Pradėsiu iš tolėliau. Vyresnės ar viduriniosios kartos atstovams Raud pavardė tikrai turėtų būti girdėta. Jei ne pavardė, tai bent knyga „Cypliukas“. Ši apysaka-pasaka yra tapusi estų vaikų literatūros klasika, o Lietuvoje sulaukusi trijų leidimų. Ją parašė Eno Raudas – Piret Raud tėtis. Rašytojų, kultūros veikėjų Piret giminėje labai daug. Ne tik tėtis, bet ir mama Aino Pervik yra vaikų rašytojai, kaip ir seneliai iš tėčio pusės. Vyriausiasis brolis Reinas Raudas – rašytojas, filosofas, plačiai žinomas intelektualas, kurio keletas knygų išverstos ir į lietuvių kalbą. Antras brolis Mihkelis Raudas – ir rašytojas, ir muzikantas. Nieko keisto, kad augdama taip stipriai į Estijos kultūrą ir ypač vaikų literatūrą šaknis įleidusioje šeimoje, ir šeimos pagrandukė Piret pasirinko menininkės kelią.
Šiandien 1971 m. liepą gimusi Piret Raud – ne mažiau žinoma ir vaikų literatūrai nusipelniusi nei jos tėvai. Kūrėja debiutavo visų pirma kaip iliustruotoja – dar mokydamasi Estijos dailės akademijoje 1994 m. sukūrė iliustracijas mamos parašytai knygai. Vėliau apipavidalino ir tėčio knygą. Netrukus prasidėjo bendradarbiavimas su kitais vaikų rašytojais. Ji pati pradėjo rašyti tik po gero dešimtmečio – nenorėjo, kad kas pagalvotų, jog naudojasi savo pavarde, todėl dalyvavo anoniminiame rankraščių konkurse. Konkursą laimėjo. Ir štai dabar ji jau iliustravusi per keturiasdešimt knygų, beveik dvidešimt parašiusi pati (tik dvi iš jos knygų skirtos suaugusiesiems). Knygos verčiamos ne tik į Europos šalių kalbas, bet ir japonų, korėjiečių.
Nieko keisto, kad, augdama taip stipriai į Estijos kultūrą ir ypač vaikų literatūrą šaknis įleidusioje šeimoje, ir šeimos pagrandukas – Piret – pasirinko menininkės kelią.
„Kai kurie kritikai lygino mano stilių su Aino Pervik darbais ir kalba. Iš pradžių man tai visai nepatiko, bet pagalvojusi sutikau, kad tai galbūt tiesinga – mūsų tekstai turi panašumų. Juk kalba, kuria rašau, yra mano motinos kalba, mes visi išmokstame kalbos iš savo motinų, todėl natūralu, kad mano ir mano motinos kalba turi panašumų“, – teigia P.Raud.
Iš šiuolaikinės estų vaikų literatūros būtent Piret Raud knygų vertimų turime bene daugiausia. Tai pačios Piret parašytos ir iliustruotos knygos: paveikslėlių knygos „Pono paukščio istorija“ (Sofoklis, 2013) ir „Istorija apie namelį, kuris norėjo būti namais“ (700 eilučių, 2020) bei trumpų istorijų rinkinys „Šiek tiek paikos istorijos“ (700 eilučių, 2018). Taip pat didesnės apimties apysaka-pasaka „Princesė Lulu ir ponas Skeletonas“, kurią iliustravo Jonas Landsbergis (Dominicus lituanus, 2015)
Dar turime ir dvi jos iliustruotas knygas, kurias parašė jos mama Aino Pervik. Tai paveikslėlių knygos mažiesiems „Paula ir Patrikas“ (Nieko rimto, 2008) bei „Paula baigia vaikų darželį“ (Nieko rimto, 2018).
Taigi koks Piret Raud kūrybinis pasaulis?
Pirmasis žodis, atėjęs į galvą, – „taupus“. Jam iš paskos rikiuojasi „žaismingas“, „subtilus“, „šviesus“, „šiek tiek ironiškas“.
