Miltonas, poetiškai perinterpretuodamas Pradžios knygoje aprašytą istoriją, skaitytoją įtraukia į įvykių sūkurį – su pakalikais iš dangaus ištremtas Šėtonas, siekdamas atkeršyti Dievui, nusprendžia sugadinti jo naujausią kūrinį – žmogų. Nors Dievo sūnus pasisiūlo mirti už kūrinio nuodėmę, žmogaus nepaklusnumas užtraukia nepanaikinamą bausmę – Rojaus praradimą.
„Prarastajame rojuje“ jis patrauklus, ambicingas, arogantiškas, įžūlus ir tragiškas herojus – beje, toks, koks buvo ir pats Miltonas.
Įtaigus ne tik pasakojimas, praturtintas biblinėmis, istorinėmis, politinėmis, mitologinėmis aliuzijomis, bet ir poemos veikėjai – Dievas, Jėzus, Ieva su Adomu ir, žinoma, Šėtonas. Dar viduramžiniuose ar net renesansiniuose tekstuose, meno kūriniuose nelabasis buvo vaizduojamas kaip žvėris, išsigimęs graikų dievas Panas. „Prarastajame rojuje“ jis patrauklus, ambicingas, arogantiškas, įžūlus ir tragiškas herojus – beje, toks, koks buvo ir pats Miltonas. Poemoje atsiveria ne naujas pasaulis, o visas kosmosas, apimdamas begalinėje erdvėje išsidėsčiusią Žemę, Pragarą, Dangų, Chaosą ir Naktį. Miltono vaizduotė pateisino nuo XVI a. herojiniams epams taikomą nuostabos (it. meraviglia) reikalavimą, stebindama ypatingais įvykiais, didvyriais, juos supančia visata.
Tad šiais metais pasirodęs Miltono lietuviškas vertimas buvo labai lauktas. Prisipažinsiu, manau, – kaip kad viename Jimo Jarmuscho filme sakė personažas poetas, – jog skaityti poezijos vertimą tolygu maudytis su lietpalčiu. Tačiau žinomas vertėjas Lionginas Pažūsis atliko didžiulį ir labai gerą darbą. „Prarastojo rojaus“ angliškai neskaičiusiajam reikia paminėti, kad Miltono kalba įmantri ne tik dėl žodyno senumo, filosofiškumo, bet ir paties autoriaus daugiakalbiškumo – būdamas išsilavinęs poliglotas, jis kalbą valdė kaip prityręs meistras, prireikus nusikaldamas daugybę naujadarų, anglų kalboje plačiai vartojamų iki šiol. Aišku, vertėjui tai darbo nepalengvino. Tekste nemaža vietų, kur teko priimti sprendimus tekstą trumpinti, ne visuomet pavykstant išlaikyti kai kuriuos svarbesnius niuansus. Pavyzdžiui, trečioje Šėtono kalboje (I, 253–255) nuskambėjusį pareiškimą: „A mind not to be changed by place or time. / The mind is its own place, and in it self / Can make a Heav’n of Hell, a Hell of Heav’n“ (John Milton, Paradise Lost, edited with an Introduction and Notes by John Leonard, Penguin Books Ltd, 2003), Pažūsis interpretuoja taip: „Vieta ir laikas nepalauš jo valios, / O protas ir savaime gali dangų / Paversti pragaru, o šį – dangum“. Šėtonas, ištremtas ir supratęs, kokioje nemalonioje, kardinaliai nuo Rojaus besiskiriančioje vietoje atsidūrė, raminasi mintimi, kad tai nesvarbu, nes jo protas galingesnis už besikeičiančias aplinkybes. Vertime neišlikusi mintis, kad pats protas yra vieta, skelbianti Šėtono kuriamą doktriną-ereziją (antrinančią stoikams ir kai kurioms krikščionių sektoms), jog Dangus ir Pragaras tėra mūsų mintyse. Tad vertimas nėra neteisingas, tačiau prieveiksmis „savaime“ neatskleidžia tekste esančių nuorodų į lokalumą.
