininkų ir šiandien – Lietuvoje tebėra žmonių susovietintomis smegenimis. Beje, dažniausiai tie patys asmenys (netgi kai kurie rašytojai), teigiantys, kad su kalbos norminimu ir kontrole Lietuvoje nėra problemų, išsiskiria ir nostalgija sovietmečiui, nuolatinėmis pastangomis jį išbalinti. Labai rekomenduoju paskaityti Giedriaus Tamaševičiaus straipsnį 2011 metų Naujajame Židinyje Aiduose „Metaforos, kuriomis gyvi esam“, iš jo paaiškės, kad egzistavo ir tebegzistuoja visa kontrolės sistema, siekianti išlaikyti lietuvių kalbos taisyklingumą niekada nepasiekiamu idealu, kuriam nebeįtinka net prieš pusę amžiaus garsių kalbininkų ištarti sakiniai. Galbūt tai paaiškina, kodėl jaučiama tokia panieka tikrosioms, senosioms kalbos formoms, jos vadinamos „puskalbe“, kodėl nuolat išrandamos ir keičiamos vis naujos taisyklės, orveliškai draudžiami mūsų visų vartojami žodžiai ir konstrukcijos. Galbūt tai atsako į klausimą, kodėl ir prancūzas, ir lenkas, ir anglas gali skaityti prieš šimtmetį parašytus gimtosios kalbos tekstus ir nevadinti jų „puskalbe“.
Todėl pabaigai darsyk perfrazuosiu Orwellą: „ar kada nors susimąstėte, Winstonai, kad vėliausiai 2050 metais nebebus nė vienos gyvos būtybės, kuri galėtų suprasti štai tokį mudviejų pašnekesį. Kad jei taip ir toliau, tai dabartinė mūsų kalba, ateityje, po trisdešimties metų bus vadinama tokia pat puskalbe, kaip aštuoniolikto amžiaus ar tarpukario lietuvių kalbą vadina ponas Jonušys? Kad visuomet bus fanatiškų partijos narių, pasiilgusių Didžiojo Brolio kontrolės ir taisyklių (o dar labiau – galios būti tų taisyklių įgyvendintojais), o ne paprasčiausios stabilios, vos nežymiai kintančios gramatikos, gimusios iš mūsų natūraliai susiklostančių kalbėjimo dėsnių. Ar nenorėtumėte, Winstonai, galėti sakyti „Žmonės yra įvairūs“ netaisomas į „Žmonių yra įvairių“? Ar nesusimąstėte, Winstonai, kad po kelių dešimtmečių kalbos norminimo ir mums įprastų žodžių bei konstrukcijų draudimų, dabartinės mudviejų kalbos nesupras niekas, išskyrus... prolsus?
Ką gi, aš asmeniškai tuomet su prolsais. Jie bent jau turėjo kažką panašesnio į laisvą gyvenimą, o ne į vergystę Didžiajam Broliui ir Naujakalbei...
Tekstas parengtas pagal 2024 m. spalio 25 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje konferencijoje REDA. Forumas už kalbos demokratiją skaitytą pranešimą. REDĄ kuruoja rašytoja Gabija Grušaitė, redaktorė Aira Niauronytė, leidėja ir redaktorė Ūla Ambrasaitė. Forumo draugai – leidykla LAPAS ir festivalis „Open Books“. REDA yra festivalio „Open Books“ pirmos dienos renginys. REDĄ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Daugiau informacijos apie REDĄ galima rasti čia.
[1] George Orwell, „1984“, Kindle Edition, p. 17.
[2] Kazys Ulvydas, „Daugiau dėmesio literatūrinei šnekamajai kalbai“, in: Kalbos kultūra, 1962, Nr. 2, p. 10.
[3] Aldonas Pupkis, Kalbos kultūros pagrindai, Vilnius: Mokslas, 1980, p. 83–84.
[4] Justas Vincas Paleckis, „Jau ne pelenė, bet dar ne karalienė“, in: Gimtoji kalba, 1990, Nr. 1, p. 11.