Aidas Jurašius „Pypas ir jo nutikimai“
Perbedame su kolege viena kitą skvarbiais žvilgsniais, kai aptinkame naują knygą apie rašymą, autoriaus „aš“ ar kūrybines kančias. Rodos, nieko nebėra banaliau, bet ant šito literatūrinio grėblio lipa ir lipa net ir vaikų literatūros kūrėjai. Ir vis dėlto, kai mažiausiai to tikiesi, ima kas nors ir nustebina: apie kūrybą ir literatūrą parašo naujai, netikėtai, įdomiai ir priverčia patikėti, kad dar ne viskas atrasta, ne viskas išsemta, kad triušis vis dar tyko savo Alisos. Tas kas nors šiandien vertėjas ir, žinoma, rašytojas Aidas Jurašius bei jo žaisminga ir žaidybiška, stebinanti ir juokinanti, išmoninga ir išmintinga knyga „Pypas ir jo nutikimai“.
Pagyrų daug, bet manau, kad jos ne veltui ir ne už dyka. Žinoma, kai kas spardysis ir trepsės, kad šita knyga yra nesąmonė, kad nieko nesuprato, kad per daug sudėtinga. Ir bus visiškai teisus, tik kiek kitu kampu nei įtarė prasižiojęs. „Pypas ir jo nutikimai“ yra nonsenso stilistikos trumpųjų pasakų rinkinys, o tokiuose kūriniuose visada ardomi įprasti loginiai ryšiai, pokštaujama dviprasmybėmis, derinama nesuderinama, žaidžiama kalba ir visa kuo, kuo tik įmanu, o absurdą nuo filosofiškumo ir atvirkščiai skiria vos pusė žingsnio arba neskiria nė milimetras. Be abejo, geri nonsenso kūriniai turi savitą logiką ir nėra tiesiog žodžių mišrainė. Geras nonsensas – gurmaniškas reikalas. Manau, su juo šį kartą ir susidūrėme.
Knygos istorija prasideda nuo Pypo. Pagrindinis knygos veikėjas atsiranda iš vaikų žaidimo, fantazijos žaismo: „Pypas, kaip ir daugelis stebėtinų dalykų, gimė paspaudus nosį. Spaudi, spaudi, sakai: „Pyyyp“, ir štai tau – Pypas!“ (p. 5). O atsiradęs jis, kaip ir kone kiekvienas šiame gyvenime, nori šį tą sužinoti apie save ir tam turi leistis į Tiriamąjį Žygį, arba paprasčiau, į kelią – kad pažintų pasaulį ir save.
Tiriamasis žygis yra ir asmeninė, ir literatūrinė kelionė. Pypas nori, kad jo žygis būtų istorija „kaip reikiant“, gera ir įdomi, todėl stengiasi laikytis literatūrinių taisyklių, tačiau pasirodo, kad literatūra gana dalykas. Tai skelbimų lentoje, tai iš visur lydinčio filosofo Pypas daug sužino apie tai, kad istorijai reikalingi vingiai (p. 9), kad kiekviena istorija turi turėti moralą (p. 13), kad kiekvienoje geroje istorijoje turi būti meilės linija (p. 50) ir panašiai, tad galiausiai Pypas neiškenčia: „Kodėl toms geroms istorijoms tiek visko reikia?“ (p. 71).
Nepaisant to, Pypas pavyzdingai vykdo visus nurodymus patvirtindamas, kad literatūros, arba geros istorijos dėsniai, nėra jokio pagrindimo neturintis pramanas, kad jie ateina iš patyrimo ir gyvenimo: keliaudamas Pypas pats įsitikina, kad viso to tikrai reikia. Štai kad ir kelio vingiai – pirmą kartą juos aptikęs Pypas atlieka mokslinį eksperimentą ir jam paaiškėja, jog driektis nuobodu, o driektis tiesiai – visai nepakenčiama (p. 12), todėl keliui ir reikalingi vingiai. Čia galėtume prisiminti literatūrinę patarlę, kad tiesios lysvės tinkamos tik kopūstams sodinti. Taip pat gerai istorijai reikia ką nors prarasti, kad ką nors suprastume, reikalinga meilė ir susipykimas, kad patirtume gyvenimo, taigi istorijos, visapusiškumą, kad ji nebūtų tuščia ir nuobodi.
Kita vertus, tai yra literatūrinis nonsensas, tad visko už gryną pinigą priimti nereikėtų. Pypas nuolat žaidžia ir savotiškai interpretuoja literatūros kanonus ir juos laužo. Štai sužinojęs, kad istorijai būtinai reikalingas moralas, Pypas tuojau pradeda jo dairytis, bet neranda. Tad kartą sutikęs šunį pasiima jį drauge ir pavadina Moralu. Tik juokingiau, kad tas Moralas šleivakojis, grynumo išbandyme surenka daugiausia minusų, „o geriausiai jis mokėjo vaikytis tai, ko negali pagauti“ (p. 64), pavyzdžiui, drugelius.
Kita vertus, tai yra literatūrinis nonsensas, tad visko už gryną pinigą priimti nereikėtų.