-
Nenutildyti laisvės balsai: 20 baltarusių poetų apie gyvenimą kalėjime ir nepaisant jo
-
Poetui Viktorui Rudžianskui – 65: „Eilėraštis – įžūlus egoistas, jam mažai rūpi, kas vyksta žmonijos gyvenime“
-
Ukrainiečių poezijos antologiją išvertęs Antanas A.Jonynas: „Poetinis žodis išgyvena karus ir katastrofas“
Neaišku, kodėl vertime išlaikytos ne visos nuorodos į angelų klasifikaciją. Serafai, archangelai net ir paaiškinti, o štai nuolat pasikartojančios angelų klasės kaip sostai (lot. throni, angl. Thrones), viešpatystės (lot. dominationes, angl. Dominions), kunigaikštystės (lot. principatus, angl. Princedoms), galybės (lot. virtutes, angl. Virtues) ir valdžios (lot. potestates, angl. Powers), išskirtos nėra. Biblijoje (Ef 1, 21; Kol 1, 16; Kol 2, 15) įvardytos klasės vertime perfrazuotos (I, 622; II, 11, 456; III, 100, 320; IV, 62, 64; VI, 61, 85, 416, 686; VII, 162; IX, 135; X 34; XII, 577) arba praleistos (II, 430; III, 213). Turint omenyje, kad siužetas paremtas teologine angelų doktrina, šių aspektų išlaikymas ir bent trumpas komentaras atrodytų prasmingi. Taip pat pakeisti kai kurie pavadinimai: originale nurodytas Aonijos kalnas sukonkretintas jį įvardijant Helikonu (I, 15), lotyniškasis Uliksas buvo helenizuotas ir tapo Odisėju (II, 1019). Verčiant pasaulio sukūrimo pasakojimą, tarsi ir įprasta sekti krikščioniška tradicija, kad žvelgdamas į savo kūrinius Dievas matė, jog tai „gera“ (Pr 1), o ne „gerai“ (VII, 249, 309, 337, 549).
Galiausiai, kaip sako anglakalbiai, beskime pirštu į dramblį kambaryje – parengtas ne visas Miltono veikalas, o tik vertėjo parinktų ištraukų rinkinys. Tiksliau – originalus angliškas 10 560 eilučių kūrinys lietuviškai sutrumpintas iki beveik 4000, prarandant daugiau nei pusę teksto. Vertėjas įvade pateikė du tokio sprendimo argumentus. Pirma teigė, kad „Prarastasis rojus“ „šiais pasaulietiškais laikais yra gerokai primiršta ir retokai skaitoma knyga“ (p. 12), tad svarbu skaitytojui padaryti jį patrauklesnį. Kadangi „šiais laikais vargu ar rastųsi daug žmonių, kurie ryžtųsi skaityti visą, ištisą didžiulę Džono Miltono poemą“ (p. 12), vertėjas, imdamas pavyzdį iš Anglijos leidyklų, poemą sutrumpino, išlaikydamas jos originalią struktūrą. Antroji priežastis – asmeninė. Garbaus amžiaus vertėjas nurodė, kad veikiausiai tokios apimties darbą pradėjo per vėlai. Pastarasis motyvas aiškus, pateisinamas ir mažai ką čia bepridursi. Tačiau su pirmuoju argumentu sutikti nei noriu, nei galiu, o ir drįsčiau teigti, kad skaitytojo nuteikimas, neva ir taip knygos niekas neskaito, gan prasta marketingo strategija.
Ar tikrai sėkmingiausias būdas – pateikti neilgą tekstą?
Vertėjas buvo teisus įvade perspėdamas: „nesunku nuspėti, kad rasis linkusių smerkti, jog buvo šventvagiškai pasikėsinta į šį klasikinės literatūros kūrinį“ (p. 13). Anokia čia šventvagystė, greičiau klasikinių tekstų aktualizavimo problema. Klausimas, kaip kūrinį, kuris, kaip pats vertėjas teigia, yra „bene didingiausia ir žinomiausia anglų kalba parašyta epinė poema“, „laikoma išskirtiniu pasaulinės literatūros kūriniu, vienu ryškiausių literatūrinio epo pavyzdžių“, „per pastaruosius trisdešimt metų buvo verčiamas gausiau negu per tris ankstesnius šimtmečius“ (p. 8–10), padaryti suprantamą ir įdomų šiuolaikiniam skaitytojui? Ar tikrai sėkmingiausias būdas – pateikti neilgą tekstą? Beje, net ir dėl Miltono poemos ilgumo verta pasiginčyti, nes ji beveik tokio paties ilgio kaip Vergilijaus „Eneida“. Homeras „Odisėją“ praplėtė iki 12 000, o Dante, akivaizdu, išvis negalvojo apie skaitytoją, prieiliuodamas net 14 000 eilučių. Ir kaip čia taip – turime visų minimų kūrinių pilnus vertimus, ir dar po kelis.
