Colson Whitehead „Požeminis geležinkelis“
Šeštoji afroamerikiečių rašytojo Colson Whitehead (g. 1969) knyga „Požeminis geležinkelis“, vos išleista 2016-aisiais, sulaukė didžiulės sėkmės: Pulizerio premijos už geriausią grožinę knygą, Nacionalinė knygos premija, buvusio JAV prezidento Baraco Obama rekomendacija ir keletas kitų apdovanojimų. Tiesą sakant visai nestebina, kad Amerikoje, tebediskutuojančioje apie vergovės padarinius ir šių dienų rasizmą, neblogai parašyta knyga apie vergovę bei baltųjų amerikiečių nuodėmes, sulaukė didelio atgarsio.
Pelnė net ir Arthur C. Clarke apdovanojimą už geriausią mokslinės fantastikos romaną, nors mokslinės fantastikos romane tik tiek, kad geležinkelis iš tiesų yra požeminis. Tikrovėje tai metaforiškas pavadinimas tinklo, padėjusio XIX a. Amerikos tamsiaodžiams vergams pabėgti – pabėgusieji vergai būdavo pergabenami naktį, be to, gabenami ne iš Pietinių valstijų vidurio kaip kad esti knygoje, o iš Pietinių pakraščių, besiribojančių su laisvosiomis.
Dalis skaitytojų knygą atmetė, nes negalėjo įsijausti į pasakojimą, kuris atrodė šaltas ir nutolęs – skaitytojas junta, kad tarp jo ir veikėjo visada yra įsiterpęs pasakotojas.
Siaurąja prasme knyga „Požeminis geležinkelis“ pasakojimas apie trečios kartos vergę Korą, kuri pasiryžta bėgti nuo itin žiauraus vergvaldžio Džordžijoje. Plačiąja prasme – tai pasakojimas apie tamsiaodžių padėtį Amerikoje. Tiek Pietuose, kur jie neturi jokių teisių, tiek Šiaurėje, kur nors jie ir gali būti laisvi, tačiau vis vien belaikomi lygiaverčiais. Tai tiek komentaras apie praėjusias dienas, tiek šias dienas. Knygos išvados itin tamsios. Amerika neišgelbėjama, o jos nuodėmės neatperkamos.
Knygoje daug dėmesio skiriama vergų skurdžiai ir nužmoginančiai buičiai, kurioje ne tik daug paniekos iš baltųjų, bet ir tarpusavio susipriešinimo, nes „kartais tokie išgyvenimai suartindavo vieną žmogų su kitu; kita vertus, bejėgiškumo gėda visus jo liudytojus paverčia priešais“ (p. 19). Vėliau pasitelkus Koros personažą praskleidžiamas ir laisvo gyvenimo šydas, ir bėgimas, vėl naujo gyvenimo kūrimas ir jo praradimas. Kad ir kur ji atsiduria, kad ir kokia laisva ir laiminga pasijaučia, kiekviena jos laisvė tėra iliuzija. Baltieji visada vienaip ar kitaip nori pavergti juos, jei negali, tai bent ištrinti – autorius prieš XX a. taikytą juodaodžių mažinimo programą perkelia į vergovės laikus.
Knygos stilius gana publicistiškas, pasakotojas yra stebėtojas, neretai įterpiantis ir savų komentarų, vertinimų. Dalis skaitytojų knygą atmetė, nes negalėjo įsijausti į pasakojimą, kuris atrodė šaltas ir nutolęs – skaitytojas junta, kad tarp jo ir veikėjo visada yra įsiterpęs pasakotojas. Ne kiekvienam skaitytojui patiks ir tai, kad pasakotojas pateikia plačius apibendrinimus, moralizuoja, o kartais paprasčiausiai nepasitikėdamas skaitytoju jam viską sukramto. Skaitytojui nelabai lieka kaip išvadas pasidaryti pačiam. Štai kad ir vienas subtilesnių, bet galiausiai per daug išaiškintas elementas. Korai ruošiantis į bėgti požeminiu geležinkeliu, vienas iš abolicionistų pataria važiuojant dairytis pro plyšius, nes tada ji pamatys tikrąją Ameriką. Bet važiuodama po žeme Kora gali matyti vien tamsumas. Sarkazmą Kora supranta gerokai vėliau, tiksliau pasakotojas ima ir tai paaiškina, kad neliktų abejonės, kad net pats neatidžiausias skaitytojas supras. Deja, geras sarkazmas ar ironija, kaip ir geras anekdotas, paaiškintas – praranda žavesį.
