Laikas eina, bėga, teka. Tai – vis metaforos. Laikas neturi kojų ir nėra skystas. Tiesą pasakius, nėra tokio daikto, kaip laikas: jo nepačiupinėsi, neapuostysi, nors gali užčiuopti rūdis ant senos metalinės tvoros ir užuosti pūvančio obuolio kvapą. Taip laikas mums duoda apie save žinoti. Todėl apie jį, tą didįjį V.Šekspyro sonetų tironą, kalbame metaforomis: laikas ar veikiau jo bėgimo pasekmės mums, mirtingiems padarams, taip pasidaro bent truputį lengviau pakeliamos.
Sigitas Parulskis „Amžinybė manęs nejaudina“
Jeigu būčiau laidos „Klausimėlis“ kūrėja, eičiau ir klausinėčiau, kas toks yra Sigitas Parulskis. O dar įdomiau būtų klausinėti ne atsitiktinių praeivių, o lietuvių literatūrą skaitančių žmonių – kokias etiketes jie užklijuoja (ir čia sakau visai be jokių neigiamų poteksčių). Poetas? Eseistas? Prozininkas? Publicistas? Gal kam nors ir dramaturgas? Išties S.Parulskis turbūt dėl to ir yra vienas populiariausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų. Jis aktyviai kuria jau apie 30 metų, rašo įvairių žanrų tekstus įskaitant ir kultūros komentarus portaluose. Kiekvienas skaitantis žmogus gali rasti savo Parulskį – pvz., man jis yra visų pirma poetas, bet prieš akis – žanrų ribų nepaisanti knyga. Tad prie jos.
Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje – didžiausios apimties ir, sakyčiau, svarbiausias knygos tekstas „Stingstančio laiko kasyklos“. Antrojoje, „Tarp kūno ir sienos“, yra kai kurie portaluose publikuoti S.Parulskio komentarai ir esė. Beje, šie, reaguojantys į Lietuvos gyvenimo aktualijas, jas savo formoje savotiškai „sustingdė“, nes dabartį sučiupo kaip musę už kojos ir panardino į stingstantį kalbos cementą. Trečiojoje, kuri bent man buvo įdomiausia – rašytojo didesnės apimties proginiai tekstai. Pvz., Šarūno Saukos albume pasirodęs „Kodėl man įdomi Šarūno Saukos tapyba“, provokatyviausio Parulskio romano „Tamsa ir partneriai“ savotiška refleksija (kaip žinia, „Tamsa ir partneriai“ visuomenėje sukėlė nemažą atgarsį, autorius buvo kaltinamas nejautriai, ciniškai ir vulgariai pavaizdavęs Holokaustą bei žydšaudžius) ir kt.
Struktūra iš pirmo žvilgsnio atrodo chaotiška: „Stingstančio laiko kasyklos“ pagal apimtį galėtų patekti į kiek apleistą apysakos žanrą, bet jį sunkiai galima taip vadinti. Pirmuosiuose puslapiuose nesunku apsigauti: pasakojama apie išsiskyrusį vyriškį Edvardą, kuris eina į darbą, grįžta, mina treniruoklį. Po truputį išaiškėja, kad Edvardas – ne kas kita kaip autoriaus tekstinis alter ego, savotiška atplaiša nuo jo paties: „Kai pats sau nusibostu, rašau apie Edvardą. <...> Jeigu aš prasimaniau Edvardą, kas nors galėjo prasimanyti mane (p. 18).“ Šio teksto pagrindinę temą įvardyčiau kaip santykį tarp kūrėjo ir jo kūrinio, ir plėtojama ji kartu su praeities ir dabarties santykio tema. Jis vertingas pats savaime, tačiau knygoje atlieka ir „rišamosios medžiagos“ funkciją – susieja skirtingas dalis į vienį.
Taip mes gauname gana nuoseklų pasakojimą apie dabartį ir bandymus ją bent kiek kalbiškai sustingdyti. Kitaip dabarties nepavyktų nors kiek suprasti, nes ji – laikiškos prigimties padaras, todėl tekantis ir bėgantis. Kitaip tariant, bent jau „Sustingusio laiko kasyklose“ tęsiama tai, kas pradėta su „Nutylėtų lelijų miestu“ pridedant daugiau eseizmo ir suakivaizdinant kūrybos temą.
