Ankstyvojo skaitymo etapai
E.Baliutavičiūtė teigė, kad skirtingo amžiaus vaikai mokosi skaityti vis kitaip, tačiau vieningos sistemos, kaip kokiame amžiuje reikėtų mokyti ir motyvuoti tai daryti, priklauso ir nuo tėvų, ir nuo supančių pedagogų, taikomų mokymo metodų. Visgi pašnekovė pasidalino abstrakčia sistema, pažymėdama, kad ankstyvasis skaitymas apima platų laikotarpį.
Sąvoka ankstyvasis skaitymas kartais klaidingai suvokiama kaip mokymasis skaityti, tačiau ankstyvasis skaitymas yra pažintis su knygomis, istorijomis, teigiamas santykio su knyga ugdymas. Šiame etape vaikams suaugusieji skaito balsu. Žinoma, yra vaikų, kurie pradeda mokytis skaitymo technikos anksti – net nuo dvejų ar trejų, tada jie mokosi atpažinti raides, perskaityti vieną kitą dažnesnį žodį, bet dažniau ir intensyviau paprastai vaikai mokosi skaityti priešmokykliniame amžiuje ar pirmoje klasėje.
Vienas svarbiausių dalykų šiame etape – nenustoti vaikams skaityti balsu.
Vaikui pradėjus skaityti pačiam tėvų vaidmuo nemenksta, pažymėjo E.Baliutavičiūtė. „Vienas svarbiausių dalykų šiame etape – nenustoti vaikams skaityti balsu. Rodos, žmogus jau moka skaityti techniškai, tačiau tai vis dar yra didžiulis iššūkis, reikalaujantis daug laiko, pastangų, susitelkimo. Kadangi visa vaiko energija sueina į techniką (raidžių atpažinimą, skiemenų dėliojimą ir t. t.), pasinerti į knygos pasaulį jam gali būti sunku. Klausydamiesi kitų skaitant vaikai istoriją supranta geriau, be to, tai jiems primena, kad verta ir patiems išmokti taip gerai skaityti, kaip tai daro suaugusieji“, – aiškino literatūrologė.
Skaitymo nauda
E.Baliutavičiūtės teigimu, skaitymas nuo ankstyvųjų dienų (vienų–trejų metų) žmogui teikia begalinę naudą:
„Anksčiau buvo manoma, kad vaikai kalbos mokosi linijiniu būdu, bet dabar jau suprantama, kad visas kalbos mokymasis vyksta visais lygmenimis kartu: ugdoma ir sintaksė, ir gramatika, ir visa kita. Nors iki tol, kol vaikas pradeda suprasti konkrečius dažniausiai vartojamus žodžius, praeina šeši–aštuoni mėnesių. Bet ir iki tol jo galvelėje vyksta be galo daug procesų, formuojasi galybė neuronų sinapsių jungčių. Ypač svarbus nuolatinis kartojimas, bendravimas, skaitymas, kad susiformuotų ilgalaikės jungtys. Kaip žinia – tai, ko nenaudojame, smegenyse nunyksta.“
„Kodėl tai taip svarbu? Įsivaizduokime vaiką, augantį neturtingoje kalbinėje aplinkoje: su juo tėvai ir aplinka kalbasi mažai, vartoja nesudėtingą kalbą ir jam neskaito. Ir įsivaizduokime vaiką, kuriam nuo mažens skaitomos įvairios knygos, su kuriuo daug kalbamasi. Šių dviejų žmonių pasauliai ir gyvenimo startas yra labai skirtingi. Turtinga kalbinė aplinka sukuria gerą, tvirtą pamatą, kuris vėliau padeda ir mokantis skaityti, ir mokantis kitų disciplinų, reiškiant jausmus ir kt. Tai turi įtakos visam žmogaus gyvenimui“, – kalbėjo E.Baliutavičiūtė.
Teigiamas santykis su knyga, literatūrologės teigimu, taip pat yra viena iš ankstyvojo skaitymo naudų: „Jis ypač pasitarnauja tada, kai vaikui reikia pereiti prie skaitymo technikos mokymosi, mat žmogus jau supranta, kad knygoje rašomi įdomūs dalykai ir verta išmokti pačiam skaityti gerai.“
Netgi mokantis matematikos, fizikos, chemijos, biologijos ir kitų dalykų, visų pirmiausia, žmogus turi mokėti gerai skaityti.
