Stengiamės gyventi ramiai, bet nebūtinai pavyksta: juk dabarties pasaulis daugiabriaunis ir kartais atrodo labai sudėtingas. O literatūra į neramų gyvenimą reaguoja – nebūtinai (ačiūdie) banaliai politikuodama, bet kartais su deramu įtarumu, o kartais – su humoru. Šiandien apžvelgsiu du romanus, kuriuos sąlygiškai galėtume priskirti žanrinei kriminalinei literatūrai, ir priešmirtinę Witoldo Gombrowicziaus knygą „Filosofijos kuras per šešias ir ketvirtį valandos“.
Dirk Kurbjuweit „Baimė“ (iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė)
Tiesą pasakius, besirinkdama knygas apžvalgai „Baimę“ keliskart atmečiau. Nežinau, ar nepatiko sulaužytas meduoliukas and viršelio, ar faktas, kad autorius yra įtakingo vokiečių žurnalo „Spiegel“ redaktoriaus pavaduotojas. Suprantu, kodėl kartais su tam tikru įtarumu žiūrima į romanus rašančius žurnalistus: jie paprastai būna išmokę tam tikrą kalbos modusą ir kitokio žanro tekste ne visada sėkmingai ir grakščiai jį pakeičia. Tačiau malonu prisipažinti, kad padariau nesąmonę ir kad „Baimė“ – stipri knyga, ir jokiais būdais ne koks lengvas trileriukas pasiskaityti, kai važiuoji traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą ir neįdomu žiūrėti pro langą.
Knygos pagrindinė tema – baimė ir įtampa buityje. Rašytojas teigė, kad romano įkvėpimas atsirado bjauriuoju keliu – iš patirties: jis pats buvo persekiojamas ir gyveno nuolatinėje įtampoje. Romane kartais šiek tiek juokingai pasakojama labai baisi situacija. Sėkmingo gyvenamųjų namų architekto Randolfo Tyfentalerio šeimą ima terorizuoti kuoktelėjęs kaimynas Tiberijus. Vardas, kas be ko, neatsitiktinis ir tampa nuoroda į prastos šlovės Romos imperatorių, kurio valdymo paskutiniuosius metus senovės istoriografai mini su pasibjaurėjimu ir siaubu dėl teroro ir žiaurumo politikos. Tyfentaleris augęs sudėtingoje šeimoje: jo tėvas visus pinigus išleisdavo ginklams, ir vaikai nuolat nerimavo, kad jis ką nors nušaus. Be to, dėl nenumaldomo noro pirkti ginklus šeimai nuolat trūko pinigų.
Žinoma, čia suveikia klasikinė formulė– jeigu pistoletas minimas, tai jis iššaus. Kai skaitytojas įmetamas į teksto erdvėlaikį, Randolfo tėvas, jau minėtas ginklų mėgėjas, sėdi kalėjime už žmogžudystę. Randolfas ryžtasi užrašyti tą visą šeimą sukrėtusią istoriją. Pagrindinis „Baimės“ personažas nei kiek nepatikimas. Jis nuolat dedasi atitrūkusiu nuo savo tėvų, paneigusiu jų, karą išgyvenusiųjų, keistenybes, tačiau akivaizdu, kad jis yra kaip tik iš jų perėmęs ryškiausias savybes – tiek gerąsias, tiek blogąsias. Ne, Randolfas ginklų nekolekcionuoja ir nuo vaikystės nemėgsta šaudyti, tačiau yra gurmanas ir po darbo vaikšto į brangiausius Berlyno restoranus vienas, palikęs žmoną namie su vaikais. Be to, iš tėvų jis perėmė šiek tiek buržua stiliaus saugumo norą, sumišusį su įsitikinimu, kad daugybę kartų romane minima „teisinė valstybė“ turi nesikišti į jo gerovę, bet privalo ją užtikrinti.
Būtent šis komplikuotas ryšys tarp praeities traumų ir individo psichinės sąrangos, tarp valstybės ir jos piliečio, tarp vaikų ir tėvų, tarp įstatymų viršenybės ir noro pačiam be tarpininkų išspręsti savo problemas ir sudaro „Baimės“ branduolį. Todėl tai – gera knyga. Tradicinė detektyvo schema apverčiama aukštyn kojomis, tačiau pabaigoje prie jos vėl grįžtama. Paskaitykite. Tikiuosi, kad ir jus bent truputį nustebins.
