Per Kūčias prisivalgius silkės su grybais, prisrėbus kisieliaus, o ant viršaus užpylus aguonpienio, ateina Kalėdos, kai reikia valgyti žąsį, kalakutą ar bent jau baltos mišrainės. Viską pagardinus dovanomis, pašnekesiais, žaidimais ir kitais privalomais atributais, knygos skaitymas padeda iš šurmuliuojančios aplinkos grįžti į save ir tiesiog ramiai pabūti. Ta proga rekomenduoju tris knygas, kurios, nors ir nėra itin linksmos, šventiniam laikotarpiui gali puikiai tikti.
Kazuo Ishiguro „Dienos likučiai“
Jeigu kas nors iš mano šeimos narių dabar per radiją klauso apžvalgos, tikriausiai varto akis arba tyliai krizena. Jie per daug kartų girdėję mano odę „Dienos likučiams“, kad skaitytų ją dar kartą. Tačiau mano nuomonė dėl to nesikeičia: Ishiguro, šiųmečio Nobelio premijos laureato, romanas yra meistriškai suregztas pasakojimas.
Siužetas nesudėtingas: senstantis dvaro Anglijoje liokajus, teksto pasakotojas, įkalbėtas savo prižiūrimo dvaro savininko, leidžiasi į kelionę po Angliją. Iš pradžių viskas atrodo labai nekaltai – jis nuolat dirba, stengiasi kuo geriau prižiūrėti senovinį anglišką dvarą, o jo savininkas amerikietis dosniai pasiūlo leistis kelionėn. Tačiau siužetui plėtojantis matyti, kad pasakotoju visiškai negalima pasitikėti. Jis iš tiesų turi tikslą – aplankyti prieš daugybę metų iš dvaro išvykusią buvusią kambarinę. Rodos, tai tik draugiškas gestas, nes ji nevadinama kitaip kaip tik „panele Kenton“, o iš jos savybių pabrėžiamas tik „nepriekaištingas profesionalumas“. Vis dėlto išaiškėja, kad panelės Kenton santuoka griūva, kad visus tuos metus liokajus nuo jos gaudavo kad ir retus, bet gana pastovius laiškus, kad tarp jų mezgėsi kažkas panašaus į romaną.
Panašiai – lėtai ir iš užuominų – ryškėja ir kitos liokajaus gyvenimo smulkmenos. Pavyzdžiui, jau nuo pirmų puslapių atidesnis skaitytojas pastebi, kad senovinis angliškas dvaras priklauso amerikiečiui, nors prieš tai jo savininkai buvo visiškai kiti. Kadangi veiksmas vyksta šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir vis užsimenama apie karą, kyla logiškas klausimas, kodėl. Pasakotojas abu dvaro savininkus – ir buvusį, ir esamą – liaupsina ar bent jau kalba apie juos itin mandagiai, gal netgi perdėm. Ir voila – išaiškėja, kad buvęs dvarininkas per karą palaikė nacius.
Po truputėlį skaitytojas išmoksta irtis per siužeto brūzgynus, pilnus užuominų, nutylėjimų, paslapčių ir – kas įdomiausia – bandymo anglišku padorumu pridengti emocijas. Tai yra pasakojimas apie žmogų, kuris save užgujo, kurio supratimas apie „socialinę padėtį“ ir „tinkamas manieras“ trukdė mylėti, patirti nuotykių, išgyventi aistrų, keliauti. Labai „angliškas“ ar bent jau „šiaurietiškas“ romanas apie tylią desperaciją, kuris reikalauja tam tikrų skaitymo įgūdžių, bet dovanoja pažintį arba dar vieną susitikimą su 2017 m. nobelistu. Ir, kaip minėjau, puikus romanas – rekomenduotinas ir skaitytinas.
Salmanas Rushdie „Aukso rūmai“
Salmanas Rushdie lietuvių skaitytojui gerai pažįstamas iš „Vidurnakčio vaikų“, „Šėtoniškų eilių“, „Klouno“ ir kitų romanų. Jo biografija dažnai glumina ne mažiau negu keisti Aziją ir Europą supinantys tekstai – autorius persekiojamas islamistų už tariamus išpuolius prieš tikėjimą. Nenuostabu, kad Rushdie – viena tų figūrų, be kurių kalbėti apie anglų kalba parašytą XX a. ir XXI a. sandūros literatūrą beveik neįmanoma.
