Pirmiausia mokytoja teigia nematanti pagrindo baisėtis egzistuojančiomis kūrybinio darbo rašymo instrukcijomis, struktūra ir vertinimo kriterijais. Jos teigimu, „jei mokiniai vyresnio amžiaus, tai neišpeši iš jų nė vieno žodžio už „ačiū“ ar „padaryk tai dėl savęs“, nes šiuolaikiniai mokiniai tėra „Gif‘ų“ ir „send‘ų“ karta. Tenka tik nuleidus galvą apgailestauti, kad Lietuvos švietimo sistema redukuoja mokinių savimonę iki neadekvataus minimumo. Jeigu žvilgsnis į Lietuvos mokinius apsiriboja „TikTok“ vartotojų lygmeniu, valstybės ateitį galime guldyti karstan ir užsakinėti baltų gėlių vainiką, perrištą juodu kaspinu. Vis dėlto, apsistokime ties alternatyviu variantu. Kuo serga lietuvių kalbos ir literatūros švietimo koncepcija Lietuvoje?
Visų pirma, literatūrinis švietimas yra užkrėstas savitikslių struktūrinių reikalavimų rašto darbuose. Savo ruožtu, šis liguistas polinkis į niekur kitur, išskyrus Valstybiniame brandos egzamine, nevartojamą rašto darbo struktūrą verčia mokinius užsiimti Sizifo darbu, šlifuojant griežtą ir nekeistiną samprotavimo ar literatūrinio rašinio struktūrą. Kodėl užuot išlaisvinus mokinius (pavyzdžiui, leidžiant pasirinkti rašyti esė žanro tekstą) įrėminame juos primityvioje teiginys-kultūrinis/istorinis pavyzdys-literatūrinis argumentas-vėl teiginys, bet kitais žodžiais struktūroje? Turinio viršenybės prieš formą principas puikiai tinka ne tik mokesčių sistemai, bet ir švietimui. Juk kūrybiškumas yra įvairialypiškai stipraus sociumo požymis. Savitiksliai formalumai – tai ne kūryba. George'as Orwellas knygoje „1984“ rašė apie naujakalbę. Šiandien mokinių galvose, deja, įsitvirtina naujastruktūrė.
Ne mažiau kontroversijų keliantis klausimas – prosovietinių pažiūrų autoriai privalomosios literatūros programoje. I.Pulkauninkė piktinosi, kad K.Sabaliauskaitė, cituodama mano rašinį, „žongliravo sąvokomis, kurios kaitina kraują tiems [...], kurie yra tik girdėję, kad Salomėja Nėris – bloga“. Bloga, nebloga – spręsti kiekvienam. Bet to, kad ji buvo „Liaudies seimo“ delegacijos, perdavusios Deklaraciją dėl Lietuvos į stojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį SSRS Aukščiausiajam sovietui, sudėtyje, paneigti neišeina. Šviesiu komunizmo rytojumi įtikėjusių kūrėjų privalomosios literatūros sąraše yra ir daugiau – Vincas Krėvė-Mickevičius arba „tautos poetas“ Justinas Marcinkevičius. Tiesą sakant, sunku suprasti, kodėl šie rašytojai vis dar jame figūruoja. Juk privalomų mokiniams skaityti autorių sąrašas iš tiesų yra simbolinis monumentas, tarsi savaime suponuojantis į jį įeinančių kūrėjų autoritetingumą. Ko gero, tai net paveikesnis įamžinimo būdas, lyginant su fizinio paminklo statymu. Taip, kaip paminklai statytini tik išskirtiniams autoritetams, kuriems sociumas turėtų jausti ypatingą pagarbą, taip ir rašytojai į privalomų pagal programą autorių sąrašą turėtų pakliūti tik tie, kuriais jauni žmonės, kursiantys Lietuvos ateitį, galėtų besąlygiškai sekti kaip teisingą gyvenimo vektorių nurodančiais idealais. Su, švelniai tariant, nekonvencinėmis pažiūromis siejami autoriai šio kriterijaus tikrai neatitinka, o prosovietiniais autoriais aš tikrai neseksiu.
Pabaigai atsigręžkime į klasiką. Apšvietos filosofas Immanuelis Kantas laikėsi pozicijos, kad „švietimas yra žmogaus išvadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio žmogus pats kaltas“, o „nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam“. Pasitikėti mokiniais reikia. Bent jau pabandyti. Neprofanuojant jų iki neaiškių pseudožmonių, apsigyvenusių „TikTok‘e“. Taigi, paspauskime delete mygtuką ne tik ties nacionaliniam saugumui grasinančio „TikTok“, bet ir ties virš mokinių galvomis Lietuvos švietimo sistemos pakabintais Damoklo kardais.