Stiliaus publicistiškumą liudija net tokios detalės kaip smurto ir lytiškumo. Kaip įprasta spaudoje – smurtas ir jo kraujingi padariniai aprašomi pakankamai atvirai, ypač žiauri, itin neskoninga ir gana detaliai vaizduojama su Kora bėgusios, bet pagautos merginos egzekucija. O štai apie lytiškumą ar lytinę prievartą dažnai kalbama užuolankomis.
Apskritai knyga meniškai nėra tolygi. Dauguma veikėjų vienaplaniai, dėl to pernelyg nuspėjami. O pasakojimo nuoseklumas dažnai be aiškios priežasties pertraukinėjimas: tai grįžtama į praeitį, tai peršokama prie kitų veikėjų istorijų. Vienas sėkmingesnių tokio siužeto mechanizmo atvejų – pirmasis knygos skyrius, kad grįžtame į praeitį, kad susipažintume su Koros senele ir motina, kad suprastume Koros šaknis, jos prigimtį. Deja, pasitaiko ir tokių skyrių, kurių atsiradimą knygoje apskritai sunku paaiškinti, pavyzdžiui, apie lavonų grobikus medicinos tikslams. Taip, tai parodo dar vieną būdą kaip būdavo išniekinami vergai, publicistiniam tyrimui tai būtų svarbu, bet grožinei knygai niekur nevedantis vaizdelis nieko nesuteikia, greičiau skirtas tik dar labiau pašiurpinti skaitytoją. Naudojantis Anton Čechov metafora, užtaisytas ginklas lieka stovėti ant stalelio, neišauna.
Kaip minėjau, šios knygos pripažinimas visai nestebina. Knygos, pasakojančios apie gilias istorines žaizdas, pataikančios į politinį toną dažnai sulaukia itin didelio dėmesio. O komentarai apie tokios knygos stiliaus duobes neretai priimamas kaip nejautri kritika nukentėjusiesiems ar niekšų teisinimas. Vis dėlto rizikuodama sakyčiau, kad tai visiškai vidutinė proza ir dėl to nuobodi. Bet čia kiekvienam asmeniškai spręsti, ko jis ieško knygose – gero stiliaus ir struktūros; pasakojimo, kuris prikausto ir priverčia pergalvoti savo įsitikinimus; istorijos, kuri praplėstų žinias (tokiu atveju reikėtų turėti omenyje, kad ši knyga nėra visai istoriškai tiksli, dažnai perspausta) ar literatūros, kuri dirgina jusles, ar dar ko kito. Nuo to priklauso atsakymas, ar jums verta šią knygą skaityti.
Lois Lowry „Mėlyna sruoga“
Amerikiečių vyresniosios kartos vaikų rašytojos Lois Lowry (g. 1937) distopinė apysaka „Siuntėjas“, pasirodžiusi, 1993 metais, tuojau buvo palytėta sėkmės: įvertinta keliomis reikšmingomis vaikų literatūros premijomis, iš kurių svarbiausias yra Niuberio medalis, pradėta gausiai versti. Distopijos suaugusiųjų literatūroje tuomet jau turėjo solidžią tradiciją, siektinus pavyzdžius, tuo tarpu vaikų literatūroje šis žanras dar buvo naujiena. Tik kone po dviejų dešimtmečių vaikų, ypač paauglių literatūrą, užliejo knygų apie baugius ateities scenarijus banga. Nepaisant to, „Siuntėjas“ – pasakojimas apie bejausmę ir griežtai gyvenimą apskaičiuojančią visuomenę – išliko retas brangakmenis vaikų literatūros lentynoje.
Beveik po dvidešimties metų „Siuntėjo“ kūrėja nusprendė pratęsti savo pasakojimą – 2000-aisiais pasirodė antra dalis, 2004-aisiais trečia, o 2012-aisiais išleista jau paskutinė ketvirta dalis.
Prisipažinsiu, kai ši keturių dalių serija pateko į mano rankas – išsigandau. Dar tuomet kai „Siuntėją“ atradau besimokydama mokykloje, jis man buvo viena geriausių vaikų literatūros knygų, joje pasakojama istorija išbaigta ir nereikalinga tęsinio, o atvira pabaiga, kuomet skaitytojui tenka nuspręsti, kaip – laimingai ar ne – pasibaigė istorija, didžiulis knygos privalumas. Todėl bijojau, kad šios knygos tęsiniais nutiks taip, kaip dažnai nutinka n-osioms knygų dalims: subanalins pirmąją, nepavyks nebeišlaikyti knygos pasaulio vientisumo, siužetas bus tempiamas ne dėl meninių, bet kitų, kur kas žemiškesnių tikslų. Bet baimės nepasiteisino, Lois Lowry vizija ir sumanymas mane nustebino, todėl itin džiugu, kad į lietuvių kalbą pradėtos versti kitos serijos dalys.