Ignoruoti jo tekstų, dalis kurių tapo neabejotina moderniąja klasika ir vis patenka į vertingiausiųjų arba mėgstamiausiųjų sąrašus, negalima ir dėl specifinės jų raiškos. Kai Rushdie pradėjo dirbti ties savo antruoju romanu „Vidurnakčio vaikai“ (1981), kuris ir atnešė jam šlovę, jis suprato, kad, kaip pats yra sakęs, jo knygų neįmanoma rašyti šaltoka intelektualia anglų kalba. Indija, apie kurią jis rašė, nebuvo ir nėra racionali, apskaičiuota, bejausmė ar kažkokia „kieta“. Ji buvo karšta ir visa ko perpildyta, todėl jam reikėjo tokios kalbos, kuri atitiktų objektą. Tą įdomią Rushdie kalbą nesunkiai atpažinsite ir „Vidurnakčio vaikuose“, ir „šėtoniškose eilėse“, ir dar keliuose puikiuose juos sekusiuose romanuose. Vis dėlto tai, ką Rushdie rašo dabar, yra jau kitokie tekstai – vaizduotė liko, bet temos, rašymo stilius, vaizdavimo maniera stipriai pakito. Kai kurie gerbėjai dėl to piktinasi, o kai kurie džiaugiasi.
Knyga prasideda nuo Baracko Obamos laimėtų rinkimų ir baigiasi po aštuonerių metų prieš kitus rinkimus, kuriuose pagrindinis pretendentas vadina save „Džokeriu“. Turbūt nereikia sakyti, kad tai – Donaldas Trumpas.
Tryliktoji jo knyga „Aukso rūmai“ yra vienas tų romanų, kurie to „senojo ar klasikinio“ Rushdie gerbėjams gali patikti, bet gali ir ne. Tai – mūsų laikų politinė parabolė, aiškiai kalbanti apie Donaldo Trumpo atėjimą į valdžią. Siužetas tikrai neblogas, nors nelabai naujas. Romano centre yra Nerono, turčiaus iš Bombėjaus, istorija, jungianti kitas gijas ir jas aiškinanti, mat Neronas pasakoja ir savo trijų sūnų istorijas. Jie – savotiški pabėgėliai, pasprukę nuo neaiškios grėsmės, kurią sukėlė, berods, jų ir jų bendražygių intrigos. Knygoje jų likimai, savasties praradimas ar net negebėjimas niekad jos atrasti yra bandymas užčiuopti mūsų laikų egzistencines krizes – nuo takių seksualinių tapatybių iki vardų keitimo, kad geriau įsilietum į visuomenę. Ir čia nėra joks likimas, nes lemtį kiekvienas personažas susikuria: Neronas yra ne tik žavus, apsukrus ir protingas, bet ir žiaurus, beatodairiškai veikiantis, abejingas kitų skausmui, o šios savybės jį stumia iki neišvengiamų nelaimių.
Tačiau įdomiausias (ir kartu nesubtiliausiai išrašytas) „Aukso rūmuose“ atrodo santykis su dabartine politika. Knyga prasideda nuo Baracko Obamos laimėtų rinkimų ir baigiasi po aštuonerių metų prieš kitus rinkimus, kuriuose pagrindinis pretendentas vadina save „Džokeriu“. Turbūt nereikia sakyti, kad tai – Donaldas Trumpas. Ši paralelė akivaizdi iki neskoningumo, mat D.Trumpas, kaip žinia, vadinamas „oranžiniu žmogumi“, o Džokerio oda žalsva. Paties Nerono personaže irgi esama užuominų į dabartinį Amerikos prezidentą, pvz., jį primena pasakiški pinigai, susikrauti iš nekilnojamojo turto. Po rinkimų Amerika rodoma kaip visiškai susiskaldžiusi – žmonės gyvena tarsi burbuluose, kurie nesusisiekia, ir viename jų viskas apvirtę aukštyn kojomis: melas ir nežinojimas virtęs tiesa, o už atominių bombų mygtukus atsakingas žmogus sugeba vien pigiai juokauti ir tuo pat metu švaistytis pinigais.
