Tai daugiabraunis žodynėlis, talpinantis ne tik sąvokas, bet ir susimąstyti verčiančiomis, smagiomis iliustracijomis. Knygoje taip pat rasite N.Arlauskaitės mikroesė bei išskirtines kino bei literatūros rekomendacijas.
Teorija gali būti įdomi ir smagi?
Nors kiną galima žiūrėti be jokios teorijos, tačiau ja grįstas pagrindas gali būti įdomi patirtis, renginį pradėjo N.Arlauskaitė. Pasak jos, naujas žodynas gali padėti paaiškinti lyties arba malonumo vaizdiniją, dažnai susijusią su galios santykiais, bei kitus intriguojančius aspektus.
Įdomu permąstyti, ką reiškia toks privataus gyvenimo vaizdavimas, ką reiškia filme apibrėžtos normos ir iškylantis ekscesai.
„Dauguma reiškinių gali būti paaiškinami tiesiogiai atsitraukus nuo to, ką matome. Pavyzdžiui, į melodramas galima žvelgti itin emociškai ir veikėjus laikyti netgi savo pačių atitikmenimis. Kita vertus, įdomu permąstyti, ką reiškia toks privataus gyvenimo vaizdavimas, filme apibrėžtos normos bei iškylantis ekscesai“,– dalinosi profesorė.
Leidinį iliustravusi M.Anušauskaitė sakė, kad naujos sąvokos kaip tik padeda pamatyti naujus kino žiūrėjimo kampus: „Nesu filmų gurmanė ir žiūriu visokius populiarius bajavykus t.y. mano žiūrimų filmų spektras siaurokas, mat juos renkuosi pramogai. Todėl nebūtinai pamatau daug gurmaniško kino. Kita vertus, net ir skonį turintys žmonės daug ko nepamato, pavyzdžiui, melodramų, nes jas žiūrėti neva prastas skonis. Bet naujo teorinio lęšio turėjimas neretai sukelia susidomėjimą neįprastais žanrais.“
Renginį moderavusi leidyklos „Lapas“ vadovė Monika Gimbutaitė cituodama „Žiūrėti ir būti žiūrimai“ pratarmę teigė: „Joje aiškiai parašytas šios knygos tikslas – mąstyti apie kiną turėtų būti ne mažiau smagu, nei jį žiūrėti.“ Pasak moderatorės, nėra įprasta būdvardį „smagu“ tapatinti su daiktavardžiu „teorija“.
Šis smagumas yra kitokios rūšies ir iš esmės jis susijęs su teorijos idėja.
„Pasakymas, kad teorija smagu, yra pasala, – juokavo N.Arlauskaitė. – Niekada nebus taip, kad nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio juoksitės, verksite ar patirsite euforiją. Šis smagumas yra kitokios rūšies ir iš esmės jis susijęs su teorijos idėja. Kai kuriems iš tiesų smagu galvoti apie, tarkime, akivaizdžiai su sąvoka nesusijusį komiksą. Pastarieji nebūtinai aiškina, o savaip interpretuoja.“
„Natalija mane ir pasikvietė, kad būtų pramogėlių!“, – netikėtai įsiterpė M.Anušauskaitė.
Anot Virginijos Cibarauskės, literatūrologės ir rašytojos, „Žiūrėti ir būti žiūrimai“ jai sukėlė ne tik smagumą, bet ir juoką: „Tarkime, prie vienos sąvokų nupieštas gerasis monstras bei rūkanti undinė. Arba virtuvėje sėdintys vyras ir moteris. Vyras kažką verda, o moteris dirba prie kompiuterio. Staiga moteris sako: Atvažiuoja mano tėvai – greičiau užsiimkime lyčių vaidmenis! Supratau, kad ši knyga nėra vien apie meno analizę, bet ir kasdienybę.“
Kinotyrininkė: „Ši knyga yra skirta naujojo mąstymo kartai“
Feministinė kritika dažnai įsivaizduojama kaip negatyvių dalykų paieškos, bet ne mąstymo būdas, pastebėjo M.Anušauskaitė. Jos nuomone, „Žiūrėti ir būti žiūrimai“ gali padėti rasti konstruktyvesnių kampų: „Ne tik, kad anksčiau filmus darė blogai, o dabar padėjo daryti gerai. Juk ir į ankstesnį kiną galima pažvelgti naujai!“
Manau, kad kritinis žvilgsnis jau tapo neatsiejama kasdienybės dalis.
