Viena mįslingiausių senovės graikų filosofo Aristotelio sąvokų, man regis, yra „katarsis“, dažnai suprantamas apytikriai kaip „stiprus estetinis išgyvenimas, sukeliantis emocijų apsivalymą“. Palikdami teorines ir filosofines problemas, susijusias su šio žodžio vieta Aristotelio idėjų sistemoje ir jo interpretacija kiek nuošalyje, galime tik tiek pasakyti – iki šiol iš meno tikimės įspūdžio, kuris savotiškai „nuplaus“, nuvalys emocijas, o kad tai nutiktų, kūrinys turi būti geras, meistriškai sukurtas. Šįkart rekomenduoju net tris geras ir labai įvairias knygas: poezijos rinkinį, „rimtajai“ literatūrai priskirtiną prancūzų romaną ir siaubo apsakymų rinktinę.
Marius Burokas „Švaraus buvimo“
Ši knyga yra neabejotinai viena tų, su kuriomis, kaip ir dera pagal pavadinimą, tikrai norisi pabūti – geriausia, žinoma, būti visomis prasmėmis švariai, bet štai ant savojo egzemplioriaus rašydama apžvalgą pastebėjau kelis aiškiai nešvarių pirštų antspaudus. Skamba kaip pokštas, bet nieko čia juokingo. Ant raiškos aspektu skaidrios, gerokai drovios ir nesuvaidintai jautrios poezijos savo leteną irgi yra uždėję tam tikri nešvarumai – liūdesys, dramatizmas, netgi kančia.
Pats autorius sako, kad tai – trečioji ir paskutinė trilogijos (ankstesnės dalys – „Būsenos“, 2005 m. ir „Išmokau nebūti“, 2011 m.) knyga. Jas jungia iš veiksmažodžio „būti“ padaryti žodžiai. Semiotikai, matyt, tuoj sakytų, kad nuo buvimo kaip būsenos pajudėta iki ne-buvimo, o tada – į kitokį, „apvalytą“ buvimą. Kas jį valo? Visų pirma, jau minėtas negrabiai slepiamas dramatizmas: jis yra katalizatorius, padedantis nuosėdoms kristalais iškristi kažkur į dugną, o paviršiuje lieka skaidrus skystis. Ne be reikalo ant knygos viršelio yra upė, o po ja – miesto planas, primenantis žmogaus organą – širdį. Upė valo miestą, išneša jo nešvarumus į jūrą, tik nereikia pamiršti, kad po kiek laiko tos nuosėdos sugrįžta į žmonių gyvenimus iš kitur ir kitais pavidalais. Poezija ir buvimas čia – kaip miestas ir upė: vienas kitą maitina, vienas kitame palieka ženklų, įspaudų, nuosėdų, taip pat vienas kitą valo ar užteršia – čia jau kaip pažiūrėsi ir kaip elgsiesi.
Iš tiesų galvojant apie šį eilių rinkinį norom nenorom galvoji apie atsakomybę: už santuoką („įsiskaičiau į tave / per tiek metų“, p. 22), už vaikus („kalbu / į švarias galveles // tikiuosi // kad tiesą“, p. 25), už kalbą („nukirtau / tuos žodžius / ištraukiau / sintaksės sausgysles / išlupau / fonemų kaulus“, p. 45) ir t. t. Ko gero, būtent eilėraščiai apie šeimą, apie kiek droviai, jautriai ir be jokios patetikos išsakytas vyro, auginančio dvi dukras, patirtis, lietuvių poezijos kontekste atrodo novatoriškiausi, sulaužantys kai kurias poetines klišes, tokias kaip deginanti, nežabojama aistra, moteris vien kaip kurti įkvepiančio geismo objektas ir pan. Greta šios tematinės linijos aiškios ir kitos: dievoieška ir santykio su transcendencija nustatymas, egzistencinių momentų atsivėrimas suvokiant bei pajuntant žmogaus mirtingumą. Įdomu, kad penktojoje ir paskutinėje rinkinio dalyje yra tekstų apie globalius įvykius – holokaustą, Paryžiaus teroro aktą bei Sirijos karą ir kt. Šie eilėraščiai kiek iškrenta iš bendros rinkinio struktūros, bet yra neabejotinai įdomūs – juk lietuvių poezijai dažniausi rūpi jos pačios lietuviški reikalai, o ne liepsnojantis Alepas. Taigi Mariaus Buroko „švaraus buvimo“ – neabejotinai stipri ir vertinga poezijos knyga, kurią stipriai rekomenduoju poezijos mėgėjams ar tiems, kurie skaitė autoriaus vertimus, bet ne paties kūrybą.