„Galiausiai, ką apskritai literatūra teikia žmogui? Lavina atmintį, vaizduotę, moko sutelkti dėmesį, kas vaikams nėra labai lengva. Unikalios asmenybės susiformavimas taip pat yra viena iš naudų, kurią ypač sunku išmatuoti“, – komentavo E.Baliutavičiūtė.
Anot pašnekovės, maždaug ketvirtoje klasėje, vaikams sulaukus devynerių–dešimties metų, beveik visose šalyse tikrinami skaitymo gebėjimai: „Manoma, kad iki to amžiaus vaikai turėtų išmokti skaityti taip, kad galėtų mokytis skaitydami. Jeigu čia atsiranda kažkokia mokymosi duobė, tai turi įtakos visų kitų disciplinų mokymosi rezultatams. Juk netgi mokantis matematikos, fizikos, chemijos, biologijos ir kitų dalykų, visų pirmiausia, žmogus turi mokėti gerai skaityti.“
Versti negalima, bet disciplina būtina
Atsakydami į klausimą, ar verta versti vaikus skaityti, atsakė neigiamai, tačiau, jų požiūriu, disciplina vis tiek turėtų būti išlaikyta.
Vertimas, psichoterapeuto D.Jakučionio nuomone, gali vaikui sukelti atvirkštinę, pasipriešinančią reakciją: „Gali susiformuoti toks požiūris, kad tai, ką mane verčia daryti, yra nemalonu. Nors skaitymas gali būti maloni veikla, vertimas ir bausmės gali sukelti negatyvų rezultatą su didelėmis pasekmėmis. Galbūt žmogus daugiau niekada gyvenime ir nebeskaitys.“
Pasak D.Jakučionio, žodžio „versti“ konotacija reiškia „daryti kažką, ko žmogus nenori“: „Vaikai yra labai paprasti – jie nori žaisti, todėl tėvai turi atrasti ribą tarp skatinimo ir vertimo. Neturėtų būti taip, kad vaikas išmoksta žaisti kompiuterinius žaidimus, tačiau skaityti ne. Todėl padedant vaikui mokytis skaityti verta pasinaudoti specialiomis skatinimo priemonėmis.“
A.Landsbergienė teigė, kad šiandien Lietuvoje šio veiksmažodžio visi labai bijo: „Lygiai taip pat, kaip žodžio „bausmė“. Visgi riba yra labai plona tarp to, ar skatiname skaityti, ar verčiame.“
Tam tikra smurto forma yra ir neskaitymas vaikui.
Bet kaip paskatinti vaikus skaityti? „Viskas labai priklauso nuo amžiaus, – sakė A.Landsbergienė, – jeigu tik pradedantį skaityti vaiką versime skaityti šaukdami, šaipydamiesi iš klaidos ar liepdami perskaityti penkiolika kartų iki kol nebus klaidų, tai bus emocinis smurtas... Tačiau man atrodo, tam tikra smurto forma yra ir neskaitymas vaikui.“
„Visgi knyga neturi būti gąsdinimas ar grasinimas, tarkime, „jeigu tu neskaitysi, tai nežaisi kompiuteriu“... Svarbu, kad namuose tiesiog būtų taisyklė, kad mes tikrai skaitome. Tuo metu kada, kaip ir kur – gali būti diskusijų objektas. Visada yra būdų, kaip tai padaryti“, – tęsė žinoma pedagogė.
Panašiai kalbėjo ir E.Baliutavičiūtė, teigusi, kad vaikus reikėtų „apžaisti įvairiais pedagoginiais metodais“: „Juk mūsų, suaugusiųjų, pareiga yra eiti į darbą, o štai mažųjų – mokytis. Tačiau paskatinti galima įvairesniais būdais nei tiesioginiu liepimu ar spaudimu knyga. Ypač ydinga bausti knygą: jeigu kažko nepadarysi, tai privalėsi skaityti... Tai tikrai gali išmušti iš žmogaus bet kokią motyvaciją ir sukurti neigiamą požiūrį į skaitymą, knygas.“
Vienas iš visuomenėje paplitusių metodų – mokėti už perskaitytą puslapių skaičių. 15min kalbinti ekspertai tai įvertino ganėtinai pozityviai.
