Debiutuojantis rašytojas gali pasiduoti pagundai pateikinėti savo įvaizdį skaitytojui, meilikauti jam ir ieškoti simpatiškos formos, įsitvirtinti elite ir ieškoti patogių analogijų.
Vokiečių filologijos ir kultūros paveldo studijas Vytauto Didžiojo universitete baigęs ir Frankfurto Goethe's universitete studijavęs D.Preišegalavičius debiutuoja iššūkiu ir netgi savotišku intelektualiniu įžūlumu.
Kalbėti apie „Dulkių spalvos žuveles“ yra nemenkas iššūkis. Knygoje nėra vientiso naratyvo, istorijos, pasakojimai persipina ir juos į vieną suriša nebent teksto poetika, estetinės pajautos, pasikartojantys simboliai.
Dalis vardų ar nuorodų knygoje nurodo į kitus kūrinius, paveikusius autorių ar tekstą, jo rašymo procesą. Dalis padeda sukurti kontekstą ar priverčia bandyti surišti tų kūrinių ir autorių mintis su D.Preišegalavičiaus tekstu.
Taip čia atsiranda Kaune gyvenusio matematiko, fiziko, vieno reliatyvumo teorijos kūrėjų Hermanno Minkovskio pėdsakai. Fone skamba Johannas Sebastianas Bachas, Billas Evansas ar „The Beatles“. Francas Beckenbaumas (gal ir Franzas Beckenbaueris) sutinka Betmeną. Ponas Januaras pasileidžia tango ritmu.
Nenorintį įsigilinti ir įsijausti skaitytoją toks autoriaus žaidimas, kaip žuvelių lakstymas, turėtų erzinti, išmušti iš vėžių. Racionalumą nugali estetinis pojūtis ir tai nėra įprasta prie nuoseklių, paprastų naratyvų pratinamam kasdienybės žmogui.
Racionalumą nugali estetinis pojūtis ir tai nėra įprasta prie nuoseklių, paprastų naratyvų pratinamam kasdienybės žmogui.
Labai lengva būtų susumuoti, kad „Dulkių spalvos žuvelės“ yra poetinė proza, bet joje per daug reikšmingos pauzės, tylos pojūtis, ironija ir šviesus liūdesys.
Prisipažinsiu, kad nesu skaitęs jokios kitos lietuviškos knygos, kurioje taip subtiliai būtų išreikštas pro šalį plaukiančių vaizdinių stebėjimas, kuriame jis taip sėkmingai būtų paverčiamas magiškuoju realizmu.
„Dulkių spalvos žuvelės“ yra sunki knyga. Sunki, ne dėl rašytojo stiliaus, ne dėl nuolatinio reikalavimo sukurti pauzę ir permąstyti, kas skaityta.
Sunki ji dėl to, kad išmeta iš kasdienio matymo, priverčia priimti kitokio judėjimo, kitokio žaidimo, kitokios erdvės taisykles.
Tai yra retenybė. Ir tai lems, kad knyga nesulauks populiarumo ar didelio viešumo.
Kažkodėl skaitydamas ir permąstydamas neatsikratau įtarimo, kad tai kūrinys vertas savo mažo kulto, mažo skaitytojų rato, lengvai kopijuojančio, naudojančio jos įvaizdžius kaip kultūrines referencijas ar ironiškus apibūdinimus.
Netikiu, kad knyga paliks vientisą požiūrį, apibendrintas nuomones ar žinojimo pasitenkinimą skaitytojų gretose.
Bet nuo to darosi tik dar smagiau laukti, ką po šio debiuto iškrės D.Preišegalavičius, turintis plačią vaizduotę ir gilų intelektinį jautrumą, kuris labai vertas besikartojančių naratyvų nuvarginto skaitytojo ir kritinio polilogo dalyvių dėmesio.
