Patti Smith, „Tiesiog vaikai“
Patti Smith (tikr. Patricia Lee Smith, g. 1946 m.) yra kiek daugiau nei pusantro mėnesio jaunesnė už fotografą Robertą Mapplethorpe`ą – jų abiejų bendra nuotrauka mus pasitinka ant autobiografinės knygos „Tiesiog vaikai“ viršelio. Itin artimas šių dviejų kūrėjų ryšys truko nuo pat jų pažinties 1967 m. iki R.Mapplethorpe`o mirties nuo AIDS maždaug po dviejų dešimtmečių. Be abejo, jie buvo ir meilužiai, tačiau netrukus išaiškėjo R.Mapplethorpe`o homoseksualumas. Vis dėlto dėl jo šeimos griežtų pažiūrų jiedu turėjo vaidinti, kad yra susituokę.
Ir nors Patti turėjo kitų partnerių (tai nestebina turint omenyje bohemišką 7–8 deš. Niujorko atmosferą), prisirišusi prie R.Mapplethorpe`o liko visada. Ji nustojo mėgdžioti autoritetus ir 1978 m. išleido į „Top-20“ sąrašą patekusį kūrinį „Nes ši naktis“ (Because the nght). Tada R. Mapplethorpe`as „išpūtė tobulą dūmų srovę ir prabilo tokiu tonu, kokiu kalbėjo tik su manim, – su nerimu bardamas, be jokio pavydo žavėdamasis, mūsų brolio ir sesers kalba: "Pati, tu išgarsėjai anksčiau už mane." (p. 318)“.
Šie dalykai ir yra P.Smith atsiminimų knygos „Tiesiog vaikai“ (vertė Gediminas Sadauskas) tematinis centras. Pasirodžiusi angliškai 2010 m., ji iškart tapo bestseleriu ir gavo geriausios negrožinės knygos apdovanojimą, o nuo to laiko dažnai pavadinama mėgstamiausia Amerikoje memuarų knyga. Be abejo, ji įdomi savaime ir kaip tam tikras dokumentas, nes detaliai ir labai atvirai pasakoja apie XX a. antrosios pusės muzikos sceną ir menininkų gyvenimą Niujorke.
P.Smith prisipažįsta, kad norėjo įrodyti savo vertę ir tapti menininke: nuo labai jaunų dienų buvo susidėliojusi asmeninį meno autoritetų panteoną – Charlesas Baudelaire`as, Arthuras Rimbaud, Jimmy Hendrixas, Jimas Morrisonas.
Tiesą sakant, pasakojimo detalumas ir analitiškumas stebina: kartais knyga labiau primena žurnalistinį tyrimą negu memuarus. Tonas nenusaldintas, bet pakankamai asmeniškas; stilius švarus, grynas, išvalytas; pateikiamos kelios laiškų ir kitų dokumentų fotografijos. Taigi tikrovės, realybės mėgėjams, besidomintiems roko kultūra ir kitomis legendinių Amerikos hipių laikų meno rūšimis (beje, knygoje šmėsteli ir Jono Meko figūra). Be abejo, skaitydama kartais nujausdavau, kad knygoje esama ir šiokio tokio dirbtinumo, savęs konstravimo, bet nežinau, koks turi būtų žmogus, kad to visiškai išvengtų, ir kam absoliutus nuogumas be šydo galėtų būti įdomus.
P.Smith pati prisipažįsta, kad nenorėjo tik pragyventi. Jos šeima buvo neturtinga: padavėja dirbusi motina, išvažiuojančiai į didmiestį dukrai atidavė savo storapadžius batelius ir baltą padavėjos uniformą – tokia buvo jos palaikymo išraiška, nes būsimoji menininkė jau buvo išnešiojusi ir pagimdžiusi nesantuokinį vaiką bei metusi mokslus mokytojų koledže. P.Smith prisipažįsta, kad norėjo įrodyti savo vertę ir tapti menininke: nuo labai jaunų dienų buvo susidėliojusi asmeninį meno autoritetų panteoną – Charlesas Baudelaire`as, Arthuras Rimbaud, Jimmy Hendrixas, Jimas Morrisonas. Dažnai ir teisingai sakoma, perfrazuojant ją pačią – Patti siekė nemirtingumo, o ne išgyvenimo.