„Man patinka nespalvotas pasaulis. Jis atrodo švarus, ir toji švara leidžia pamatyti tai, kas spalvotame piešinyje liktų nepastebėta,“ – teigia P.Raud. Nors visai nespalvotai iliustruotą lietuviškai galime skaityti tik vieną jos knygą „Šiek tiek paikos istorijos“, tačiau ir kitose knygose matyti saikas. Naudojamos sodrios, prigesusios arba šiltos pastelinės spalvos, o didžiąją iliustracijos dalį sudaro baltas fonas. Tai skatina atidžiau įsižiūrėti į pavienius piešinio elementus, atrasti detales. Piešiniams būdingos gana aiškios, bet negausios linijos, apvalainos formos, grūdėtumas. Net patys griežčiausi geometrinių figūrų kampai („Istorija apie namelį, kuris norėjo būti namais“) sušvelninami saikingais ornamentais ir įvairiais elementais. Ypač didelis dėmesys tenka žmonių ir gyvūnų galvoms – jos neretai neproporcingai didelės, apvalios ar kiaušinio formos, todėl sukelia komiškumo efektą, net jei veikėjų minos neutralios.
Beje, iliustracijoms P.Raud naudoja akvarelę ir juodą tušą. (O piešia su senomis sovietinėmis kaligrafijos plunksnomis – tokių dabar nebegaminama.)
Kokios iliustracijos, tokios ir Piret Raud tekstinės istorijos – parašytos taupia kalba, neilgos, kiek juokingos ir visada šviesios. Jos istorijų pasaulis – pasakinis, kupinas netikėtumų, žaismės, humoro, siurrealumo, o pasakose viskas įmanoma – obelys vietoj obuolių nusprendžia vesti medalius, o vaikai gerai maitinami praauga debesis. Pagrindiniais veikėjais tampa ne tik žmonės, bet ir įvairūs daiktai, net reiškiniai, pavyzdžiui, džiugesys ir slogutis istorijoje „Džiugesys ir Slogutis“ (rinkinys „Šiek tiek paikos istorijos“) ar net materializuojamas frazeologizmas „skeletas spintoje“ – pasakoje „Princesė Lulu ir ponas Skeletonas“ itin saugoma karaliaus paslaptis virsta tikru ir netgi gyvu skeletu, kuris, išlindęs iš spintos, kartu su karaliaus dukterimi įsivelia į kurioziškus nuotykius, todėl paslaptis pakimba ant plauko.
Kokios iliustracijos, tokios ir Piret Raud tekstinės istorijos – parašytos taupia kalba, neilgos, kiek juokingos ir visada šviesios.
Dažna istorijų tema – buvimas savimi. Bene ryškiausiai ši tema skleidžiasi paveikslėlių knygoje „Pono Paukščio istorija“. Ponas Paukštis neranda ramybės – visi patenkinti paukštišku gyvenimu, o jis – ne. Jis svajojo, kad „viskas būtų kitaip“ (p. 10), todėl nusprendė pabandyti būti kuo nors kitu: maža rožine pagalvėle, ežiu, morka ir t t. Bet kad ir į ką įsikūnydavo, vis vien nesijausdavo gerai. Tik sutikęs Panelę Paukštytę suprato, kad jam vis dėlto labiausiai prie širdies paprastas paukščio gyvenimas.
Neretas ir draugystės, artumo siekis. Pavyzdžiui, „Istorijoje apie namelį, kuris norėjo būti namais“ – namelis nenori būti tuščias, nenori būti tik forma be turinio, o juk namas namais gali tapti tik tada, kai kas nors jame gyvena ir jaučiasi laimingas.
Kai kurios istorijos iš knygos „Šiek tiek paikos istorijos“ apie keistuolius primena absurdiškus pasakojimus iš Peterio Bichselio „Vaikiškų istorijų“ (Pamėginčius, 2017. Iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė). Tiek Raud, tiek Bichselio istorijų keistuoliai neretai taip smarkiai perspaudžia reikalus, kad jų nuotykiai tampa absurdiški. Štai Raud istorijoje „Paklusnusis kareivis“ sutiksime tokį uolų kareivuką, kuris, paprašytas, tarkim, nuskusti bulves, „nuskuto dar ir tas bulves, kurios gulėjo rūsyje, ir tas, kurios dar tik augo darže. Ir netgi tas, kurios dar nebuvo pasodintos“ (p. 13).
Visame kame Piret Raud savo kūryboje siekia parodyti gyvenimo šviesiąją pusę. Nors kartais rašo apie skaudžius ir liūdnus dalykus, istorijų pabaigos būna laimingos: veikėjai randa išeitį iš keblių situacijų, atranda save ar kitus prasmingus dalykus.
Kurdama vaikams P.Raud apgalvoja ir technines detales: išgrynina kūrinio idėją, kad būtų pakankamai aiški mažiesiems, vengia pernelyg sudėtingų sakinių konstrukcijų. Be to, ji visada turi omenyje tai, kad vaikai skaito lėčiau nei suaugusieji, todėl stengiasi, kad knygos veiksmas būtų spartesnis.