Evie Wyld „Visi paukščiai gieda“
Evie Wyld – anglų ir australų rašytoja, vadinama viena geriausių jaunosios kartos britų rašytojų. Publikavusi keletą novelių ir vos tris romanus, ji jau sulaukė pripažinimo. Ypač įvertintas buvo antrasis romanas „Visi paukščiai gieda“ (2013). Jis pelnė keletą premijų, tarp jų vieną svarbiausių Didžiosios Britanijos literatūrinių apdovanojimų – „Costa“ bei Europos Sąjungos literatūros premiją.
Kaip jau galima nuspėti žvilgtelėjus į apdovanojimus, ypač „Costa“, kuris teikiamas už gerą, kokybišką, bet taip pat patrauklią didesnei daliai skaitytojų literatūrą, E.Wyld knyga „Visi paukščiai gieda“ (išvertė Aušra Lapinskienė), yra populiariosios literatūros kūrinys, siūlantis ne tik įtraukiantį siužetą, bet ir razinų skaitytojui, keliančiam aukštesnius reikalavimus.
Istorijai pasirinktas ne chronologinis siužetas, bet pasakojama iš dviejų laikų perspektyvos – pirmoje siužeto linijoje matoma knygos dabartis ir nuosekliai judama į priekį.
Knygoje pasakojama apie jauną australę, bėgančią nuo savo praeities. Nuo ko ir kodėl, nesužinome iki pat pabaigos. Istorijai pasirinktas ne chronologinis siužetas, bet pasakojama iš dviejų laikų perspektyvos – pirmoje siužeto linijoje matoma knygos dabartis ir nuosekliai judama į priekį.
Čia stipri, gyvenimo užgrūdinta Džeikė viena ūkininkauja avių fermoje Anglijoje ir vengia kontakto su žmonėmis – jie jai kelia baimę ir nepasitikėjimą, atsineštą iš ankstesnio gyvenimo.
Vis dėlto gyventi vienai darosi pavojinga, aplink siaučia žiaurus žvėris. Laimei, atsitiktinumai ją suveda su žmogumi, kuris nejučia tampa naujos pradžios akstinu. O antroje linijoje atbuline eiga einama nuo dabarčiai artimiausio taško iki Džeikės pradžių pradžios – tai jos bėgimo, slapstymosi, išnaudojimo ir nuopuolio istorija Australijoje, iš kurios yra kilusi.
Knygos pradžia greitai įtraukia skaitytoją, čia daug įtampos, mįslingumo ir smalsumą žadinančių klausimų. Kas skerdžia Džeikės avis? Kodėl jos nugara randuota? Kas nutiko šiai moteriai? Ir, nors finalas, palyginti su pradžia, nuviliančiai banalus, pasirodo, kad dėl daugumos dalykų kalta ji pati, t. y. paikos paauglės klaida fiziniais ir metafiniais randais išraižo jos ateitį, tačiau siužetas tik pirmasis kūrinio lygmuo, daug įdomesnė veikėjos psichologija, neatsakyti klausimai, kuriuos išspręsti tenka pačiam skaitytojui, bei stilius.
Kūrinio atmosfera slogi, o pasakojimo stilius šaltas ir lakoniškas, atšiaurus kaip pati Džeikė, tik išskirtiniais atvejais prasiskverbia grakštesnis, meninių priemonių gausesnis sakinys. Galbūt paradoksalu, bet ši proza neretai suskamba itin poetiška. Ne romantine prasme, žinoma.
Dažniausiai dabarties linijoje pasakotoja, kuri yra pati Džeikė, fiksuoja tai, ką mato, fiksuoja veiksmus, bet ne emocijas, nebent tai būtų baimė, nesaugumas, nepatogumas, todėl ji neretai atrodo abejinga pasauliui, asociali ir pernelyg racionali, negebanti užjausti ir jausti gailesčio. Tačiau tai tik išorinis apvalkalas, sužeistos moters noras išlikti stipriai ir nesukrečiamai. Juk veiksmai kalba garsiau nei žodžiai, tik reikia gerai įsiskaityti, kad pajustum veikėjos desperaciją, skausmą dėl prarasto pasitikėjimo pasauliu ir žmonėmis, o ne susitaikymą su padėtimi. Galiausiai blanki, neišraiškinga kalba atitinka pačią Džeikę – mokyklos nebaigusią ir visą savo gyvenimą praleidusią tarp žemiausių visuomenės sluoksnių ir avių, iš kurių, kad ir ką darytum, nesulauksi nei dėkingumo, nei atjautos.
Ir dar romane yra paukščiai. Ir visi jie, kaip sako pavadinimas, gieda. Gyvena savo nepriklausomą, atsietą gyvenimą medžių viršūnėse ir skraido, kedena plunksnas, čiulba, ulba, krankia. Kas jiems žmogus ir jo vargas? O Džeikė pyksta ir grūmoja, kartais stebi ir, rodos, šiek tiek gėrisi jais. Tai žvilgsnis į kitą – nuolat esantį netoliese, bet niekada šalia, visada nepažinų, abejingą, ir tuo savotiškai žavų. Kartais net norisi virsti paukščiu, ypač kai labai skauda.