Beje, mano subjektyvia nuomone, ši knyga turėtų patikti labai jauniems žmonėms, kuriuos traukia autoriaus mėgstami seksualiniai orgazmo, onanizmo ir pan. motyvai, paryškinantys egzistencines problemas – vienatvę, ilgesį, geismą ir nusivylimą. Neabejoju, kad S.Parulskis turi savo ištikimų gerbėjų ratą ir kad jam nereikia nei papildomų pagyrų, nei reklamos, bet vis dėlto rekomenduoju „Amžinybė manęs nejaudina“ visiems, kas pasiilgo jo meistriškai valdomos kalbos ir svarstymų. O tiems, kurie nėra skaitę šio autoriaus tekstų, dabar puiki proga pradėti.
Jorn Lier Horst „Urvinis žmogus“ (vertė Justė Nepaitė)
Įvairiuose kultūros centruose teberodomas Kosto Smorigino ir Dainiaus Kazlausko spektaklis „Urvinis žmogus“ apie vyrų ir moterų santykius su šia knyga neturi nieko bendro – perspėju todėl, kad paieškų sistemos užklaustos visų pirma grąžina būtent spektaklio datas. Tai kiek ironiška, nes dviejų nepanašesnių tekstų dar reikia paieškoti, ir čia net nekalbu apie akivaizdų medijos skirtumą: kur spektaklis ir kur knyga. Spektaklis – komedija, o knygoje komiškumo nedaug. 2015 m. ji buvo apdovanota geriausio skandinaviško kriminalinio romano premija.
Kalėdų laikotarpiu spaudžiant nemenkam šalčiui Norvegijoje, Larviko miestelyje, randamas vienišiaus Vigo Hanseno, inspektoriaus Vistingo kaimyno, kūnas. Niekas mirusiojo nepasigedo, todėl jis prasėdėjo fotelyje prieš televizorių keturis mėnesius. Inspektoriaus duktė Lina, veikli ir redakcijoje gerbiama žurnalistė, nusprendžia ta proga parašyti straipsnį apie vienišumo problemas.
Kadangi Vigo Hanseno mirtis neatrodo smurtinė, jai leidžiama pasivaikščioti po jo namą, kad lengviau būtų rasti jį pažinojusius žmones. Ant žurnalinio staliuko vis dar guli televizijos programa, kurioje pažymėtos velionio planuotos žiūrėti laidos. Lina ima įtarinėti, kad Hansenas prieš mirtį sulaukė svečio, bet nusprendžia savo tėvo nevarginti įtarinėjimais.
Inspektorius Vistingas pavargęs ir užsiėmęs: dar vienas kūnas rastas netoliese esančioje kalėdines eglutes auginančioje įmonėje. Jis po šakomis irgi pragulėjęs apie 4 mėnesius. Išsiaiškinus numirėlio tapatybę ir ant jo turėto daikto radus serijinio žudiko iš Amerikos piršto antspaudą, į tyrimą įsijungia FTB. Bandoma kaip įmanoma greičiau išspręsti mįslę, kol žurnalistai nesuuodė sensacijos, todėl inspektorius negali nieko pasakoti dukrai. Paaiškėja, kad dalis per pastaruosius keliolika metų dingusių be žinios moterų gali būti nužudytos, nes atitinka maniako braižą.
Romane esama nemažai trilerio elementų, todėl džiaugsis ir pastarojo žanro gerbėjai.
Tad inspektoriaus tikslas – ne tik išaiškinti rasto vyro nužudymą, bet ir kuo greičiau sugauti serijinį žudiką, kol neatsirado dar viena auka. Amerikiečių tyrėjai mano, kad žudikas vis dar tebegyvena Norvegijoje tapęs savotišku „urviniu žmogumi“ – prisidengęs nužudyto žmogaus tapatybe ir tarsi perėmęs jo gyvenimą.
Paraleliai vykstantys tėvo ir dukters tyrimai vienas prie kito artėja, kol galiausiai labai dramatiškai sukerta. Įtampos dozė čia garantuota. Viena vertus, „Urvinis žmogus“ patiks mėgstantiems (nežinau, kaip geriau įvardyti) „procedūrinį realizmą“ – t.y. tyrimas stebimas iš labai arti ir rodomos policijos darbo smulkmenos. Kita vertus, romane esama nemažai trilerio elementų, todėl džiaugsis ir pastarojo žanro gerbėjai. Šaltis, sniegas ir poliarinė žiema sukuria foną personažams, kurių kiekvienas mąsto apie savo paties vienatvę ir mirtingumą.
