Jeanas-Marie Gustave`as Le Clezio „Bado šokis“
„Jei esi laimingas – vadinasi, neturi prisiminimų“ (p. 11), – sako romano „Bado šokis“ pasakotojas. Ir jis renkasi prisiminimus. Prisiminimus apie badą. Ne savo, savo motinos.
Etelė Bren 1930 m. Paryžiuje – jauna ir popinama pasiturinčios šeimos vienturtė atžala. Sekmadienio salone ji glaudžiasi tėvui ant kelių, jaukiai žvilgčioja į susirinkusiuosius, kitomis dienomis su dėde eina pasivaikščioti, klausosi apie būsimą naujų namų idilę. Bet jauki šeimos užuovėja pradėjo irti dar prieš jos gimimą, o bręsdama ji pastebi vis daugiau – tėvo silpnybes, aroganciją ir polinkį į avantiūras, motinos bevalį nuolankumą ir nuolatinius jų pykčius. Iš tuščių ir paikų pokalbių salone, namų nedarnos ji veržiasi į kažką tikro, nesumeluoto. Tuo tampa draugystė su skurdžia, bet iš didikų giminės kilusia rusaite Ksenija – šioji, nepaisant aplinkybių, yra išdidi ir gyvybinga, ji trykšta valia ir visados valdo situaciją. Etelė visais įmanomais būdais siekia draugės palankumo ir meilės, tačiau nejučiomis mokosi iš jos stoiškai išverti sunkumus – netrukus pačiai Etelei teks patirti skaudžią tėvų išdavystę, sunaikinsiančią paskutines vaikystės idilės viltis, kartu teks prisiimti atsakomybę už šeimą, grimztančią į skurdą.
Pasakotojas savo motinos istoriją pristato kaip kitokio, ne fizinio, bado istoriją. Tai didybės, meilės, turtų ir tikrumo badas auštančio Antrojo pasaulinio karo fone, bręstančią naivią mergaitę privertęs tapti tylia savo šeimos heroje. Suprasti motinos istoriją pasakotojui padeda Maurice`o Ravelio „Bolero“, motinos teigimu, pakeitęs jos gyveną, nes „Bolero“ – „[...] tai pranašystė. Jis pasakoja pykčio, bado istoriją. Pasiekęs kulminaciją ūmai nutrūksta ir stojusi tyla, apkurtindama tuos, kurie išgyveno, kelia jiems siaubą.“ (p. 203).
Etelės gyvenimo bolero, kaip ir M.Ravelio kūrinio tempas, pradžioje ramus, tačiau tampa vis aštresnis ir aršesnis. Etelė su šeima traukiasi iš apsiausto Paryžiaus, badauja Nicoje, vis ieško svetingesnio prieglobsčio. Etelės gyvenimo fone, antrame, gal net trečiame plane, griūva iki tol pažinota Europa. Bet Etelė išlieka tvirta, žingsnis po žingsnio ima kurti naują gyvenimą, o po kelių dešimtmečių jos sūnus vaikšto Paryžiaus gatvėmis ir ieško įtrūkių naujoje tikrovėje, kurie bylotų apie praeitį – ne tik motinos istoriją, bet Paryžiaus, šalies, jo paties. Nes dabartis kupina praeities ženklų, o praeitis padeda suvokti dabartį ir save joje.
Taigi kieno tai bado istorija? Pasakotojo motinos, jos šeimos, gal jo paties – savo šaknų ir kilmės bado istorija? Atrodo, kad pykčio ir bado „Bolero“ šiame kūrinyje jie šoka dviese.
„Bado šokis“ – naujausias Jeano-Marie Gustave`o Le Clezio romanas, pasirodęs tais pačiais metais (2008 m.), kuomet rašytojas buvo įvertintas Nobelio literatūros premija. Tai ketvirtasis rašytojo kūrinys iš prancūzų į lietuvių kalbą išverstas Jonės Ramunytės.
Švedijos akademija, renkanti Nobelio literatūros premijos laureatą, J.M.G.Le Clezio apibūdino kaip naujų kelių ieškotoją, besileidžiantį į poetinius nuotykius ir jausmų ekstazę, žmogiškumo tyrinėtoją už dominuojančios civilizacijos ribų. Vis dėlto tai daugiau taikytina kitiems jo kūriniams, pavyzdžiui, į lietuvių kalbą verstai „Dykumai“.
„Bado šokis“ gana tradiciškas šeimos istorijos romano pavyzdys – puikaus lėto, detalaus, įtaigaus pasakojimo, kurį tik sustiprina viena kita nudėvėta metafora, deranti prie vaizduojamų laikų atmosferos. Tiesa, pasakojimą apie Etelę apskliaudžiantys pasakotojo žodžiai užduoda vieną kitą mįslę, apardo nuoseklaus realistinio naratyvo iliuziją ir verčia apmąstyti, kaip turinį veikia struktūra. Dailu, bet nieko sukrečiančio.