Prieš skaitytojo akis romane veriasi visa meno epocha ir ištisa plejada to meto žvaigždžių. Moralės policininkai nuotykiais „Chelsea“ viešbutyje gali baisėtis kiek tik nori – žmonės taip gyveno, tai buvo jų erdvė ir jų pasirinktas buvimo būdas. „Akimirksniu pasijutau suvaržyta nuo minties, kad gimstame pasaulyje, kuriame viskas sutvarkyta jau prieš mus“, – rašo P.Smith. Jaunystėje, vis dar neatsigavusi po neplanuoto nėštumo, ji ėjo pažiūrėti Žanos d‘Ark skulptūros – gražios, raitos ant žirgo ir karingos, tikros kovotojos. Kai kurie žmonės gimsta maištininkai: charizma susijusi su tam tikru plaukimu prieš srovę, kitokia, ekscentriška laikysena. Ir vis dėlto iš atsiminimų puslapių plūsta šiluma. Ko gero, tai ir sudaro galingą skaitymo malonumo užtaisą.
Valentinas Sventickas (sud.) „Justinas Marcinkevičius. Kokį jį prisimename“
Kultūroje kartais atsiranda figūrų, kurios vieniems gali patikti, jaudinti, o kitus piktinti ir trikdyti, bet jos tvirtai stovi ant pjedestalo: nei pirmieji į patetiką linkusiu šlovinimu, nei antrieji atviru puolimu nuo aukštumų nenukrapšto. Greta dar per karą susikompromitavusios Salomėjos Nėries vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – poetas ir dramaturgas Justinas Marcinkevičius. Sovietmečiu jis masiškai vadintas „tautos sąžine“ ir pan., o vėliau kai kurių intelektualų kaltintas dviveidiškumu, vertybinių ribų užtrynimu, tautinio kičo ir šiaudinio („protezuoto“, perfrazuojant Ričardą Gavelį) patriotizmo produkavimu. Naujoje V.Sventicko (pasak seno Rašytojų sąjungos pokšto – švento Sventicko) knygoje trumpų prisiminimų apie poetą autoriai neretai fiksuoja šių dviejų diskursų susidūrimą.
Apie šią knygą galima kalbėti labai daug dėl kelių priežasčių. Visų pirma, Just. Marcinkevičių pažinoję ir savo pasakojimus publikuoti sutikę žmonės pateikia nepaprastai įdomių detalių. Nes jie – ir poeto bendramoksliai karo metais, ir Sąjūdžio dalyviai, ir kolegos rašytojai, ir literatūros mokslininkai. Ryškėja ne tik pakankamai abstrahuoti poeto asmenybės bruožai: geras, paslaugus, dosnus, paprastas, jautrus (tipiškas širdžiai artimą mirusįjį prisiminti vartotinų epitetų rinkinys, kuris nėra neteisingas, nes iš visų kalbėtojų akivaizdu bent tai, kad Marcinkevičius nebuvo ekscentrikas), bet iškalbingos sovietmečio kultūrinės aplinkos ir karo bei pokario atmosferos perspektyvos.
Kad ir kokią nuomonę vienu ar kitu klausimu turėtume, tenka pripažinti viena: laikai tikrai buvo sudėtingi, todėl vienaip ar kitaip juos prisiminti ir interpretuoti bet kuriuo pasirinktu būdu anaiptol nelengva. Skaitant knygą nuolat kildavo klausimas apie bandymą objektyvizuoti subjektyvius dalykus, apie diskurso tvarką, apie tai, kad suprasti gyvenimą – ir savo, ir, kiek įmanoma, kitų – yra lygiai taip pat sunku kaip gyventi.
Be visų tikrovės ir jos permąstymo klausimų, skaitydami prisiminimus, susiduriame su tam tikra vizija, kokia, pasak kai kurių knygoje pasisakiusiųjų, turėtų būti Lietuva, jos kultūra, visuomenė. Skaitant ryškėja, kad Just. Marcinkevičius visuomenės dalies taip ir vertinamas – kaip kažkas, kas yra daugiau negu asmuo ir kūrėjas: kaip idėjos įsikūnijimas. Pvz., rašytojas Vytautas Bubnys prisimena: „<...> o tada Justinas užsivesdavo į savo darbo kambarį, kuriame aš pasijusdavau tarsi prie altoriaus.“ Kitaip tariant – prie kažko, kas didesnis už tave jau nebe žmogiškomis, o kažkokiomis kitomis, bene transcendentinėmis, proporcijomis.
Nuotraukos irgi tam pritaikytos: pvz., priešlapyje sėdi Just. Marcinkevičius prie linine staltiese apdengto stalo ir žiūri į ant jo padėtą neprapjautą duonos kepalą melancholišku archetipinio lietuvių poeto žvilgsniu. Kad ir kaip skaitytume, sunku paneigti, kad ši knyga nuosekliai tęsia tam tikrą mūsų literatūros ir kultūros tradicijos dalį, kurią jos apologetai mėgsta vadinti „centrine“.