„Mėlyna sruoga“ – taip vadinasi antra serijos dalis, kurią kaip ir „Siuntėją“ į lietuvių kalbą išvertė Viltaras Alksnėnas. Šioje dalyje tiesiogiai nėra tęsiama pirmoje knygoje pradėta istorija – nesutinkame nė vieno jau pažįstamo veikėjo. Pagrindinė „Mėlynos sruogos“ veikėja Kira gyvena visiškai kitokiame pasaulyje. Tai visai nesterilus griuvėsių pasaulis, negalintis pasigirti nei technologine pažanga, nei darniai sustyguotais visuomenės santykiais, kokį matėme pirmoje serijos dalyje. Kiros pasaulis primena ikiindustrinį. Žmonės čia gyvena paprastai, daug dirba, bet vis vien skurdžiai ir nelaimingai. Kiros kaimas pertekęs pykčio, nuolat kažkas vaidijasi, vaikai auklėjami kumščiu ir niekas niekam nerodo nė menkiausios atjautos. Čia nėra vietos silpniesiems – luošiai paprasčiausiai paliekami mirti. Kirai irgi nebuvo lemta užaugti, nes nuo gimimo turi negyvastingą koją, tačiau jos mama tik ką praradusi vyrą, nė už ką neketino atsikratyti vienintelės jai likusios paguodos - savo naujagimės.
Knygos veiksmas prasideda, kai susirgusi miršta Kiros motina ir palieka paauglę vienut vienutėlę. Tik dėl ypatingų, kone antgamtiškų siuvinėjimo gebėjimų ji neišvaroma iš kaimo – jai patikima užduotis taisyti apeiginę mantiją. Kasmet kaimelyje giedotojas atlieka pasaulio istorijos giesmę, kurią jam atkurti padeda apeiginė lazda ir mantija, deja, kaip ir viskas šiame pasaulyje yra tik forma, be turinio, tad ir religija, papročiai. Bet jų laikomasi su aklu užsidegimu. Ant minėtų kulto objektų pavaizduota visa pasaulio istorija nuo pasaulio atsiradimo iki šių dienų: „Griovimas. Atstatymas. Vėl griovimas. Atgijimas <...> ji įžvelgė, kaip tie vaizdai vos pastebimai auga ir kad griuvėsiai kaskart vis didesni, o juos atstatyti kaskart sunkiau“ (p. 106). Tačiau iš jos tikimasi, kad ne tik taisys, bet ir galiausiai užbaigs siuvinėti Mantiją – joje dar likę tuščių medžiagos plotų pasaulio ateičiai pavaizduoti. Kaimelio vyresnieji tiki, kad taip galima pakreipti likimą ir jie Kirai pasakys, ką ji turės išsiuvinėti.
Tai lėtas ir jautrus pasakojimas, čia nėra staigių persimainymų, didelių išorinių dramų, o pabaiga atrodo mažiau efektinga ir sukrečianti nei „Siuntėjo“.
Po truputį Kira supranta, kad saugių namų ir užuovėjos nuo gyvenimo negandų ji nerado, kad ji paimta tik tam, kad būtų išnaudota. Vos pora žmonių šiame pasaulyje, rodos, yra nesugadinti ir kone visi jie pasižymi ypatingais gebėjimais – ji, lazdos drožėjas, naujoji giedotoja... Tik Matas – visai paprastas mažas berniukas, rodos, jokio talento neturintis, kažkodėl ja labai rūpinasi ir myli. Sužinojus visą tiesą apie tai, kas dedasi jos kaimelyje, Korai tenka pasirinkti, ką daryti – bėgti ar pasilikti ir mėginti kažką pakeisti.
Tai lėtas ir jautrus pasakojimas, čia nėra staigių persimainymų, didelių išorinių dramų, o pabaiga atrodo mažiau efektinga ir sukrečianti nei „Siuntėjo“. Manau, kad ne visiems „Mėlyna sruoga“ bus pakankama istorija. Man net rodės, kad antra ir trečia dalys turėtų būti leidžiamos kartu – jos viena kitą papildo ir paaiškina, išaiškėja sąsajos su „Siuntėju“. Todėl labai tikiuosi, kad trečioji dalis „The Messenger“ (liet. pasiuntinukas, žinianešys) netrukus irgi bus išleista lietuviškai ir kad skaitytojai galės pajusti Lois Lowry istorijos gelmę ir galią. Tuo tarpu ketvirtoji knyga „The son“ (liet. sūnus) užbaigia rašytojos postapokaliptinio ateities pasaulio viziją, galutinai susieja dalis į visumą. Laukti šiame skubančiame pasaulyje ne visada smagu, bet verta. Šio kvarteto – be abejonės.
