Šį rudenį leidykla „Šviesa“ išleido pirmąjį bendrą autorių kūrinį – skaičių pasakas „Jei mėnulis būtų nulis“, kuras jau spėjo pastebėti ir pamėgti jaunieji skaitytojai bei jų tėveliai. Knygelėje – devynios pasakos apie skaičių nuotykius „Matematikos miestelyje“, kur nutinka neįtikėtinų dalykų: tenka vaikyti sapnus, sverti vorus, gelbėti bandeles ar taikytis su mėnuliu.
Su rašytojomis kalbamės apie jas pačias, kaip gimė „skaičių pasakos“ ir kur gali nuvesti pasakų ir skaičių draugystė.
– Papasakokite apie save – ką veikiate, kai nerašote pasakų?
– Ieva Kilienė: vadinu save matematine vaikų drauge. Nemėgstu būti vadinama mokytoja, nes tai labai įpareigoja (juokiasi). Iš tiesų vedu matematinius užsiėmimus vaikams Rokiškyje. Kai nedirbu, dažnai maudausi ežere arba vaikštau laukuose. Iš naujo atradau gamtą, kai po studijų grįžau gyventi į kaimą.
Lina Matiukaitė: aš, kai nerašau, tada, kaip ir visi, keliauju į darbą. Rodos, nieko ypatingo, tačiau kiekvienas sutiktas žmogus ar patirtas nuotykis dažnai tampa naujų siužetų ir charakterių įkvėpimu.
– Kuo svajojote tapti užaugusios vaikystėje?
– I.Kilienė: visuomet norėjau būti dėstytoja, mokslininke – kaip knygos veikėja Devynetukė.
L.Matiukaitė: o aš iš pradžių norėjau būti kirpėja, todėl visos mano lėlės buvo plikos (kas galėjo numanyti, jog joms plaukučiai neataugs), paskui svajojau būti žurnaliste ir ši svajonė mane atvedė ten, kur esu dabar. Tiesa, aš ne žurnalistė, bet komunikacijos sričiai stipriai prijaučiu. Šiandien neįsivaizduoju dienos be entuziazmo kupinų pokalbių apie tai, ką dar nuostabaus nuveiksime ir ką dar įkvepiančio sukursime pasauliui.
– Ko iš skaičių pasakų galima išmokti?
– I.Kilienė: pirmiausia – pamėgti skaičius ir suprasti, kad matematika nėra pabaisų pabaisa.
L.Matiukaitė: knyga ir mane išmokė ieškoti kompromisų, o matematiką rasti net pačiose netikėčiausiose vietose: kepyklėlėje, kelnių sagose, rugiagėlėse, šypsenose. Žinoma, pats pagrindinis pasakos tikslas yra padėti vaikams įsiminti pirmųjų skaičių seką nuo nulio iki devynių. Išdrįsom į šią temą pažvelgti „matematiškiau“ ir priminėm visiems, kurie nulį vis dažniau „nurašydavo“ į nereikalingų skaičių gretas: nulis, kaip ir bet kuris kitas skaičius, yra labai svarbus ir reikalingas „Matematikos miestelyje“.
– Koks jūsų pats mėgstamiausias personažas knygoje?
– I.Kilienė: Devynetukė. Ji labai mėgsta rugiagėles, net į kojines jų prisikišusi vaikšto. Rugiagėlė – mano mėgstamiausia gėlė. Gal ir charakteriai mūsų kiek panašūs (šypsosi).
L.Matiukaitė: man sunku išrinkti mėgstamiausią, nes kiekvienam personažui padovanojome dalelę savo širdies. Negana to, visi personažai yra šiek tiek panašūs į mano mylimus žmones. Su Ieva kurdamos personažus, suteikėme jiems nemažai artimų žmonių būdo bruožų: mamų rūpestingumą, tėčių drąsą, pašėlusį brolių būdą, mergaitišką sesių naivumą. Matematikos miestelis, į kurį nukelia pasaka, yra iš tikrųjų egzistuojanti vieta, kur žaidžia vaikai. Tad kaip gali turėti mėgstamiausią? Beprotiškai myliu juos visus.
– Jūsų pasaka labai teatrališka. Kaip manote, ar pagal ją tiktų sukurti spektaklį?
– I.Kilienė: teatras knygai suteikia formą, ji tampa dar gyvesnė. Labai norėčiau išvysti žmonių pavidalo skaičiukus. Abi su Lina turime sąsajų su teatru, kas žino, gal net ir pačios suvaidintume.
L.Matiukaitė: labai norėčiau, kad taip nutiktų ir turbūt bilietą į tą spektaklį nusipirkčiau dar prieš pradedant jį statyti. Būtų labai įdomu pamatyti, kaip šį kūrinį išvydo kitas žmogus. Kartu tai taptų tarsi dar vienu pasakos gyvenimu. Turėtų būti nuostabu.