Patrickas Nessas „Septynios minutės po vidurnakčio“
Labai gerų knygų vaikams ir jaunimui išleidžiama ne tiek ir daug, labai prastų, vidutiniškų su potencialu, neblogų ir visai gerų – yra, tačiau labai geros ir puikios, galėtume sakyti, gana retos. Žymaus amerikiečių bei anglų rašytojo P.Nesso knyga „Septynios minutės po vidurnakčio“ kaip tik viena iš tų retųjų. Tiesa, knyga nėra paties P.Nesso sumanymas, ji parašyta pagal jau mirusios britų rašytojos Siobhan Dowd mintis. Tačiau knygos autorius teigia kūręs savo istoriją: „Nenorėjau – negalėjau – rašyti knygos mėgdžiodamas jos balsą [...] geros mintys geros tuo, kad pažadina kitas geras mintis. Pats nepajutau, kaip Siobhan mintys paskatino mane kuo greičiau užrašyti savo istoriją.“ (p. 5)
Visur, kur tik pasisuksi, – liga ir mirties šešėlis. Net naktimis jis neranda ramybės: kankina košmarai.
Tai psichologinio pobūdžio knyga apie mirtį, atsisveikinimą, baimes, prieštaringus jausmus, su kuriais vos į paauglystę įžengusiam pagrindiniam veikėjui suprasti ir įveikti yra itin sunku. Konorui trylika, o jo mama serga vėžiu.
Ši aplinkybė apibrėžia visą gyvenimą – kaip į jį žiūri aplinkiniai, kaip elgiasi bendraklasiai ir mokytojai, tai apglėbia visus jo potyrius, išgyvenimus, viltis ir baimes. Visur, kur tik pasisuksi, – liga ir mirties šešėlis. Net naktimis jis neranda ramybės: kankina košmarai. O vieną naktį, septynios minutės po vidurnakčio, netikėtai jį pradeda lankyti siaubūnas – jo kūnas iš susivijusių kukmedžio šakų, milžiniškas ir galingas jis griebia berniuką ir spaudžia, nori pasiimti, tačiau šis skaitytojo nuostabai šis atkerta, esą „matęs ir baisesnių dalykų“ (p. 17).
Nuožmus, agresyvus ir mįslingai kalbantis siaubūnas prisistato kaip „visa, kas nesuvaldyta ir nesuvaldoma!“ (p. 44), kaip galinga jėga, kurią pasikvietė pats Konoras. Tik jis dar nepajėgus suprasti šios užuominos, todėl tenka kartu su siaubūnu patirti daug keistų ir baugių dalykų.
Siaubūnas pareiškia, kad papasakos tris istorijas. Jos trikdo paauglį, jis negali suvokti jų prasmės, kodėl jos jam apskritai pasakojamos, tol, kol pats siaubūnui nepapasakoja savo istorijos, nepasako savo tiesos. Ta istorija – košmaras, kuris jį nuolat kankina, kurio nenori prisiminti, tetrokšta atsiriboti nuo to, kas jame kaskart įvyksta. Košmare jis iš visų jėgų laiko motiną, kurią nuo skardžio į bedugnę traukia pabaisa, bet galiausiai paleidžia – ir ji nugarma į bedugnę.
Košmaro ištakos – nuo pat pradžių jį lydėjusi nuojauta, kad mama nepasveiks, noras, kad geriau viskas kuo greičiau pasibaigtų, kad nekankintų laukimas ir vienatvė. Konorui ši mintis buvo tokia šventvagiška, kad tapo ne tik košmaru, bet ir gilia psichologine trauma, neleidusia jam spręsti savo problemų, nuoširdžiai pasikalbėti su mama, pasiruošti neišvengiamai laukiančiam atsisveikinimui ir pasikeitimams. Pagaliau pirmą kartą pasakius visa tai, o siaubūnui įtikinus, kad gyvenimas rašomas ne žodžiais, o veiksmais, paauglys pagaliau pajėgus išsilaisvinti nuo jį žlugdančios kaltės.