Žinoma, esama ir sudarymo dalykų, kurie bent man kelia klausimų. Nežinau, ar tikrai skoninga įdėti, pvz., žurnalisto Vytauto Matulevičiaus, kurio 1991 m. laidoje „Krantas“ poetas buvo stipriai ir viešai sukritikuotas, kaltės ir atgailos leitmotyvais persunktą tekstelį ir nepateikti nė vieno kitos stovyklos atstovo pasakojimo. Tačiau, matyt, leidinio tikslas buvo daugiau terapinis, o ne objektyviai mokslinis. Tad knyga rekomenduojama ne tik Just. Marcinkevičiaus gerbėjams ar kritikams, bet ir tiems, kuriems tiesiog įdomu rekonstruoti įvairius mąstymo būdus ir jų prielaidas, atpažinti tekstuose ideologinį krūvį.
Ralphas Dutli „Paskutinė Sutino kelionė“
Tekstas gana sudėtingas, turintis tamsios melancholijos, bet paveikus – tai kuria siūbuojanti sakinio ritmika, gražiai perduota Rūtos Jonynaitės vertimo.
Ši knyga – ne prisiminimai, o biografinis romanas, talentingai ir įtaigiai parašyta šveicarų poeto, vertėjo, intelektualo Ralpho Dutli. Chaimas Soutine`as, žydų kilmės Minsko gubernijoje gimęs pasaulinio garso tapytojas, vienas modernizmo korifėjų, romane 1943 m. grįžta atgal į Paryžių. Čia ir yra ta siužetinė „paskutinė kelionė“, kurią išryškina pavadinimas. Metaforiškai tai, be abejo, mirtis.
Tekstas gana sudėtingas, turintis tamsios melancholijos, bet paveikus – tai kuria siūbuojanti sakinio ritmika, gražiai perduota Rūtos Jonynaitės vertimo. Be to, tam tikrą įspūdį daro ne tik literatūrinis stilius ar faktinės Ch.Soutine`o biografijos žinios ar net šių dviejų dalykų kombinacija, bet ir trečiasis išties gurmaniško literatūrinio skanėsto ingredientas: R.Dutli apžvelgia ir analizuoja Ch.Soutine`o kūrybą. Nenuostabu, kad ir pasirinkta literatūrinė forma neabejotinai spalvinga ir turinti montažo savybių: tai tekstualiai atitinka Ch.Soutine`o tapybą.
Žydų kilmės tapytojo situacija nacių okupuotoje Prancūzijoje buvo nepaprastai sunki – knyga ir apie totalitarinio režimo baisumus, kurie skleidžiasi per vieno genialaus žmogaus istoriją. Problema – ne vien holokaustas, bet ir tai, kad, nacių ideologų supratimu, kaip menininkas, Ch.Soutine`as yra degeneratas. Todėl nuo gestapo jis su mylimąja turėjo slapstytis provincijoje. Vis dėlto sveikatos problemos priverčia grįžti į didmiestį: kad jo nepagautų ir nenužudytų, 24 valandas tapytojui leidžiamas morfijus nuo skausmo, o jo bevalis kūnas įkeliamas į karstą. Paryžių pasiekti pavyksta, bet operacija, deja, nesėkminga.
Šiame romane Ch.Soutine`o haliucinacijas keičia dokumentinė medžiaga ir gana tradicinis pasakojimo būdas. Šie teksto sluoksniai vis susilieja ir tokiu būdu romanas pristato įvairius požiūrius į Ch.Soutine`o gyvenimą ir kūrybą. Paskutinė jo kelionė į Paryžių ir į mirtį sudaro priešpriešą pirmajai, kur jis jaunystėje atvyksta į to meto meno sostinę ir kūrėjų bendruomenę iš mažo ir neturtingo žydų miestelio palei Minską.
Punktyriškai piešiamas jo vaikystės, apie kurią pasakojant paliečiamas ir žydų ortodoksų draudimas vaizduoti žmones, eskizas, fragmentiškai susiliejantis ir papildantis vėlesnius epizodus, pavyzdžiui, draugystę su dailininku Amedeo Modiglianiu ir šlovę. Tikri asmenys biografinėje plotmėje kontrastuoja su karštinės pagimdytomis figūromis, pvz., gydytoju, kuris žada pagydyti jį ne tik fiziškai, bet ir nuo tapymo.
Taigi puiki knyga žodžiais bando daryti tai, ką, anot R.Dutli interpretacijos, Ch.Soutine`as darė savo drobėse – ryškiais potėpiais nupiešti subjekto dabartį ir ateitį toje pačioje drobėje.