„Visi paukščiai gieda“ – knyga apie traumą ir jos išgyvenimą, apie kaltės naštą ir vidinius demonus, nes kas gi daugiau tas baisusis žvėris, besikėsinantis į Džeikės vienišą, bet ramų gyvenimą tarp avių, jei ne ji pati? Kas gi daugiau iš sąmonės glūdumos iššaukia jos šiurpią istoriją? Norint pasveikti – pabėgti nuo skausmo ir baimės neįmanoma, juos tenka išgyventi ir priimti kaip savasties dalį. Taip pateisinamas ir neįprastas siužeto konstravimas – norint žengti į žingsnį į priekį, tenka žengti žingsnį ir atgal.
Janoshas „Panama labai graži: visos Tigriuko ir Meškiuko istorijos vienoje vietoje“
Horstas Eckertas – daugeliui geriau pažįstamas kaip jaukių, bet kiek išdykėliškų istorijų ir iliustracijų vaikams kūrėjas Janoschas. Šis rašytojas laikomas vienu žinomiausių vokiečių vaikų literatūros kūrėjų visame pasaulyje – jis yra parašęs ir iliustravęs daugybę knygų, kurios išverstos į daugiau nei 30 pasaulio kalbų. Lietuvių kalba taip pat turime keletą jo kūrinių, pavyzdžiui, „Žvėrių gyvenimą“, „Šmurliuko istorijas“, „Brolių Grimų pasakos kitaip“. O visai neseniai išleistą rinkin3 „Panama labai graži: visos Tigriuko ir Meškiuko istorijos vienoje knygoje“ išvertė Rūta Jonynaitė.
Janoscho pasakų pasaulis gražus ir mielas, ne kartą veikėjus ištinka pasigėrėjimo būsena, ji kone nuolatinė: „Oi, Tigre, koks puikus gyvenimas, – atsiduso Meškiukas” (p. 94). Taip gyvenimas atrodo, nes jiems nieko, kas svarbiausia, nestinga: nuoširdžios (kartais net ir naivios) draugystės ir pasitikėjimo. Kartais jiems šiek tiek liūdna, o kartais pasielgia ne visai gražiai, bet tai niekis, nes jie tikri draugai ir visada randa sprendimą. Šis neįtikėtino jaukumo pasakų pasaulis be abejo primena ir kitus ne mažiau idealistiškus, utopinius vaikų literatūros tekstus, pavyzdžiui, Tove Jansson Trolių Mumių pasaulį ar Sergejaus Kozlovo „Ežiuką rūke“. O pats Janoschas yra minėjęs, kad kūrė istorijas apie tai, ko jam pačiam, augusiam nedarnioje šeimoje, labiausiai trūko.
Pagrindiniai rinkinio pasakų personažai, be abejo, yra Tigriukas ir Meškiukas.
Pagrindiniai rinkinio pasakų personažai, be abejo, yra Tigriukas ir Meškiukas.
Tigriukas impulsyvus, išmoningas ir nuolat ką nors išsigalvoja, pavyzdžiui, ligą pasakoje „Pagydysiu tave, Tigriuk“, arba savo gimtadienį „Didysis Tigro pokylis“. Jis ir yra daugumos pasakų nuotykių priežastis, tuo tarpu Meškiukas yra ramus ir lėtas, mėgsta žvejoti ir suktis virtuvėje, bet vos užkliudytas tuojau įsivelia į geriausio draugo žaidimus. Tiesa, ir jis kartais sugeba nustebinti ir sugalvoti kokį nuotykį, pavyzdžiui, kad jų svajonių šalis yra Panama ir tučtuojau turi ją surasti.
Atidžiai žiūrintys paveikslėlius pastebės ir trečią labai svarbų tylųjį personažą – tai Tigriuko medinis žaislas su ratukais, tempiamas už virvelės, vadinamas Tigrine Antimi. Nors jį tradicine prasme sunku vadinti personažu, nes jis nekalba ir visą laiką yra statiškas daiktas, tačiau dėl Janoscho iliustracijų, į kurias Antis nuolat žaismingai įpinama, jai tiek visko nutinka, tad nieko keisto, jog ji yra artima tikram veikėjui ir tapo kultiniu paveikslėliu bei labai dažnai naudojama komerciškai.
Beje, knygos iliustracijos lygiai tiek pat svarbios, kiek ir tekstas, todėl knyga laikytina paveikslėlių knyga, kuri įgyja vis daugiau simpatijų Lietuvoje. Kaip ir būdinga šio tipo knygoms, Janoscho paveikslėliai ir tekstas vienas be kito sunkiai galėtų funkcionuoti, nes jie papildo vienas kitą, pavyzdžiui, tekstu daugiausia nusakomas veiksmas ir tiesioginė kalba, tuo tarpu iš paveikslėlių pajuntame gyvenamosios vietovės, namų atmosferą, pamatome ironiškas ir humoristines detales, kurios niekaip nėra užmenamos žodžiais: štai lapinas žada švęsti savo gimtadienį su žąsimi, tuo tarpu paveikslėlyje pamatome ką tai iš tikrųjų reiškia – pasirodo, lapinas ruošiasi ją išsivirti.
Pirmoje rinkinio pasakoje „Panama yra labai graži“ vyksta štai toks dialogas: „Kaip mums gera, – sakydavo Tigriukas, – turime visa, ko tik širdis trokšta. Ir nieko nesibijome. <...> – Taip, – pritardavo jam meškiukas. – Aš stiprus kaip meška, o tu stiprus kaip tigras. Ko daugiau norėti?“ (p. 6). Daugiau norėti galima, tik kad kiekvienas vaikas savo lentynoje turėtų šią knygą. Jie vienas kito verti!
