Kas tuomet tas avangardas, jeigu terminą atplėšime nuo istorinių XX a. pradžios sąjūdžių? O bene svarbiausias sunkumas – bandymas aptarti avangardinės poezijos (ar bent avangardo poetiką (iš)naudojančios) knygos vertę, nes ji pasižymi tuo, kad užklausia tradicines verčių (ar vertybių) sistemas, jas dekonstruoja, ironizuoja. Avangardas, pasak Sauliaus Keturakio, rūpinasi procesu, o ne rezultatu, todėl stengiasi paneigti tradicinį grožio supratimą. Taigi kaip recenzijoje – tame iš esmės klasikiniame žanre, kurį pats Norvilas netiesiogiai parodijavo per Grimzdimo pristatymą (jis vaidino literatūros kritiką: užsidėjo skrybėlę, neva elegantišką šalikėlį ir monotonišku balsu perskaitė knygoje esančius palydimuosius tekstelius) – užgriebti skaitytoją turbūt labiausiai dominančią „esmę“ ar „vertingumą“ poezijos, kuri kaip tik šiuos dalykus ir bando užklausti?
Vienas iš būdų – tiesiog grimzti į knygą ir žiūrėti, kas iš to išeis. Grimzdimas – jau ketvirtoji po Akmen-skelčių, laimėjusių Pirmosios knygos konkursą (2002), Skėrių pusryčių (2006) ir Išlydžių zonų (2012). Pirmoji knyga literatūros procese atitinka „pirmą blyną“ – kažką, ką neišvengiamai reikia iškepti, bet pavyksta prisvilęs, kreivas, per sūrus arba bedruskis. Matyt, dėl šio gajaus požiūrio ir pats Norvilas apie Akmen-skeltes nutyli, kai sako, kad paskutinės trys knygos sudaro tam tikrą ciklą. Vis dėlto aš jo prologą įžvelgčiau jau pirmojoje knygoje, kurioje irgi svarstoma apie poeto ir poezijos paskirtį anaiptol nepoetiškoje užtekstinėje tikrovėje, bandoma baksnoti į kalbos ir tradicijos ribas, ieškoma poetinio kompromiso tarp natūros ir kultūros priešpriešų. Grimzdimas, kaip ir ankstesnės knygos, suskirstytas į skyrius: „manevrai“, „dykros“, „kelio žymėjimas. ritualai“, „dugnas“. Romėniška jų numeracija parodo tęstinumą – rinkinys yra išbaigtas vienis, kuriame tekstų išdėstymo logika svarbi. Patys pavadinimai aiškiai rodo šios „kelio knygos, pakeleivingos, pakelės“ („p. s.“, p. 107) kryptį: gilyn, į dugną. Tarp dalių yra savotiškos stotys – juodi puslapiai. Juose skaitytojui, kurį tekstas ragina tapti keliautoju knygos puslapiais, tarsi duodama iškvėpti, kuriamas tarpinės erdvės prieš kitą dalį efektas, pavyzdžiui: „šiame puslapyje grandinę žvangina nutrūkęs naktinis šuo – – –“ (p. 9). Kitaip tariant, visas tekstas sukonstruotas itin sąmoningai mąstant apie vizualumą. Knyga ne tik kalba apie konkrečias vietas, kaip „p. s.“ prisipažįsta autorius. Ji ir pati yra vieta: popierius išnaudotas ne kaip nepastebima medija, daiktas, kurio puslapius nejučiomis verti, o kaip erdvė. Piešiniai dar labiau paryškina, atkreipia dėmesį į knygos kaip artefakto erdviškumą.
Grimzdimas žemyn, kurį liaudiškai turbūt vadintume „skendimu“, be abejo, bjaurus procesas: grimzdamas vis gilyn (į pasąmonę? į kultūros archetipus? į atmintį? į paslėptus dabarties klodus? į save? – galimi visi perskaitymai) neabejotinai sutiksi savo baimes, fantomus, slogučius ir, be abejo, su jais susidurti turi vienas: „aš glostau šmėklų galvas, iš mano sapnų ir burnos byra dantys – – –“ („II (iš Anykščių šilelio rekonstrukcijos)“, p. 39). Dugnas šiame rinkinyje – baimių, fantomų materializavimosi vieta: „antai: padanga pagaikštis akmuo / žmogaus kaulas / nespėtas perkelti į kitą krantą“ („dugnas“, p. 104), tačiau kartu – ir ta vieta, į kurią visi grįšime: „nesijaučiu esąs pasiklydęs // mano / tas / kaulas“ (ibid.). Norvilo poezijai nuo pat pirmojo rinkinio būdingas tam tikras pirmykštės pasaulėjautos, kur žmogus ir aplinka nedalomai sukibę, adoravimas ir ilgesys (ar, veikiau, suskilusios, fragmentuotos dabarties permąstymas ir kritika), archetipų, pradų ieškojimas – tuo tekstuose ryškėjanti pasaulėjauta artima ne tik klasikiniam Vakarų Europos modernizmui, bet ir lietuvių literatūros tradicijai, ypač Sigitui Gedai.