Be abejo, tai pašaipa iš didaktinės literatūros. O švelniai pasišaipoma knygoje ir iš daugiau dalykų – štai viename kelio vingyje sutiktas filosofas iškalbingu vardu Šurum Burum ką tik iš nosies paspaudimo atsiradusį Pypą laiko išminčiumi, mokosi iš jo ir ketina aprašyti jo žygius ir išmintį.
Pats A.Jurašius „Pypą ir jo nutikimus“ yra aiškinęs kaip iš dalies savotišką auklėjamojo romano parodiją: „Knygos herojus, skambiai šnekant, iškeliauja ieškoti savo tapatybės, keliaudamas kaupia patirtį, kvailioja, eksperimentuoja ir t. t.“
Kaip ir galima tikėtis iš knygos apie rašymą, sutiksime čia ir pasakotoją-rašytoją, kuris ne tik nevengia šį tą savo vardu pasakyti, bet viename skyriuje netgi pasikalbėti su pagrindiniu veikėju laiškais – Pypas kreipiasi patarimo dėl savo istorijos ir jo sulaukia. Beje, pasakotojas kuris, yra gana savikritiškas. Nors jis visos šitos istorijos ištakos ir sutekos, prisipažįsta: „jei būčiau toks drąsus kaip Pypas, pats eičiau į Tiriamąjį Žygį, o ne apie jį rašyčiau“ (p. 81). Aišku, čia be ironijos neapsieita – juk istorijos kūrimas ir gyvenimas, arba Tiriamasis Žygis, knygoje yra viena. O vienas iš dalykų, dėl kurių ši knyga tokia smagi, kad nei veikėjų, nei pasakotojo lengvai nepričiupsi. Tai žaidimas žaidime žaidžiant ir surask, kad gudrus čia siūlo galą.
Dar vienas labai ryškus šios knygos aspektas yra lingvistiniai žaidimai: kalbos figūromis, tropais, frazeologizmais, o įvairūs jaustukai čia tampa knygos veikėjais. Tai, ką rašytojas pradėjo debiutinėje pasakų rinktinėje „Akmenukų pasakos“, beje, irgi patekusioje į Metų knygos rinkimų vaikų knygų penketuką, šioje knygoje iškelia į naujas aukštumas. Abstrakcijos, sustabarėję posakiai, čia tampa labai konkretūs ir apčiuopiami dalykai, o iš to, be abejo, gimsta nonsensiškos prigimties humoras, skatinantis be kita ko į kalbą pasižiūrėti laisviau, ne kaip į instrumentą praktiniams tikslams, bet kaip į žaidimą savaime, į įprastus dalykus pažvelgti naujai, netikėtai, pavyzdžiui, ką reiškia eitis kaip per sviestą ar kelti smalsumą.
Pasakotojas žaidžia, griauna ir vėl sukonstruoja. Tai lyg laikrodžio ardymas, kad iš įprastų detalių susuktum kažką naują, gal ir visai nepraktišką, bet stebinantį, mįslingą ir auginantį vaizduotę. Vaizduotė vienas iš knygos raktų, apie tai pamiršti pasakotojas skaitytojui tikrai neleis.
Knyga buvo išleista kaip Nacionalinio vaikų literatūros konkurso antros vietos laimėtoja. Tačiau šiemet Metų knygos rinkimų vaikų ir paauglių knygų atrankos komisija nusprendė, kad vis dėlto ši knyga yra labiau augesniems skaitytojams, todėl ji pateko į paauglių knygų trejetuką. Iš tiesų bet kas paskaitęs ar bent pasklaidęs šią knygą pastebės, kad joje daug kalbinių žaidimų, yra sudėtingų žodžių, net filosofinių kategorijų, sunkiai įkandamų vaikams, o ir jaunesniesiems paaugliams, tikrai ne visiems. Be abejo, ši knyga skatina dialogą tarp mažesnio ir didesnio skaitytojo. Be to, Aidas Jurašius turi svarų atsaką abejojantiems dėl knygos sudėtingumo bei adresato. Jis, kaip ir dauguma abstrakčiau, sudėtingiau, įmantriau rašančių autorių kalba apie išskirtinį skaitytoją ir jo poreikius: „Rengiant leidimui „Pypą” teko spręsti galvosūkį, ar palikti tekste tokias sąvokas kaip „abstrakcija”. Puikiai supratau, kad dalis vaikų, gal net devyniasdešimt devyni iš šimto, gali aptikę tokį jiems nežinomą žodį numesti knygą šalin. Bet juk lieka tas vienas nenumetęs, galbūt gabiausias ir imliausias iš jų visų. Taigi dilema: jei paliksi „abstrakciją”, galbūt prarasi devyniasdešimt devynis potencialius skaitytojus, bet jei tą „abstrakciją” išmesi, galbūt nuskriausi tą vienintelį, bet patį geriausią skaitytoją… „Abstrakciją” aš, žinoma, palikau.“
„Pypas ir jo nutikimai“ – nepaprasta knyga nepaprastiems. Žaidžiantiems ir turintiems vaizduotę. Taigi pirmyn į Tiriamąjį Žygį.