Liz Nugent „Išnarplioti Oliverį“ (iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė)
Čia dar vienas romanas apie ore tvyrančią įtampą su žmogžudystės prieskoniu – šiuolaikinės airių rašytojos Liz Nugent „Išnarpioti Oliverį“, tinkamas pabėgti nuo visokių gyvenamosios tikrovės narpliojimų. Tiesa, jis gal nėra toks įtikinantis ir šiurpus kaip prieš tai aptarta D.Kurbjuweito „Baimė“, bet labai įtraukiantis. Čia – palyginti tipiškas vienu ypu prarytinas psichologinis kriminalinis romanas. Sąmoningai nesakau nei „detektyvas“, nei „trileris“, nes nusikaltimo aiškintis nereikia (visai aišku, kad Oliveris žiauriai sumušė savo žmoną Elis), o užbėgti už akių irgi nėra kam (jie sėdi izoliuotas). Galų gale, bent pradžioje nei žmogžudystės, nei ko nors itin baisaus nematyti. Žinoma, „itin baisu“ galbūt netinkama frazė, nes smurtas šeimoje visada baisus, bet ne kriminalinių romanų, kurie paprastai pasąmonėje išlaisvina kraujo troškulio jūras ir, kaip sakė Julia Kristeva, nesąmoningą norą žudyti savo artimą, kontekste. Knygoje „Išnarplioti Oliverį“ kaip tik gręžiamasi į praeitį ir bandoma atkurti Oliverio Rajano tapsmo smurtautoju istoriją.
Pasakojama iš kintamos kelių veikėjų perspektyvos pirmuoju asmeniu, taigi skaitytojas turi susidėlioti įvykių loginę grandinę bei nusistatyti priežastinius ryšius. Detektyvas čia jis. Beje, kriminaliniuose romanuose paprastai ne visi pasakotojai patikimi. Ir kaipgi bus, kai vienas jų nusikaltėlis: akivaizdu, kad jis meluoja. Tačiau čia Oliveris visiškai nuoširdus: jis puikiai supranta, kad mušė žmoną, tada nenorėjo į ją žiūrėti (ji jam atrodė nepatraukli) ir išėjo gerti, o grįžęs sumušė ją taip, kad vargšė liko komos būsenos. Būtent jo mąstymas – absoliučiai ramus, nei kiek nesudrumstas, visiškai racionalus, bet absoliučiai svetimas kitiems veikėjams ir (tikiuosi) skaitytojui – knygoje atrodo kraupiausiai. Žinoma, toks veikiausiai ir buvo autorės tikslas: psichopatai ir sociopatai dabar madingi, serialuose jų knibždėte knibžda, populiariojoje literatūroje irgi netrūksta. Čia įdomesnis klausimas – ką tai kalba apie mus pačius kaip visuomenę.
Dar vienas įdomus aspektas – kad autorė moteris imasi kalbėti smurtaujančio vyro balsu. O tas vyras (dabar laikykitės!) yra... labai gražiai iliustruotų ir mielų knygelių vaikams autorius. Gražiąsias iliustracijas, beje, kuria ta pati darbščioji ir ramioji jo žmona, o viešai jie apsimetinėja, kad kartu negyvena ir yra nevedę. Oliveriui tiesiog per daug patinka patrauklaus senbernio įvaizdis, tačiau narcizas juk niekad nekaltas. Pats personažas tokią situaciją aiškina tuo, kad „Elis nemėgsta viešumo“. Taigi turbūt ta asmenybės fragmentacija – gražuolis, vienišius, vedęs, vaikų rašytojas, turčius, smurtautojas, sudėtingos šeimos vaikas ir kt. – ir kuria tam tikrą nejaukumą, kurį romanas palieka.