Beje, Geda buvo pirmosios Norvilo knygos redaktorius. Jis minimas ir eilėraštyje „monologas iš statinės dugno: didžiosios privatizacijos“ (rinkinys Išlydžių zonos). Mano galva, tai – vienas programinių Norvilo tekstų ir įspūdinga poezijos rašymo bei skaitymo refleksija. Grimzdime panašios stilistikos yra „europos litanija per mano dievą ir dūmus, arba infidèle europe“. Tai – tarsi vienu prisėdimu parašyta improvizacija, kuri, kaip skelbia epigrafas, sukurta „girtuokliaujant po tiltu su A. Ginsbergu“ ir aiškiai remiasi garsiojo bytnikų poeto Amerika. Pirmiausia nurodoma, kad čia – „mišios būgnams, trikampiui ir šešiems kontrabosams“ (p. 40). Sakralumo dimensija svarbi Norvilo poezijoje – atskirą straipsnį būtų galima parašyti apie pirmykščius tikėjimus peržaidžiantį „didelio žvynuoto dievo“ (p. 13), aktyviai veikiančio jo poezijoje, įvaizdį bei kitas šventybės manifestacijas. „europos litanijoje“ svarbiausia priešprieša yra tarp „parodomojo“, komercializuoto, tuštybę dangstančio naujosios Europos fasado („europa – statulos statulos statulos / kurių akiduobėse verias nebūties šuliniai“, p. 40) ir pirmykščio šiek tiek nevalyvo ir stačiokiško tikrumo: „mano dievas triauškia protėvių kaulus [...] mano dievas bendrauja su šv. Pranciškum“ (p. 44). Ši kritika galioja daugybei šiuolaikinio gyvenimo aspektų: tikėjimui, kuris tapo „barokiniu altorium apkaišytu bananais ir petardom“ (p. 40), vartotojiškumui, politiniam korektiškumui („visi tokie kultūringi, o nėra į ką atsiremti“, p. 43), biurokratijai. Eilėraštis sukuria apokaliptinę nuotaiką. Jo pabaigoje lyrinis subjektas prisipažįsta: „žinau kur skrenda, žinau kur stotys, šventyklos – – – / sėdžiu ant degančios kuprinės 6 perone prie kelio nr. Į NIEKUR“ (p. 44). Šiame baisiame ir degradavusiame pasaulyje poezija turi savo ypatingą užduotį – erzinti, neduoti ramybės, neleisti užmigti visuotinėje tuštybėje: „poezija turi virsti poerzija / iš kaulų virti klijus / kuriais užklijuoti laiškai pragarui ir mirčiai“ (p. 41).
Tai – nepritapėliška poezija nepritapėliams, „praėjusio laiko“ žmonėms, kurie „pirk-mirk“ visuomenėje neranda vietos.