„Skaitydamas kitų specialistų tyrimus, neaptikau vienareikšmiško tokios motyvacinės priemonės vertinimo. Be to, svarbu pabrėžti, kad motyvacija nebūtinai gali būti piniginė. Tinka ir kiti dalykai, kaip išskirtinis dėmesys vaikui, įdomus išėjimas kažkur, – pasakojo E.Baliutavičiūtė. – Vis dėlto, laikausi nuomonės, kad bet kokia teigiama išorinė motyvacinė priemonė gali juos švelniai priversti skaityti, o kuo daugiau jie skaito, tuo jiems darosi lengviau ir jie patiria vis daugiau malonumo. Kitaip tariant, išorinė motyvacija gali virsti vidine.“
D.Jakučionis mokėjimą už perskaitytų puslapių skaičių pateikė kaip vieną iš pavyzdžių. Anot jo, kai kurie tėvai sako, kad tai buvo viena geriausių investicijų į vaiko ugdymą. „Ilgainiui žmogus tiesiog susidomi“, – pridūrė psichoterapeutas.
Vaikai turėtų patys pasirinkti knygą, pabrėžė visi ekspertai. „Juk ir patys suaugę labiau įsitraukia į skaitymą, jeigu jiems tai yra įdomu, – teigė E.Baliutavičiūtė. – Laimei, gerų knygų vaikams pasirinkimas yra didelis. Taigi kiekvienas gali atrasti tai, kas jam patinka.“
„Vaikai supranta pasaulį ne taip, kaip mes, suaugusieji, kurie neįdomią knygą tiesiog pasideda ir ima įdomesnę. Gali būti, kad, perskaitęs neįdomią literatūrą, vaikas nuspręs, kad skaityti jam apskritai neįdomu. Čia kaip ir su maistu mažiems vaikams – kartais reikia iki 17-os kartų pasiūlyti kažkokį maistą tol, kol jiems vienas ar kitas skonis pasidarys priimtinas“, – teigė D.Jakučionis.
„Vaikai turi galėti pasirinkti knygą. Kartais tėvai įsivaizduoja, kad jaunasis žmogus turi skaityti tik jų parinktas. Čia galima pamėginti tartis: „šį kartą tu pasirinksi, o kitą mes tau parinksim“, „šį kartą pastraipą paskaitykime kartu, o kitą tu pats“. Jeigu matome, kad vaikas renkasi jam per lengvas knygas, turėtume pasiūlyti sudėtingesnes. Per lengva arba per sunki literatūra vaikus gali ir demotyvuoti“, – patarė A.Landsbergienė.
Ypač svarbu, kad nuo mažens vaiką suptų knygos. Tai pabrėžė visi kalbintieji.
„Namuose turi būti knygų, turi būti skaitoma. O pasiteisinimas, kad „mes negalime sau to leisti“, yra prastas. Juk yra bibliotekos, kaimynai, darželių ir mokyklų bibliotekas. Apskritai, vaiką nuo mažens turi supti knygos bei paaugę žmonės, kurie skaito knygas, nes žmogus mokosi stebėdamas aplinką“, – kalbėjo A.Landsbergienė.
Paskatinti vaiką skaityti gali tik pavyzdys, teigė D.Jakučionis. „Vieninteliai suaugusieji, kuriuos vaikas mato ilgesnį laiką, yra jo tėvai, todėl natūralu, kad juos jis kopijuoja. Jeigu nuo pačios ankstyvosios vaikystės žmogus mato skaitančius, o ne telefone sėdinčius tėvus, tai tik parodo, kad knyga yra susidomėjimo objektas. Tai net nėra visiškai susiję su laiku, kada jie techniškai pradeda skaityti, bet su kuriama atmosfera namuose.“
„Svarbu, kad knygos mažiesiems būtų pasiekiamos. Kartais knyga laikoma šventesniu daiktu negu turėtų ir yra užkeliama kažkur aukštai, kur vaikas negali pasiekti“, – pridūrė literatūrologė E.Baliutavičiūtė.
