Tan Twan Eng „Vakaro miglų sodas“ (vertė Eglė Raudonikienė)
Malaizijoje (buvusioje Malajoje) gimęs rašytojas Tan Twan Engas yra unikalus tuo, kad abi jo pirmosios knygos – ir „Lietaus dovana“ (orig. 2007), ir „Vakaro Miglų sdas“ (orig. 2012) pateko į prestižinės Man Booker International premijos ilgąjį sąrašą. Dar įdomiau, kad jis ilgus metus dirbo pagal išsilavinimą – teisininku, o studijavo Pietų Afrikoje, Keiptauno universitete. Pietų Afrika įspaudė pėdsaką ir jo kūryboje: Būtų karo istorija Magnuso, vieno iš „Vakaro Miglų sodo“ herojų, lūpomis pasakojama ir aptariamame romane paraleliai su Malajos.
„Vakaro Miglų sodas“ – savotiška knyga: palyginti nelengva nusistatyti su ja santykį. Pradžia atrodo lyg ir dirbtinoka, pernelyg ištęsta, pozuojanti. Pagrindinė herojė ir pasakotoja iš pirmo žvilgsnio neįtikina: ji – teisėja Teo Jun Ling, kalėjusi japonų koncentracijos stovykloje per II Pasaulinį karą ir vienintelė likusi gyva. Romano įvykių mašiną užveda jos atsistatydinimas iš pareigų. Pasirodo, teisėjai diagnozuota afazija – smegenų veiklos sutrikimas, dėl kurio ji po kiek laiko negalės suvokti ir tinkamai vartoti kalbos. Todėl, paskatinta seno bičiulio iš Pietų Afrikos ji imasi rašyti atsiminimus, kol dar gali. Jos charakteris nepriklausomas ir atšiaurus, ji nekenčia visko, kas japoniška, o po karo dirbo karo nusikaltimų tribunole ir ramiai stebėjo nuteistųjų mirties bausmes. Tiesa, būtent afazijos vaizdavimas romane įtartiniausias: nematyti jokių Jun Ling kalbos sutrikimų, o tai, kas jai darosi, lygiai taip pat skaitytojo galėtų būti palaikyta senatvine demensija arba atminties praradimu. Tai galėtų būti dar viena priežastimi, kodėl kai kuriems (skaičiau bent 5 užsienio autorių recenzijas), kaip ir man, sunku įsivažiuoti skaitant, nes imama nepasitikėti pasakojimu. Jis atrodo rimtas, metaforiškas, žaismingumo jame nėra, todėl tokie nuokrypiai sunkiai suvoktini kaip ironija.
Tačiau vėliau knyga ima labai patikti, o ypač patraukli ji pasidaro subliūškus vilčiai, kad atsistatydinusi teisėja suregs romaną su minėtuoju pietų afrikiečiu. Pasinaudojant patogiu atsiminimų žanru įvedamas antras svarbiausias pasakojimo personažas – buvęs Japonijos imperatoriaus sodininkas ir garsus menininkas Aritomo. Po ginčo su savo darbdaviu imperatoriumi jis įsikūrė Malajos kalnų slėniuose ir pradėjo kurti „Vakarų Miglų sodą“ Jugirį. Bet į jo gyvenimą įsiveržė minėtoji Jun Ling. Rodomas jau pokario metas, 1951 m., ir ji dar dirba karo nusikaltimų tribunole. Jun Ling prašymas Aritomo paprastas: sukurti sodą koncentracijos stovykloje žuvusios sesers atminimui, nes sesuo japoniškais sodais itin žavėjosi ir idėja, kad tokį turės, jai suteikė jėgų nenusižudyti prievartaujamai japonų kareivių. Aritomo ne iš tų, kurie nuolankiai prašytų atleidimo už savo šalies nusikaltimus ar imtųsi kokio nors darbo vien dėl tarsi privalomos kolektyvinės atgailos. Todėl jis pats sodą įrengti atsisako ir vietoj to siūlo mokyti Jun Ling sodininkystės meno. Ji tampa Aritomo mokine, tada mylimąja, ir, galiausiai, jo šedevro drobe: ji leidžia jam ant jos nugaros kurti harimono, tradicinę japonišką tatuiruotę. Joje į odą įrašyta svarbiausios teisėjos Teo gyvenimo vietos. Tikras harimono turi likusį baltą plotelį, kuris simbolizuoja neišbaigtumą, netobulumą. Aritomo meno tyrinėtojas, pamatęs Jun Ling nugarą, supranta, kad tatuiruotės linijos ir sodo plano linijos sudaro vientisą piešinį: sumažinus sodo planą daugybę kartų, jis galėtų tapti tuščio harimono plotelio dalimi ir taip užbaigti tatuiruotę.
