Audronė Meškauskaitė, Aurina Venislovaitė, Inga Dagilė „Istorijos skanėstai“
Yra didžioji istorija, pasakojanti apie valdovus, politines sistemas, karus ir reikšmingiausius atradimus, pakreipusias šalių likimus. Šalia glaudžiasi mažoji istorija, kuriai rūpi, ką valgė karaliai ir vargšai, kaip jie linksminosi ir rengėsi, apie ką fantazavo žmonės, kokia kavinė buvo populiariausia tam tikru laikotarpiu ar kuo užsiimdavo vaikai. „Istorijos skanėstai“ – kaip tik tokia enciklopedija, žaismingai pasakojanti apie pastarųjų maždaug 150 metų įvairiausius Lietuvos istorijos trupinėlius.
Knyga suskirstyta į tris skyrius, atsižvelgiant į Lietuvos istorijos kontekstą: pirmame skyriuje pavadintame „Seniai seniai“ pasakojama apie XIX a. vidurio-XX a. pradžią, antrame „Seniai“ apie tarpukarį, o trečiame „Neseniai“ apie sovietmetį. Kiekvieno skyriaus pradžioje labai trumpai ir paprastai papasakojama apie to meto Lietuvos politinę situaciją, o toliau jau leidžiamasi į pabiras istorijas – kiekviename skyriuje jų beveik po dvidešimt.
Į „Istorijos skanėstus“ pateko įvairiausi dalykai: pastatai, keisti išradimai, įvairūs reiškiniai ir papročiai, tam tikro meto socialinės konvencijos, pavyzdžiui, kaip tarpukariu buvo žiūrima į dviračiu važiuojančias moteris, kokia kalba gieda Šiaulių laikrodžio gaidys, ar XIX a. vaikai žinojo, kas yra atostogos, ir t.t.
Pasakojama ir apie keletą žymių ir svarbių žmonių: Antaną Smetoną, Marcelę Kubiliūtę, Balį Sruogą bei kitus. Bet žinoma, čia koncentruojamasi į ne tuos dalykus, dėl kurių jie šiandien dažniausiai prisimenami, bet apie mažesnius jų gyvenimo nutikimus, pavyzdžiui, kokių skanėstų Darius ir Girėnas įsidėjo į savo skrydį per Atlantą, arba kas buvo geriausias Juozo Tumo-Vaižganto draugas.
Beje, kiekvienas poskyris pradedamas klausimu, kartais visai keistai skambančiu, tarsi atkartojant mažųjų klausinėtojų manierą, o po juo iš karto pateikiamas trumpas atsakymas. Pavyzdžiui, penktame poskyryje klausiama: „Ar Vilniuje kada važinėjo tramvajus?“, „Taip. Ir net pusiau gyvas“, – atsakoma, o tuomet jau pateikiamas paaiškinimas, koks ir kada tas tramvajus buvo, kur važiavo, kada amžiams sustojo ir t. t.
Kodėl pasirinktas vienas ar kitas dalykas – atsakymo nėra, atrodo, sudėta tai, kad pasirodė gardu knygos sudarytojoms ir daugmaž tilpo į aptakiai apsibrėžtą knygos konceptą. Tai, žinoma, nėra blogai, tiesiog sudėta daug skirtingų gardėsių.
Knyga baigiama epilogu „Ką tik“, kuriame glaustai papasakojama apie išsilaisvinimą iš Sovietų Sąjungos ir kas sekė paskui, taip pat paaiškinama, kodėl kaip tik čia knygoje dedamas paskutinis taškas: „Žodžiu, Lietuvoje dedasi visokiausių keistų ir įdomių dalykų, tik pastebėti juos sunku, nes jie čia pat, labai arti mūsų. Daug lengviau bus juos įžiūrėti po šimto metų. Tada istorikai tyrinės mūsų gyvenimą per atstumą ir tikriausiai stebėsis – tikri keistuoliai.“
Tiesa, kelios knygos atsiradusios istorijos kelia klausimų, ar tikrai joms čia vieta. Pavyzdžiui, 6 poskyris „Ar Baltijos jūra sena?“ – šis klausimas niekaip nesusijęs su aptariamais laikais, o istorija apie XX amžiaus pradžioje į Baltijos jūrą įmestą butelį su rašteliu vyksta ne mūsų šalyje, o Vokietijoje. Arba istorija yra apie tai „Kiek blusų sustingo Baltijos gintaruose“ (14 poskyris) – joje pasakojama apie inkliuzus gintaruose... o kuo čia dėtas konkretus istorijos laikotarpis ir tos šešios blusos nežinia, nesivarginta paaiškinti.
