Neištesėtas ilgesio pažadas
Aptariant antrąją knygą neišvengiamai norisi ją lyginti su pirmąja, juolab ir pavadinimas knygą nurodo kaip tęsinį. Tiksliau – norisi jas abi susieti, surišti, nes juk ir Eglė, ir jos pasaulio pažinimas bei audžiamas pasakojimas yra vienas, nenutrūkstamas kūrinys, procesas. O tada kritika neišvengiama. Pirmoji knyga „Bastūnės liudijimai“ kalbėjo gerokai tikslingiau. Tai skamba paradoksaliai, nes pažintis su Pietų Amerika buvo kupina improvizacijos, tačiau knyga buvo tarsi aiškesnė, gilesnė, netgi konkretesnė savo esme ir turiniu. Tiek knyga, tiek kelionė. Ji turėjo užuomazgą, eigą, kulminaciją, atomazgą – visus, atrodytų, būtinus knygos (ir pasakos) elementus.
O štai skaitant antrąją neapleidžia jausmas, kad arba autorė skubėjo rašyti, arba tikėjosi lengviau išsisuksianti ir palietė „visur po truputį“, arba jos originalų, autentišką pasakojimą tarsi kažkas pakoregavo, „išlengvino“, kad plauktų labiau paviršiumi ir nelįstų į užkaborius, užkulisius, akligatvius ir vidinius kiemus. Žinau, kad bastūnė turi liudyti pasaulį koks jis yra, veikiau objektyviai negu subjektyviai, tačiau pasigendu jos „asmeninio filtro“.
Įtraukianti knygos pradžia – atviras pasidalijimas apie buvimą „anomalija“ – yra puikus šios rašytojos portretas, sielos apnuoginimas – neprisitaikanti, ieškanti, kintanti, labai gyva ir drąsi. Tačiau toliau knygoje justi nuobodžiaujantis žvilgsnis – kaip autorė ir pripažįsta, keliauti „patogiose“ Europoje ir Amerikoje nėra jos pašaukimas, ir ji vėl atgyja Meksikoje, Kuboje, Karibuose. Net ilgesio „pažadas“ – ne vieną kartą minimas ilgesys ar liūdesys – neišsipildo: nematyti atsakymų, kam jis jaučiamas. Turbūt ne namams, nes, kaip rašo pati keliautoja, namai yra visas pasaulis. Tad kam, kodėl?
Žinau, kad bastūnė turi liudyti pasaulį koks jis yra, veikiau objektyviai negu subjektyviai, tačiau pasigendu jos „asmeninio filtro“.
Misija – papasakoti pasauliui
Šis pasakojimas turi nuostabių veikėjų ir neįtikėtinų veiksmo vietų. Tokia knyga negali būti neįdomi. Čia galima užuosti baugų, bet didingą nuotykių skonį Kanados Labradoro giriose, pajusti Kubos bekelės šiurpuliukų, pasakojimas tvinkčioja ir viena kita ekstremalia situacija, tokia kaip pakrikusi dviejų legendinių moto keliautojų Lizos ir Saimono sveikata burlaivyje, taip pat Eglė kukliai pamini ir ypatingus, kilnius savo poelgius su Gvatemalos gyventoja, austų šalių ir skarų pardavėja Arasele bei vienakoju motociklininku Robinu ir jo sūnumi Angelu. Čia itin ryškiai ir skaudžiai pulsuoja Meksikos bei Kubos istorija nūdienos paunksmėje.
Knygoje randu ir akcentus: apie Eglės pasirinkimą keliauti – „nesvarbu kur, svarbu buvo pats kelias, du ratai ir pasaulis“; nenumaldomą laisvės troškimą – „žmonių sielos neskirtos bankų paraiškoms pildyti“; pasvarstymą apie negailestingą moters vaidmenį (Vakarų) visuomenėje – „moterims senti – ginkdie – nevalia, oriai mėgautis amžiumi galį tik vyrai“; apie savęs atradimą jau perkopus trisdešimtmetį – „...jaučiau, jog dabar turėjau gerokai daugiau nei bet kada: turėjau save“; apie misiją skelbti pasauliui skausmą, žaizdas ir randus – „negalėjau padovanoti Kokosų Berniukui jo vaikystės, negalėjau pakviesti Rodolfo koncertuoti Prancūzijoje. Tačiau galėjau papasakoti jų istorijas pasauliui.“
Autorė kuria turtinga kalba. Jos tekstai perpinti spalvų, tekstūros, išraiškingų palyginimų. Nors autorė kalba apie visą pasaulį, ji ne kartą, sėdėdama verandose įvairiose pasaulio vietose, mintimis grįžta į Lietuvą: „Tąnakt po Naujosios Meksikos lietumi kažkodėl sapnavau Žemaitijos kaukus ir samanynus“; „Lietuva buvo tikrų tikriausia magiškos realybės šalis, su keista senovine kalba, legendomis apie pelkių kaukus ir girių aitvarus, raistų laumes iš miškų baubus.“
Taip pat kaip ir pirmoji, antroji knyga man kelia klausimų – tiek apie knygos apipavidalinimą, tiek apie turinį. Kodėl nėra žemėlapių – kad ir grafinių, kokie buvo pirmojoje knygoje? Kiek laiko ji keliavo vienur, kiek kitur – datos nebūtinos, tačiau trukmė leistų labiau suprasti, kiek laiko Eglė važiavo, bendravo, rašė, taigi kelyje gyveno. Kaip einasi keliauti jau nebe vienai, o su širdies draugu? Kaip toliau klostosi Robinui ir Angelui?... Ir daugelis kitų... O jeigu knyga palieka erdvės klausimams – jos misija įgyvendinta.
Apibendrinant norisi perfrazuoti autorės žodžius – Eglėje gyva laisvė, Eglė gyva laisvėje.
Nors autorė kalba apie visą pasaulį, ji ne kartą, sėdėdama verandose įvairiose pasaulio vietose, mintimis grįžta į Lietuvą