Todėl iki pabaigos perskaitęs supranti – „Vakaro Miglų sodas“ yra gera knyga apie atmintį ir raštą – būtent čia slypi jos šerdis. Be to, tenka pripažinti, kad Tan Twan Engas meistriškai geba parodyti daugiakultūriškumą, palyginti labai skirtingų pasaulio kraštų ir tautų patirtis. Žinoma, tai verčia pasitempti skaitytoją, kuriam Pietų Afrikos arba Antrojo pasaulinio karo būtent Azijoje kontekstai gali būti svetimi. Kartais gali atrodyti, kad romane su tuo svetimumo pojūčiu gerokai flirtuojama: vakariečiai mėgsta dvasingai ieškoti Rytų ir po to juos interpretuoti, žinoma, savotiškai – kaip kažką keisto, svetimo, beveik pasąmoningo. Suveikia Edwardo Saido nagrinėtas „orientalizmas“. Tačiau visgi šiame romane jis sąmoningas ir neperspaustas: frazė „europiečiai ieško Rytų“ ironiškai ištariama ir Aritomo lūpomis. Jis, beje, yra gerokai įdomesnis už vienodą ir blankią teisėją. Apibendrinant – geras ir labai rekomenduotinas romanas: ko gero, ne iš tų „gyvenimą keičiančių“ knygų, bet įdomus ir prasmingas.
Valdas Papievis „Brydė“
Romano „Brydė“ genezės istorija įdomi: Valdas Papievis, dabar Prancūzijoje gyvenantis puikus mūsų rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas, šį tektą rašė Sąjūdžio metais, apie 1990 m. Paskui rankraštis pasimetė: pats rašytojas nesirūpino jo išleisti, o draugai ir neskatino, nes, anot Dariaus Kuolio, jiems pasirodė, kad tekste visko per daug: ir ryšininkai, ir partizanai, ir Sąjūdis, kuris buvo čia pat, ranka pasiekiamas. O šiemet, kiek paredaguotas, beveik po trisdešimt metų tekstas skaitomas kaip nauja knyga: ji pasirodė prieš pat Vasario 16-ąją ir buvo pristatyta knygų mugėje. Pats autorius yra sakęs: „Galbūt tekstas, kurį parašiau, žino geriau už mane, kiek laiko jam slėptis, kada pasirodyti.“ Nebandysime užklausto šio teiginio, abejoti autoriaus nuoširdumu ar pan., bet viena aišku: tokių dingusių ir pasirodžiusių rankraščių lietuvių literatūroje nėra labai daug, todėl natūraliai įdomu, ar romanas bent kiek pasenęs. Laiko egzaminą ši knyga turėjo laikyti dar net neišleista. Beje, ir natūralu, ir simboliška, kad ji galų gale pasirodė leidykloje pavadinimu „Odilė“: šis vardas pasiskolintas iš kito V. Papievio romano pavadinimo „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“.