Ne tik naktimis Konorui tenka išgyventi košmarus, jo kasdienybė ne ką lengvesnė. Autorius įtaigiai vaizduoja pernelyg didelę naštą, t.y. rūpestį motina užsikrovusį paauglį, senelę, siekiančią jį nuo to išvaduoti, padėti susitaikyti su artėjančia baigtimi, įtemptus santykius su kitą šeimą turinčiu tėvu, negebančiu padėti sunkiausiomis sūnui akimirkomis. Tačiau įtaigiausia atrodo mokyklos gyvenimo linija, mokytojai „matė nebe jį, o sergančią mamą“ (p. 78), o jis mėgavosi niekinamas ir mušamas įkyrių bendraklasių, nes tai buvo skausmas, kurį galėjo ištverti, kuris nebuvo toks baisus, kaip visa kita jo gyvenime. Tačiau bendraklasiai, supratę, kad Konoras tuo mėgaujasi, nusprendžia apsimesti, kad jis apskritai neegzistuoja – o tai jam, praradusiam savo įprastą gyvenimą, nerūpestingumą, iš dalies ir patį save, sukelia didžiulį pyktį. Kiekvieną kartą, kai jis tai pajunta, šalia atsiranda ir siaubūnas, kartu jie niokoja viską ir visus aplink save.
Siaubūnas, be abejo, Konoro sąmonės kūrinys, jis iš dalies tai, ko paaugliui labiausiai reikia – griežto suaugusiojo figūra, kurios jis stokojo tikrovėje. Siaubūnas nepataikauja, neužjaučia, jis elgiasi nuožmiai ir net gąsdinančiai, skatina Konorą išlįsti iš susikurto saugaus kiauto – nebijoti klysti, jausti pyktį, pripažinti tiesą. Kartais šis kelias destruktyvus ir gąsdinantis, tačiau galiausiai išlaisvina.
„Septynias minutes po vidurnakčio“ galėtume pavadinti terapine literatūra, pastebėti, kad joje daug psichologinio subtilumo, kuris kartais plėtojamas literatūrinio sąskaita. Nepaisant to, tai knyga, kurią reikia čiupti.
Sara Mannheimer „Veiksmas“
„Veiksmas“ – antrasis švedų rašytojos S.Mannheimer romanas, įvertintas Europos Sąjungos literatūros premija. Jis apgaulingas ir ironiškas nuo pat pirmųjų iki paskutinių puslapių, taip pat jis melancholiškas, metaforiškas, šiek tiek graudus.
Romano centre – pasakotoja moteris, kurios žvilgsnis į save apnuoginantis ir negailestingas, trykštantis visais minėtais apibūdinamais. Ji, viena vertus, elgiasi it antropologė. Nusišalinusi nuo gerai žinomų socialinių žaidimų ir pavadinimų, ir šiek tiek savęs, tiria savo aplinką ir savo vidinį pasaulį, bando apibūdinti jo savitą struktūrą, reikšmes ir prasmes, analizuoja savo troškimus, kol galiausiai šis žvilgsnis pereina į gilų psichologizmą, egzistencinį skausmą dėl negalėjimų ir negebėjimų.
Kūrinio veiksmas, nors gal derėtų sakyti vyksmas, prasideda rudenį, gamtos mirties metą. O tai sutampa su protagonistės būsenomis. Melodramatiška jos euforija, kad pagaliau turi namus, ne laikiną priebėgą, netrukus perauga į neužtikrintumą, gyvenimo laikinumo ir trapumo baimę, taip pat baimę peržengti namų bibliotekos slenkstį. Tiek fizinį, tiek mentalinį. Augusi tarp knygų ir apsiskaičiusių šeimynykščių ji nuolat skausmingai jaučia savo išsilavinimo spragas, ji, beįžengianti į gyvenimo vidurį, dar tik siekia atrasti išmintį, pamatinius kultūros ir pirminius savo tekstus, kai tuo tarpu visi aplink ją, net pakeliui į darbą sutiktas valkata, jau juos perskaitę, įsisavinę ir laisvai disponuoja, taip gilindami jos nepasitikėjimą savimi.
Savo pamatine knyga ji išsirenka pačią ploniausią į rankas pakliuvusią – Roland`o Barthes`o „Nulinio rašymo laipsnį“ ir ją skaito ištisus metus, tiek trunka romano veiksmas.
Kiekvienai savo namų kertelei, svarbiam daiktui, ji yra davusi savitą pavadinimą pagal tai, ką jis jai reiškia.
Pavyzdžiui, virtuvė yra tvarkos zona, čia ji jaučiasi saugi, pajėgi suvaldyti savo pasaulio chaosą, tai jos priebėga ir saugi erdvė, tuo tarpu biblioteką vadina nugarėlių kambariu, o knygas analogiškai – nugarėlėmis. Jos jai atsukusios nugaras, nepalankios ir neprieinamos, jų „gretos gyvena savo gyvenimą“ (p. 34), nesusijusį su josios.