Kelly Barnhill „Raganos sūnus“
Rašytoja Kelly Barnhill – viena sparčiai kylančių šiuolaikinių vaikų literatūros kūrėjų Jungtinėse Valstijose. Šiemet jos knyga „Mergaitė, kuri išgėrė mėnulį“ (angl. The Girl Who Drank the Moon) buvo apdovanota prestižiškiausia Amerikos vaikų literatūros premija – Niuberio medaliu. Iš viso K. Barnhill yra išleidusi dešimt knygų, o lietuvių kalba ką tik pasirodė pirmasis jos kūrybos vertimas – pasaka-romanas vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams „Raganos sūnus“. Jį iš anglų kalbos išvertė Nijolė Regina Chijenienė.
Tai pasakojimas apie pasaulį, kuriame dar likę šiek tiek kerų. Jie pavojingi ir valingi, gali apsukti galvą, apgauti ir nubausti, todėl juos saugoti ir naudoti nesavanaudiškiems tikslams gali tik labai stiprus žmogus. Berniuko Nedo šeima nuo senų laikų buvo kerų saugotojai – nuo mažumės mokėsi juos valdyti, naudoti ir perduodavo iš kartos į kartą.
Bet niekas netikėjo, kad vieną dieną Nedui teks saugoti kerus. Jis ir pats taip nemanė. Kadaise su broliu dvyniu jie skendo upėje – jis išgyveno, o brolis ne. Visas kaimas tikėjo, kad gyvas liko ne tas berniukas. Nedas ir pats tam pritarė – po įvykio beveik nebekalbėjo, nesišypsojo ir nebemokėjo skaityti, o „juk kad ir ką sakytum, žodis yra tam tikra kerų rūšis. Jis uždaro daikto esmę į garsą ar ženklą ir nukreipia į ausį, popieriaus lapą arba akmenį. Žodžiai kuria pasaulį. Tai tikra jėga. O Nedas jėgos neturėjo” (p. 30).
Vis dėlto vieną dieną berniukui tenka imtis saugoti kerus nuo užpuolikų ir jo gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Jam sunku tuo patikėti, bet kerai jam paklūsta, nors jis negali jų, besiraitančių raidžių sūkuriais, įskaityti. Saugodamas kerus Nedas patiria daugybę nuotykių ir suranda tikrų draugų, sužino, koks didelis ir įvairus pasaulis, išsiaiškina kerų prigimtį, o galiausiai, padedamas draugų, išgelbsti savo kaimą ir karalystę. Taigi knygoje didelę dalį siužeto sudaro nuotykis.
Tačiau knyga ne tik apie nuotykius, bet ir gyvenimiškas pamokas. Pirmiausia, apie kerus, magiją – paslaptingas ir pavojingas, už žmogų galingesnes jėgas, kurioms suvaldyti reikia nepaprastai stiprios valios. Taip pat apie neįvertintą berniuką, kuris, nors ir niekuo neypatingas, yra geraširdis ir ištvermingas, todėl įveikia visas jo kelyje pasitaikiusias kliūtis. Ir apie draugystę, kai didžiausias priešas tampa ištikimu palydovu.
Rašytoja Kelly Barnhill – viena sparčiai kylančių šiuolaikinių vaikų literatūros kūrėjų Jungtinėse Valstijose.
Ar tai literatūrinis šedevras? Tikrai ne. Veikėjams būdinga tradicinių pasakų tipažų logika, todėl jie neretai atrodo pernelyg plokšti, nuspėjami, nors pasakojimas, nukeliantis į viduramžių pasaulį, ypač stiliaus subtilybėmis, gana modernus. Knyga ištęsta, autorė nepaliauja skaitytojo stebinti naujais veikėjais, išmone, siužetinių linijų išsišakojamais ir surišimais. Vis dėlto kartais ištisą skyrių trypčiojama vietoje, paliekama neatsakytų klausimų, o kai kurie veikėjai, pavyzdžiui, akmeniniai milžinai kūrinio pabaigoje, panaudojami kaip deus ex machina. Skaitant ne kartą apninka jausmas, kad kažkas prasminga prateka pro pirštus it vanduo palikdamas tik šiek tiek šlapumo, kad pritrūko tirštimo. Vis dėlto delne šis tas lieka. Tad tai tikrai nėra prasta knyga – pats tas moksleiviui, kai norisi fantastiškų nuotykių ir geros draugijos, bet už lango pliaupia lietus.
Ir šis nuotykis nebus vien gaudynės, netikėti susidūrimai, apgavystės ir laimėjimai, bet ir literatūrinis nuotykis. Vietomis autorės kalba – aptaki, poetiška, svajinga – yra galinga ir užburia kaip tie kerai.