Tiesą pasakius, sociopatiškas Oliveris visai patrauklus (jeigu kas mano, kad realybėje sociopatai nepatrauklūs, manykite iš naujo). Ne, dėl jo iš proto kraustytis nebūtų lengva net pasistengus, bet ganėtinai aišku, kodėl jis tapo toks, koks yra. Daugiau nieko nebesakysiu, nes dings intriga: skaityti šią knygą patariama kuo mažiau apie ją žinant (ir apskritai mačius kuo mažiau filmų ar serialų apie sociopatus), nes kitaip pabaigą nesunku atspėti. Tačiau visgi nenuostabu, kad Airijoje romanas pelnė apdovanojimą už geriausią kriminalinį romaną. Jis kalba ne tik apie jau kiek pabodusias vaikystės traumas, bet ir apie viešumo kainą, kančią ieškant tobulo sakinio ir kitus rašytojo gyvenimo atributus. Beje, beveik norėčiau, kad tos romane minimos ir netgi cituojamos Oliverio knygelės vaikams išties egzistuotų arba kad Liza Nugent jas tiesiog išplėtojusi parašytų – atrodo, fantazijos žaismė ten būtų neįtikėtina. Taigi – rekomenduotinas romanas norintiems nebukai pailsėti.
Witold Gombrowicz „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“ (iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė)
Paskutinė knyga, kurią apžvelgsiu, yra visiškai kitokia. Dabar jau gailiuosi, kodėl ne nuo jos pradėjau. Tai – Lietuvoje mėgstamo lenkų rašytojo Witoldo Gombrowicziaus priešmirtinis (todėl neišbaigtas, nutylėjimų pilnas) palikimas – žmonai padiktuotas „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“. Iškart prisipažinsiu, kad man labai patiko, nes čia literatūrologo laisvalaikiui subalansuota filosofija – vietomis galbūt atrodo kiek sekli, nežinia, kiek profesionali, bet grakšti, su humoru ir gaiviai įdomi kaip koks detektyvas. Vienintelis patarimas – skaitydami negalvokite, ką apie tai manytų profesionalūs filosofai, nes čia ne jiems. Čia – trumpas kursas per šešias ir ketvirtį valandos. Ir, tiesą pasakius, kursas tik prisidengia filosofijos istorija – ko gero, ten savotiškas paties Gombrowicziaus nuostatų apibendrinimas, bandymas suprasti jo intelektualines įtakas ir požiūrį jau gyvenimo pabaigoje.
Knygos parašymo aplinkybės išties dramatiškos. Gombrowiczius nuo paauglystės sirgo sunkia plaučių liga, kuri tuo metu paūmėjo taip, kad rašytojas savo draugo ir žmonos prašė durklo arba nuodų. Filosofija buvo viena didžiųjų jo gyvenimo aistrų – tokio paties stiprumo nebent aistra muzikai. Todėl kilo idėja užimti silpstantį ligonį – prašyti jo „filosofijos paskaitų“. Besiruošiant paskutiniajai, apie struktūralizmą, Gombrowiczius mirė.
Knyga sudaryta iš šešių esė, kurias reiktų suprasti kaip paskaitą, trunkančią „po valandą“ (jei skaitytum garsiai, turbūt tiek ir truktų) ir marksizmui skirtų penkiolikos minučių. Kaip įmanoma įsivaizduoti, knyga neįtikėtinai linksma, sarkastiška, pašaipi, net juokinga. Gombrowiczius polemizuoja su savo draugu ir priešu tuo pat metu Jeanu Pauliu Sartre‘u, sako, kad jo filosofija gimusi akademijoje ir nieko nepasako apie tikrą žmogišką skausmą. Visgi paskaitų tikslas (be akivaizdaus praktinio) ir yra rekonstruoti egzistencializmo „geneologinį medį“. Jis, beje, išspausdintas galiniame knygos viršelyje. Knygelė, beje, nepaprastai simpatiškai išleista.
Filosofijos atspindžių yra daugelyje Gombrowicziaus tekstų. Todėl „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos“, kaip jau sakiau, gali būti svarbaus rašytojo įsitikinimų ir mąstymo apibendrinimas, bet gali būti ir įvadas skaitytojui į jo kūrybą. Didžiai rekomenduotina šio keistuolio lenkų genijaus gerbėjams.