Savo pamatine knyga ji išsirenka pačią ploniausią į rankas pakliuvusią – Roland`o Barthes`o „Nulinio rašymo laipsnį“ ir ją skaito ištisus metus, tiek trunka romano veiksmas. Ne grožinė literatūra, bet literatūros teorijos veikalas palengva jai leidžia atrakinti save, per romano puslapius išsiskleisti, per teoriją priartėti prie savo vidinio pasaulio chaoso suvaldymo, noro ir galėjimo skaityti kitus tekstus, patenkinti išminties siekimo ir troškimo išsilaisvinti iš dyko filisteriško būvio poreikį.
Galiausiai matome, kaip skaitymas ją transformuoja – priverčia susitaikyti su menkavertiškumu, skausmu, negimusio kūdikio netektimi, kurį fantazijose ir sapnuose vadina Sofija, taigi išmintimi, galiausiai pakeisti santykį su nugarėlėmis – atėjus vasarai jos tampa knygomis.
Sodri poetiška kalba, inversijos, staigūs peršokimai nuo buities reiškinių prie egzistencinių bei metateksinių svarstymų, o ypač nuolatinis viso ko metaforizavimas naikina ribą tarp tikrovės ir fantazijos. Pati pasakotoja pripažįsta, kad: „Tikrovė yra visa tai, kas dar netapo vaizdiniu [...]. Ši tvyranti kambaryje tamsa, galvoju dabar, vienintelė nėra fikcija [...]. Atleisk, jog tikėdama, kad tikrovė yra tamsa sykiu prieštaringai tikiu vaizdiniu, kad pats vaizdinys turi savo autentišką jėgą, tiek pat tvarią Ir kad jis yra tiek pat šaltinis, kaip ir jo šaltinis.“ (p. 34)
Tad skaitytojui iki paskutinio romano sakinio tenka balansuoti šioje išskydusioje zonoje, kabintis už kiekvieno pakišto šiaudo, kad nepaskęstų. „Mes esame belaisviai to, kas neegzistuoja, bet kas gyvena mumyse tarsi egzistuotų“, – teigia pasakotoja (p. 87). Tikrovė ir fikcija, be abejo, šiame romane reiškia ir kalbėjimą ir rašymą, natūrą ir konstrukciją, gyvenimą ir literatūrą.
Nors romano pavadinimas „Veiksmas“, veiksmo čia, kaip galima numanyti, nedaug, jis fragmentiškas, atskleidžiantis moters blaškymąsi, prasmės paieškas už savo namų, knygų, vidinio pasaulio ribų. Ji nori veiksmo, knygoje išskiriamo didžiąja V, tačiau ne tik jo neranda, bet ir pradeda abejoti ar jis egzistuoja už fikcijos ribų: „Galbūt Veiksmas vis dėlto yra literatūros dalis.“ (p. 122). Tad vienintelis būdas jį patirti – prisijaukinti nugarėles, panirti į jų išmintį, patenkinti savo egzistencinį poreikį ir kartu tuštybę, galiausiai protagonistė tą ir daro. Atėjus vasarai, į kelionę drąsiai prisikrauna gausybę knygų.
S.Mannheimer „Veiksmas“ – nuolatinio skaitytojo darbo reikalaujanti knyga. Jis turi jai atsidėti, panirti lėtai ir atidžiai irtis per pasakotojos ir pagrindinės veikėjos sąmonės chaosą, atpažinti, kada ji kalba rimtai, kada pašiepia pati save, kai atsivėrimas virsta pašiepiančiu hiperbolizavimu, nes kalbos registrai kinta minimaliai. Išdrįsti pripažinti, kaip tenka nuolatos daryti ir protagonistei, kad kai ko nesupranti, susitaikyti, kad reikia pasiduoti, rodos, niekur nevedančiam srautui ir kartais likti be atsakymų, tik su spėlionėmis.
Arba paprasčiausiai neapsikentus nesvarumo jausmo ir nuolatinio pasakotojos abstraktumo, virstančio vietomis į egzaltuotą maivymąsi, mėgavimąsi savo sunkiu stiliumi, kūrinio hermetiškumo, aiškesnių linijų ir veikėjų sąsajų nebuvimo, trypčiojimo vietoje, galiausiai dar vieno rašymo apie rašymą, tikrovės ir fikcijos santykį, telieka padėti knygą į lentyną. Nugarėle į priekį.