Istorijos skanėstus surinko ir aprašė Aurina Venislovaitė ir Audronė Meškauskaitė, pastaroji autorė 2018 m. vaikams parengė ir dar vieną pažintinę knygą „Interviu su daiktais“.
„Istorijos skanėstų“ sudarytojos knygai pasirinko itin laisvą, bičiulišką pasakojimo stilių, todėl pasakojimai tikrai nesausi. Gausiai naudojami frazelogizmai, metaforos, retesni sinonimai, nevengiama ir buitiškos, emocingos kalbos: „Lietuviams galiausiai labai atsibodo visokie nesąmoningi Rusijos caro įstatymai ir jie nusprendė mėginti kažkaip išsilaisvinti“ (I. Seniai seniai).
Būtina paminėti ir knygos iliustratorę Ingą Dagilę, skaitytojams galbūt jau pažįstamą kaip Evelinos Daciūtės „Drambliai ėjo į svečius“ bei Ramutės Skučaitės „Raidžių namučiai“ knygų dailininkę. Ji puikiai suvaldė gausybę pabirų istorijų bei atsižvelgdama į autorių žaismingą stilių, iliustracijas kūrė taip pat ne mažiau linksmas, komiškas, kartu atspindinčias konkretaus istorinio laikotarpio detales, pavyzdžiui, aprangą ar šukuosenų stilių.
Sakyčiau, kad tai smagi ir gausiai iliustruota pažintinė knyga mažiesiems tyrinėtojams.
Mariana Enríquez „Tai, ko netekome ugnyje“ (iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė)
Šiuolaikinės Argentinos rašytojos Mariana Enríquez (g. 1973) apsakymų rinkinys „Tai, ko netekome ugnyje“ – durys į skurdžiausius Buenos Airių rajonus bei Argentinos provinciją, vietas, per karus ir negandas prisigėrusias blogio ir siaubo, kuris tvyro ir dabar. Čia žmonės dingsta it niekur nieko, veši prostitucija ir plinta narkotikai, vaikai auga po atviru dangumi, o blogis užvaldo sielas ir praryja kūnus.
„Tai, ko netekome ugnyje“ – daugiau nei į nei 20 kalbų išverstas dvylikos apsakymų rinkinys, 2018-iesiems einant į pabaigą pasirodęs ir lietuviškai. Apsakymų žanrai svyruoja nuo tamsaus realizmo, magiškojo realizmo iki siaubo istorijų. Visuose juose pasakojama kokia nors makabriška mirties, dingimo, apsėdimo, savidestrukcijos istorija.
Apsakymuose „kodėl?“ visai nėra svarbus, svarbu emocija, atmosfera, ką jaučia ir daro veikėjas susidūręs su tam tikrais dalykais. Ne visada sužinome ir finalą, pabaigos būna sugestyvios, bet dviprasmiškos, paliekamos skaitytojo vaizduotei.
Siaubas apsakymuose taip pat retai yra matomas tiesiogiai, dažniau jis jaučiamas ar nujaučiamas, psichologinis, o blogis persmelkęs aplinką, daiktus paveikia istorijų veikėjus.
Daugumos apsakymų centre yra jaunos moterys – jos pagrindinės veikėjos, neretai ir savo istorijos pasakotojos. Dažniausiai jos iš viduriniosios klasės, bet nori įžengti ten, kur purvina ir pavojinga, kelios net didžiuojasi išmokusios laviruoti po nusikaltėlių rajonus, kaip sako apsakymo „Murzinas berniukas“ pasakotoja: „Man patinka tas rajonas. Niekas nesupranta, kodėl. Užtat aš suprantu: jis verčia mane būti atidžia, viską numatančia ir pasitempusia“ (p. 9).