Jean Gabriel Causse „Mūsų gyvenimo spalvos“ (vertė Donata Pleškevičienė)
Jeanas Gabrielis Causse (g. 1969) yra visų pirma prancūzų dizaineris ir spalvų specialistas, o tik po to rašytojas. Savo požiūrį į estetiką teigia susiformavęs tyrinėdamas ne tik spalvų derinius iš dailėtyros ar dizaino perspektyvos, bet ir atsižvelgdamas į psichologinius faktorius. Yra parašęs populiariosios psichologijos knygą „Neįtikėtina spalvų galia“, kurioje nagrinėja spalvų poveikį žmonių mąstymui, elgesiui ir jausmams. Nuo 2007 m. konsultuoja įvairias įmones (nuo automobilių iki pakavimo) spalvų klausimais. Apžvelgiamas romanas „Mūsų gyvenimo spalvos“ galėtų būti laikomas jo idėjų perkėlimu į fikcijos plotmę.
Pasirinktas neretas literatūroje „kas būtų, jeigu“ scenarijus. Sėkmingas verslininkas Arturas prasigeria ir po kelerių metų darbą randa tik pieštukų fabrike. Įmonė netrukus bankrutuoja, ir Arturas paskutinę darbo dieną iš nevilties į masę supila visą likusį pigmentą – keliasdešimt kartų daugiau negu gamybinė norma. Taip gimsta itin ryškių spalvų pieštukai, kuriems šioje knygoje vėliau bus skiriama labai daug vietos. Ir štai nutinka keistenybė: pasaulyje dingsta spalvos. Jis tampa juodai baltas kaip biuro darbuotojų aplinka. Iš pradžių dingsta geltona, po to – ir visos likusios. Žmonės sumišę kreipiasi į radijo laidų apie spalvas vedėją, kuri paradoksaliai yra akla. Niekas negali paaiškinti šio reiškinio priežasčių – juk faktas, kad spalvų matymas susijęs su mūsų akies savybėmis ir psichologija, o ne objektyviomis daiktų savybėmis.
Paryžius, o vėliau – ir visas pasaulis panyra į neviltį: pilko maisto nesinori valgyti, nes jis negražus, ima masiškai užsidarinėti parduotuvės, nes žmonės nebenori vien pilkų daiktų, bankrutuoja didžiulės įmonės. Bet galiausiai minėtas alkoholikas Arturas, aklosios spalvų specialistės kaimynas, jos dukrai padovanoja itin ryškų rožinį pieštuką iš paskutinės partijos. Mergaitė kažkodėl tą spalvą mato. Ji nupiešia paprastą vaikišką piešinį ir visi, kas tik į jį pasižiūri, vėl gali matyti rožinę. Vėliau tas pats atsitinka su raudona, mėlyna, žalia ir kt.
Įdomiausia dalis – spalvų specialistės radijų laidų tekstai, nes juose pristatomos kokios nors spalvos reikšmė įvairioms kultūroms, simbolizmas ir kt. Be to, rodomos žmonių reakcijos į spalvą: tarkime, kai žmonės matė tik rožinę ir raudoną, labai padaugėjo nusikaltimų ir ypač išprievartavimų ir pan. Kaip jau minėjau, taip iliustruojamos populiariosios psichologijos idėjos apie spalvų poveikį.
Ko dar šitai istorijai trūksta? Teisinga, tikrojo stebuklingus piešinius piešiančios mergaitės tėvo indo, kinų mafiozų, kurie mergaitę pagrobia, ir romano tarp Arturo ir minėtos aklosios mergaitės motinos. Kaip jau turbūt suprantate, romanas yra savotiškai mielas ir su privaloma gera pabaiga, bet į jį surinktos visos įmanomos literatūrinės klišės, o išties įdomi dalis yra spekuliatyvūs pamąstymai apie spalvas. Nepaisant to, „Mūsų gyvenimo spalvos“ tikrai verčia pamąstyti, kodėl biuruose visi juodai balti, kodėl Afrikoje rožinė laikoma vyriška spalva ir pan. Itin lengvo turinio, bet gerai išversta knyga, kuri gali padovanoti keletą valandų poilsio smegenims.