Ažiotažo dėl šios knygos nėra, o galbūt V. Papievio skaitytojai yra tokie patys kaip jo tekstai: intravertiški, mąslūs, jautrūs, todėl skaito knygas ramiai ir nekelia į socialinius tinklus nuotraukų su skaitomomis knygomis latte macchiato fone. Tai nėra masių rašytojas: tam jo proza pernelyg mąsli, jautri iki graudulio, lyriška, o kai kas galėtų sakyti – šiek tiek nuobodoka, nes išoriniai veiksmai, kad ir kokie būtų dramatiški, visada vaizduojami iš kurio nors vieno veikėjo perspektyvos labai priartėjant prie jo suvokimo, su tuo suvokimu susiliejant. Introspekcija svarbesnė negu išorinio vyksmo pasakojimas: visos istorijos yra žmonių istorijos, todėl ir pasakojamos ne dėl savo įdomumo, intrigos, bet būtent personažų – ką jie jaučia, galvoja, kaip reaguoja. Turint omenyje apytikrę parašymo datą, nestebina tematika ir šokinėjimas laiko plotmėmis. „Brydė“ primena partizaninio karo ir trėmimų laiką pokariu, o kalbamasis momentas – jau minėtos 90-ųjų išvakarės. Tarp jų fragmentiškai judama: daugiausia vietos skiriama pokariui, o rašymo momentas įsilieja į šį srautą. Beje, knygoje aiškiai pasakyta, kad autorius atliko savotišką gyvosios istorijos rinkėjo darbą: vaikščiojo po senų, pokarį menančių žmonių sodybas ir kalbėdavosi su jais apie tuos laikus. Ko gero, dėl to romane nėra dažnai istoriniams lietuvių romanams būdingos plokštumos, kai vienoje pusėje – niekšai, kitoje – aukos, o kartais šmėsteli vienas kitas būties tragizmo persunktas lyriškas didvyris. „Brydėje“ veikėjai dažnai elgiasi intuityviai, ten nedaug loginių išskaičiavimų – matome, kad patyčios iš kaimo kupriaus padarė kolaborantą stribą, kad partizanai naktimis gerdavo degtinę iš baimės, kad kiekvienoje sodyboje žmonės arba gedėjo mirusiųjų, arba laukė tremtin išvežtų, arba bijojo dėl į mišką pasitraukusio sūnaus, arba gėdijosi stribų. Įspūdinga knygos pradžia, kai jauna mergina, partizano mylimoji, iššoka iš greitai riedančio sunkvežimio jam tiesiai po ratais: mirtis geriau negu tremtis. Be įsimylėjėlių ir kupriaus dramų čia yra ir kitokių: mokytojo, netikinčio komunizmu, bet priverstinai indoktrinuojamu ir indoktrinuojančiu – su išlygomis, kiek įmanoma mažiau, bet jau nujaučiančio, kad visiškai tyros sąžinės išsaugoti nepavyks; vaiko drama; tėvų, brolių ir seserų, likusiųjų neišvežtų dramos.
Įvykių romane tikrai nemažai, bet dėl minėtos specifinės pasakojimo manieros jie nėra pasakojimo dominantės: centre personažų pasirinkimų motyvai ar jų nebuvimas. Sunku nesutikti su prof. Violeta Kelertiene, teigiančia, kad tai būdinga lietuvių lyrinės prozos tradicijai, kurią galime mėgti arba ne, bet ji turbūt yra stipriausia iš mūsų prozos. Jos gijos tęiasi nuo Jono Biliūno iki Juozo Apučio ar Romualdo Granausko, o „Brydė“ demonstruoja ne tik gerai išmoktas vyresnių meistrų pamokas, bet ir savitus stilistinius bei minties viražus. „Ko gero, lyriškiausia pastarųjų penkerių metų prozos knyga Lietuvoje“, – taip galima būtų reklamuoti šį romaną, tik nežinau, kiek čia būtų reklamos ir kiek antireklamos, nes savo lyrinės prozos dozę visi gauname mokykloje ir dėl įvairių priežasčių jai pamėgti vėliau reikia laiko, nuotolio ir nebegirdėt literatūros mokytojos balso, galvon kalančio Apučio ir Biliūno aukštus moralinius standartus. Labai rekomenduoju išbandyti save su „Bryde“ – romanas pasirodė laiku, ypač turint omeny dabar vykstantį istorinės atminties svarstymą ir tam tikrų praeities aspektų, tokių kaip partizaninis karas ir Sąjūdis, permąstymą.