Amerika knygoje aiškiai įvardijama ne kaip superherojų, o kaip superblogiečių kraštas. Ir išties perskaičius šią niūrią Antikos nuorodų prikimštą istoriją belieka tik prisiminti Ezopo pasakėčią apie varlę ir skorpioną. Skorpionas ilgai keliavo, kol priėjo upę. Jam labai reikėjo atsirasti kitame krante, tačiau jis nemokėjo plaukti, todėl paprašė varlės, kad perkeltų jį. Varlė manė, kad skorpionas jai įgels į nugarą, bet šis ją užtikrino, kad ne, nes tada žus abu – skorpionas nuskęs mirus varlei. Varlė pagalvojo ir nusprendė, kad skorpionas sako tiesą, todėl užsisodino jį ant nugaros. Tačiau viduryje upės skorpionas išrietė uodegą ir įgėlė. Varlė dar spėjo paklausti, kodėl, ir skorpionas, jiems abiem grimztant į dugną, atsakė, kad skorpionai visada gelia, nes toks jų būdas.
Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“
Šis nedidelės apimties pačioje 2016 m. pradžioje prasidėjęs romanas Prancūzijoje tapo bestseleriu ir netgi laimėjo prestižinę Gonkūrų premiją, todėl tikrai susidomėjusi ėmiausi jį skaityti. Kas įdomiausia, autorius yra dislektikas – kaip ir berniukas, iš kurio perspektyvos pasakojama, jis visada supainiodavo raides ir skaičius. Tai – pirmasis jo romanas, todėl sėkmė netikėta. Kaip prisipažįsta pats Bourdeaut, ši knyga yra pirmoji jo sėkmė: jam klaikiai nesisekė mokykloje, jis nesugebėjo dirbti jokio darbo, kur reikia rašyti arba skaityti, todėl buvo priverstas.
Siužetas paprastas ir, negadinant skaitymo malonumo, jį galima reziumuoti keliais žodžiais. Jauna ir šiek tiek neįprastai gyvenanti prancūzų pora, apie kurią pasakoja jų sūnus, linksmai leidžia laiką, beveik nedirba, daug šoka ir linksminasi – jų gyvenimo ritmas nerūpestingas ir sentimentalus kaip Ninos Simone dainoje „Ponas Bodžanglis“. Bohemiškame bute Paryžiuje vyksta nesibaigiantys vakarėliai, šokama iki paryčių, vis užkandant austrėmis, o meilė gyvenimui liejasi kaip šampanas. Žinoma, realybė anksčiau ar vėliau pasiveja šokančią šeimą: motinos psichinė sveikata vis blogėja, o tėvą persekioja mokesčių rinkėjai. Pabaiga, įspėju, nėra itin linksma.
Lengvai galima būtų paversti tokį gyvenimą neigiamu pavyzdžiu ir pagrūmoti jauniems žmonėms pirštu – štai, žiūrėkit, jūsų nerūpestingumas jus sužlugdys. Tačiau pasakotojas savo tėvų nesmerkia, netgi priešingai. Knyga primena, kad „laukti Bodžanglio“ – meilės, džiaugsmo, malonaus ir geraširdiškai lengvabūdiško gyvenimo – yra maždaug tas pats, kas laukti Godo garsiojoje Becketto pjesėje, į kurią nurodo Olivier Bourdeaut romano pavadinimas. Tai beprasmiška: gali nieko nesulaukti, todėl didžiausia paslauga žmogui – mėgautis gyvenimu, kol dar įmanoma, nes kitaip liksi nepasidžiaugęs apskritai.
Tai knyga, kuri išlieka optimistiška iki galo – ir būtent tas sąmoningas linksmumas žvelgiant į tragediją daro ją tokią paveikią. Nuostata džiaugtis romane neatrodo nei pritempta, nei lengvabūdiška, nei kvaila, ko galima būtų tikėtis. Ji skaitytoją įtikina ir nepalieka vietos kritikui burbėti, kad kvailame ir paviršutiniškame pasaulyje atsirado kvaila knyga apie nieką. „Belaukiant Bodžanglio“ yra labai sąmoningai sukonstruotas tekstas – nerandu geresnio apibūdinimo negu „išsigryninęs poziciją“, – todėl net ir absurdo dozei jame atsispirti neįmanoma.