Suprantu, gal ir norėtųsi, kad klasika puikuotųsi komercinių knygynų vitrinose tarp bestselerių, tačiau juk ne masinis populiarumas yra jų kokybės ženklas, kaip ir eilučių gausa nėra jų trūkumas. Bepigu anglams leisti trumpintus klasikos veikalus, kai turi apsčiai pilnų – popierinių ir elektroninių. Tekstų ištraukos atrinktos gerai – nepažeidžia siužeto linijos, išlaikoma intriga, tačiau anapus lieka minėtas Miltono kosmosas, personažų (ypač Šėtono) sudėtingumas ir virsmas, kurį taip aukština literatūros tyrinėtojai. Norint aktualizuoti, jau prieš šimtmetį buvo teigiama, kad padėti suprasti gali kontekstas. Istorikas Martinas Alfredas Larsonas rašė: „Miltono esmė gali būti perprantama ir vertinama tik to, kuris turi kažkiek žinių apie jo teologinį ir filosofinį mąstymą, vadinasi to, kuris pats domisi tuo, kas buvo svarbiausia pačiam poetui“ (The modernity of Milton: A theological and philosophical interpretation, Chicago: The University of Chicago Press, 1927, p. vii). Anglijos leidyklos, vis naujai perleisdamos ištisą ar trumpintą Miltono poemos variantą, kone visada prideda profesionalų įvadą (arba jį leidžia atskirai), kuriame glaustai paaiškinamas istorinis kontekstas, poetinės priemonės, svarbiausios temos, problemos ir kūrinio aktualumas.
Lietuviško leidimo vertėjo įvado dalis, skirta pristatyti kūrinio temą – poetiška, tačiau trumpa, abstrakti ir nedaug ką sakanti. Iš tiesų Miltonas „stebina savo kosmine didybe ir siekia aprėpti kone visą žmonijos patirtį“ (p. 8), bet kaip jis tai daro? Kuo šiandien veikalas gali būti įdomus ir aktualus? Kokia jo istorinė reikšmė? Kokios poemos sąsajos su pilietinio karo aktualijomis? Kuo buvo naujas ir drąsus Dievo paveikslas? Vertėjas padarė didžiulį darbą versdamas veikalą, tad galbūt kontekstiniu įvadu galėjo užsiimti koks literatūrologas ar istorikas. Su paaiškinimais knygoje nepersistengta (siekiant neapsunkinti skaitytojo?) ir elgiamasi pakankamai selektyviai, susikoncentruojant į biblinius ir Antikos mitologijos asmenvardžius, toponimus ir, kai kur, nuorodas į Šventąjį Raštą. Jei įsivaizduojame auditoriją, kuriai reikia patikslinti Odisėjo ar Stikso vardą, kaži ar jai bus savaime suprantamas lazaretas (XI, 479), marazmas (XI, 486), o laikantis nuoseklumo – ir Abraomas (XII).
Pažūsio vertimai jau anksčiau skelbti jo sudarytoje poezijos rinktinėje „Klasikinės anglakalbės poezijos perlai = Gems of classic English poetry: Prarastojo rojaus ilgesys“ (Vilnius: Alumnus, 2017), žurnaluose „Metai“ (2018, Nr. 12) ir „Nemunas“ (2021, Nr. 7–8). Naujojoje knygoje teksto kur kas daugiau, yra pateikti ir argumentai (teksto santraukos), vaizduotę žadina Gustavo Doré iliustracijos. Kaži, ar kas be Pažūsio būtų apskritai drįsęs imtis tokio ambicingo projekto kaip Miltono vertimas, ne kiekvienam jis būtų kokybiškai pavykęs. Ir vis dėlto, taip ir neturime nė vieno pilno poemos skyriaus, taip ir liko neaišku, kodėl šiandien verta jį skaityti. Tad kaip pro rakto skylutę žvilgčiojame į tą Miltono nuostabos pilną pasaulį, bet kol kas lietuvių skaitytojas vis dar lieka už durų.