Be abejo, nesunku šį pesimizmą ironiškai nurašyti, pavadinti autorių „katastrofistu“ ir ramiai išgerti itališkos kavos iš prabangaus aparato. Vis dėlto nepavyksta, nes iškart po beviltiško ir gėdingo blaškymosi po Europą, „kekšę nupuvusia nosim“ (p. 43), yra juodasis puslapis, „kelionės stotis“. Jame sakoma: „šiame puslapyje gali atsiremti. kažkur visada yra lazda“. Ši trumpa ištara paneigia prieš tai buvusio eilėraščio desperaciją. Kitas skyrius „kelio žymėjimas. ritualai“ sudarytas vien iš jau minėtų vadinamųjų „paišų“ – tokių tekstų-ne-tekstų, aprašinėtų piešinių arba apipieštų parašinėjimų. Teoriškai šį žanrą galima būtų vadinti konkrečiąja, arba vizualiąja, poezija: dauguma tyrinėtojų šiuos terminus vartoja sinonimiškai. Kai kurie jų išties žavingi – pavyzdžiui, man labai patiko „patekėjusi bulvė“, Arvydui Šliogeriui skirtas ironiškai linksmas paišas. Taip pat atidengiamos kai kurios seniai paslėptos kortos: pasirodo, kad „stuburas virstantis sraige, arba elementariosios dalelės“ buvo išspausdintas 2015 m. Literatūroje ir mene kaip tariamas Rudolfo Türbrecherio eilėraščio vertimas iš vokiečių kalbos. Tokie skaitytojų klaidinimai, vedžiojimai už nosies išties būdingi avangardo poetikai: jie ne tik tampa savotiškais socialiniais eksperimentais, tikrinančiais skaitytojų budrumą (kai jau taip pagalvoji, koks žmogus gali turėti Türbrecherio – „durų laužytojo“ – pavardę?), bet ir atplėšia poetinę tikrovę nuo faktinės. Tai yra mėgstamas avangardo poetikos judesys, nes pertrūkis autorystėje leidžia užklausti poezijos gyvavimo literatūros lauke sąlygas. Aišku, Norvilas čia nėra itin originalus ar novatoriškas (kaip, beje, ir jo poezija nėra naujas ir nematytas reiškinys) – tokių žaidimų būta. Tačiau kokybė nebūtinai reiškia visišką originalumą, ir atvirkščiai. Visokie tokie pasižaidimai ir paerzinimai mūsų literatūros laukui, kartais gerokai apstingusiam, sveiki ir reikalingi.
Pabaigai verta pridurti, kad visus Norvilo eilėraščius galima laikyti vienu dideliu tekstu. Žinoma, kiekvienas rinkinys turi savo vidinę logiką, struktūrą, rišlumą, tačiau knygos stipriai susijusios tarpusavyje. Visumos įspūdį kuria ne tik aiškiai atpažįstamas poetinis žodynas, bet ir saviti „klajojantys personažai“. Bene ryškiausias jų – didysis tratikas, kuris Skėrių pusryčiuose apibūdinamas taip: „Didysis tratikas – nauja mutacinė paukščių rūšis (galinti turėti palikuonių) [...] Kojos turi po penkis pirštus, kiekvieną metų laiką keičia plunksnų atspalvį“. Norvilui būdingos tokios tarpinės, neaiškios, tarsi iš gabalų sudėliotos būtybės – prisiminkime irgi per rinkinius keliaujantį žvynuoto dievo įvaizdį. Matyt, taip reiškiasi bandymas nuosekliai plėtoti „laukinio mąstymo“ paieškas, o jis, pasak Claude‘o Levi-Strausso, brikoliažinis, jungiantis skirtybes į vienybę.
Kadangi vienas iš kritikos periodinėje spaudoje uždavinių (nors ne pats svarbiausias) – padėti skaitytojams susirasti sau (pa)tinkančią knygą, tenka pripažinti, kad Grimzdimas turbūt labiausiai ir patiks tiems, kurie patys jaunystėje metaforiškai „girtuokliavo po tiltu su Ginsbergu“ arba taip tebedaro. Tai – nepritapėliška poezija nepritapėliams, „praėjusio laiko“ žmonėms, kurie „pirk-mirk“ visuomenėje neranda vietos. Ne visi tekstai vienodai kokybiški, o prie įvairių formų nepratusiam skaitytojui, ypač klasikos mėgėjui, gali būti nejauku, nes kartais neaišku, kiek čia poezijos, kiek prozos, kiek piešinių ir kas iš viso to. Tačiau pasidavus teksto traukai ir kvietimui keliauti per nejaukų eilėraščių pasaulį, galima rasti tikrų perlų, kaip Algirdas Julius Greimas sakytų – „auksinių eilučių“, pavyzdžiui: „medis išaugęs mano / galvoj – / vienintelė mano užuovėja“ (p. 19). Nors kartais besikartojanti intonacija šiek tiek įkyri, o girtuokliavimo motyvas irgi naudojamas ne visada saikingai, tenka pripažinti, kad Grimzdimas – gera knyga. Tad – iki dugno.
Gytis Norvilas, Grimzdimas: Poezija, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, 112 p., 700 egz. Dailininkė Deimantė Rybakovienė.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr. 6