Daugelio moterų kančios priežastis yra vyrai – nesvarbu, ar tai penkiametis gatvės vaikas, nerodantis deramo dėkingumo („Murzinas berniukas“), vaikinas, išskiriantis trijų narkomanių seseriją („Apkvaitę metai“), ar baltarankis triznius: „Jis pats nenorėjo manęs nužudyti, norėjo tiktai blogai su manimi elgtis ir sudeginti mane iš vidaus, kad imčiau nekęsti savo gyvenimo ir nebeturėčiau jėgų jo keisti“ („Voro tinklas“, p. 104). Tiesa, daugeliu atveju moterų pyktis ant vyrų atrodo be pagrindo, kad yra įsikalbėtas, tačiau greičiau jis paveldėtas iš istorijos, didesnis už individą. Bet kuriuo atveju šios moterys nori išsilaisvinti nuo vyrų. Kartais tai blogai baigiasi vyrams, o kartais jos atsiskiria nuo jų tam, kad netrukdomos galėtų žaloti pačios save. Apsakymo „Jokios mėsos ant mūsų kūnų“ veikėja tampa kone apsėsta rastos kaukolės – tokia pasėsta, jog ima badauti, kad taptų į ją kuo panašesnė. O paskutiniame rinkinio apsakyme „Tai, ko netekome ugnyje“ – moterys protestuodamos prieš vyrų vykdomus moterų padegimus – nuo prieš kelis šimtmečius vykdytų raganų deginimų iki šių dienų pavienių nusikaltimų – pačios ima degintis, kad pasiektų aukščiausią, jų suvokimu, įmanomą emancipaciją. Taptų bjaurios ir negeistinos, kad atsidurtų visuomenės pakraščiuose.
Vienintelio apsakymo „Petiso Orechundo apsireiškimas“ centre vyras. Šiame iš tiesų šiurpulį keliančiame siaubo kūrinyje apie apsėdimą plėtojama vaikžudystės tema, tampanti tam tikra smurto apraiška ir prieš moterį, kuri apsakyme su kūdikiu pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais yra kone vienis.
Beveik kiekviena knygos istorija turi kelis dugnus – žmogiškąjį (kasdienybės), makabriškąjį ir istorinį, kurio perspektyvoje veikėjų išgyvenamos traumos ar patiriamas blogis įgyja platesnį mastą ir yra bandymas kalbėti apie tautos traumas, pavyzdžiui, jau minėto apsakymo „Jokios mėsos ant mūsų kūnų“ veikėja ant kaukolės randa užrašą – vardą ir datą „Tati, 1975“. Šie metai, galime spėti nurodo į tuo metu dar tik pradėtą diktatūros vykdyti vadinamąjį Purvinajį karą, kurio metu dingo ir buvo nužudyti dešimtys tūkstančių žmonių, politinių disidentų.
„Tai ko netekome ugnyje“ – vertas dėmesio skaitinys, kuris galėtų patikti ir siaubo literatūros mėgėjams, ir ieškantiems rimtosios literatūros. Tai daugiabriaunė knyga ir į kiekvieną jos briauną galima įsipjauti. Autorė meistriškai pina buities, žmonių santykių, aukštesniųjų ir žemiausiųjų visuomenės sluoksnių kasdienės banalybės tolimojoje Argentinoje nuoplaišas su šalies praeities traumos, mistikos, siaubo bei magiškojo realizmo elementais.
Tiesa, skaitydama knygą pasigedau vertėjos Lauros Liubinavičiūtės paaiškinimų apie tam tikrus specifinius to regiono reiškinius: įvairias šventes, šventuosius, istorinius įvykius. Juk Argentinos ir jos kaimynių šalių kultūra Lietuvoje nėra gerai pažįstama, o tam tikrus dalykus atkapstyti ne visiems skaitytojams užteks valios ir žinių. Vienas kitas komentaras būtų pravertęs.