Diskusijoje kinotyrininkė doc. Lina Kaminskaitė-Jančorienė pabrėžė, kad gyvename laike, kuriame esama daug emancipacijos: „Tad ši knyga yra skirta naujojo mąstymo kartai. Ji gali nueiti nusipirkti bilietą į „Piktųjų kartą“ (filme labiausiai angažuota veikėja galiausiai sudega), bet ir jį reflektuoti klausiant autoriaus, ar pastarasis vaizdinys yra tinkamas. Manau, kad kritinis žvilgsnis jau tapo neatsiejama kasdienybės dalis.“
Anot L.Kaminskaitės-Jančorienės, ši knyga yra ženklas, kad emancipuojasi ir pati visuomenė, ir profesionalėja lietuviškas kinas: „Mes jau tiek daug žiūrime, tad natūraliai atsiranda noras suvokti, ką.“
Anot kinotyrininkės, N.Arlauskaitė yra feministinio kino žodyno Lietuvoje pradininkė. „Ji pateikė idėjų žemėlapį per teoriją, kuri sukuria diskurso masyvą, – pasakojo ji. – Kai pirmąjį kartą susipažinau su profesorės feministinės kino teorijos veikla, tikrai nebegalėjau „atmatyti“.
Paprašyta apsvarstyti, kiek profesionaliajame kino lauke (nuo kritikos, tyrimų iki režisavimo) yra feminizmo temos, L.Kaminskaitė-Jančorienė teigė: „Atrodo, kad kol kas ši tema yra labai nepatogi. Dėstau Muzikos ir teatro akademijoje, kurioje rengiami tyrėjai/os bei praktikai/ės. Kritikų lauke feminizmas yra analizės įrankis, tačiau kūrėjai to vis dar vengia, išskyrus emancipuotas kino režisieres, sąmoningai bandančias įvaldyti vaizdinį.“
V.Cibarauskė prisiminė 2010 metais N.Arlauskaitės išleistą „Trumpą feministinės kino teorijos žinyną“, kuris, jos tvirtinimu, buvo lengvai pritaikomas ir literatūros analizei. Jį V.Cibarauskė atrado dar studijų laikais, kai šios knygos autorė jai dėstė: „Supratau, kad ligšiol feministinės teorijos sąvokos buvo suvokiamos ir vartojamos skirtingai, todėl studijų metais reikėjo aiškintis dėl tikslių reikšmių.“
Lietuviškas kinas pro feministinės teorijos lęšį
„Man tai buvo viena mėgstamiausių dalių – įdomu pamatyti, kaip praktiškai veikia knygos sąvokos“, – renginio metu teigė V.Cibarauskė, atkreipdama dėmesį į vieną iš „Žiūrėti ir būti žiūrimai“ sudedamųjų dalių – mikroesė. Tai trumpi tekstai, papildantys teorines sąvokas bei komiksus apie lietuvišką kiną. Jas parengė N.Arlauskaitė.
N.Arlauskaitė sakė, kad teorijos kartais tiesiog prigyja akademinėje kultūroje pasisavinant dalį teorijos bei tiesiog pritaikant sau: „Manau, kad tai nelabai teisinga, įdomu ir apskritai veikia. Juk neegzistuoja kotiruojama intelektualinė vertė, per kurią stengiamės būti vertingais. Todėl norėjosi, kad feministinis žodynas taptų būdu galvoti apie tai, kas atsitinka lietuviškam kino kanonui, jeigu jį permąstome per feministinę optiką.“
Pasak jos, panašūs procesai įvyko su feministinio kino kanonu ir tradicija, nes pagrindinė medžiaga, kuri atėjo iš 8–9-ojo dešimtmečių, analizavo klasikinį holivudinį kiną. Feministinės kino teorijos pagalba ėmė formuotis ir alternatyvus kanonas, kuriame išryškėjo pluoštelis naujų filmų, dalinosi N.Arlauskaitė.
„Todėl norėjosi įtraukti lietuviškus filmus į apmąstymą, kas apskritai yra kino alternatyvumas ir kanoniškumas. Bandžiau preliminariai apsvarstyti, kaip galėtų atrodyti lietuviškasis feministinis kino kanonas, – kalbėjo mikroesė autorė. – Pasirodė, kad jį galima kažkaip sukomponuoti į emancipuojantį, kuris nebūtinai paklūsta dominuojančioms kino industrijos taisyklėms.“