Philippe Claudel „Brodekas“ (iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė)
Ph. Claudelis lietuvių skaitytojui jau pažįstamas – jo romanas „Pilkosios sielos“ išrinktas vertingiausia 2010 m. verstine knyga. Autorius yra pelnęs daugybę prestižinių apdovanojimų, kurių svarbiausiais galėtų būti laikomi Gonkūrų (Goncourt) premija ir „Man Booker“ prizas. Iš to, kiek suspėjau perskaityti, „Brodekas“ kol kas yra absoliutus 2018 m. pasirodžiusių verstinių knygų favoritas. Geras vertimas, poetiškas stilius, gana sukrečiantis siužetas, humanistinė problematika, bet jokiais būdais nenuobodu. Knygoje pasakojama apibendrinta, tikslių laiko ir erdvės detalių neatskleidžianti, tačiau atpažįstama ir istoriškai legitimuota istorija. Į bevardės šalies kaimelį atvyksta naujas gyventojas, kurį gyventojai vadina vokišku žodžiu „De Anderer“ – t. y. „Kitu“. Atmosferos niūrumas randasi ir iš uždaros, nedraugiškos, izoliuotos erdvės, ir iš baisios Brodeko, pagrindinio knygos veikėjo ir pasakotojo, praeities. Jis neseniai grįžo iš kalėjimo, kur prižiūrėtojai jį kankino, vertė lakti iš dubenėlio kaip šunį, laikė pririštą ir vadino „šunimi Brodeku“. Tie, kurie nesižemino, mirė, o Brodekas liko gyvas ir grįžo namo, kur jį išslaugė įmotė. Kokia auka? Didžiulė – tam, kad liktų gyvas, turėjo atsisakyti žmogiškojo orumo bei elgtis prieš savo sąžinę.
Be abejo, ir šios detalės, ir vokiečių kalbos dialektą primenantys intarpai nesunkiai leidžia pasakojimą Antrojo pasaulinio karo ir pokario bei holokausto situaciją. Tai, kad nenurodomi konkretūs vietovardžiai, pabrėžia situacijos universalumą ir pasakojimui suteikia alegorišką posluoksnį. Istorinio romano atveju galėtume kalbėti apie situacijos vienkartiškumą, bet Ph. Claudelis suka daug tamsesniu keliu – sąlygiškas vaizdavimas pabrėžia įvykių schemos visuotinį pobūdį: nesunku daryti prielaidą, ji gali bet kada pasikartoti. Lygiai taip pat nesunku atspėti, kad atvykėlis „Anderer“ randamas negyvas, o žudikai nežinomi.
Čia atsiranda keblumų – vienintelis raštingas bendruomenės žmogus yra Brodekas, kuris daug metų už menką atlygį rašo raportus centrinei valdžiai. Suprantama, kad kaimo gyventojai jį verčia surašyti pranešimą ir apie „Anderer“ mirtį. Brodekas sutinka su sąlyga, kad rašys tik taip, kaip moka – iš savo perspektyvos pirmuoju asmeniu. Tad skaitytojas sąlyginėje plotmėje skaito ne grožinę literatūrą, ne romaną, o Brodeko raportą (ne be reikalo originalus prancūziškas pavadinimas ir yra „Le Rapport de Brodeck“). Ph. Claudelis, tas didysis sąlygiškumo meistras, gebantis parodyti situacijos šešėlius ir paraštes, išlaiko netikrumą iki pat pabaigos. Knyga rekomenduotina visiems, kurie nemano, kad gyvenimas gali būti griežtai suskirstytas į priešpriešas à la „juoda-balta“ be jokių tarpinių būsenų – nieko nepaprastinantis tekstas, kuris apgauna lygiai taip pat puikiai kaip ir pasako tiesą.
Howard Phillips Lovecraft, „Tykantis tamsoje“ (sudarė Marius Burokas ir Paulius Jevsejevas, iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, Paulius Jevsejevas, Virginija Mickienė, Andrius Kunčina)
Nors H. Ph. Lovecrafto (1890–1937) apsakymų ir apysakų rinktinė pasirodė pačioje 2018-ųjų pradžioje, ji susilaukė vos vieno apžvalginio teksto. Kodėl? Nemanau, kad niekas šios knygos, gražiai išleistos ir pristatytos keliose vietose, nepastebėjo. Autoriaus gerbėjų irgi netrūksta – kuo toliau, tuo labiau populiarėja jo tekstai, kuriems priskiriama „milžiniška įtaka“ įvairiems XX a. kultūros reiškiniams nuo literatūros iki kino bei socialinių grupių elgsenos, didžiuosiuose anglakalbiuose leidiniuose pasirodo tokie sąrašai, kaip „10 dalykų, kuriuos turėtumėte žinoti apie H.P.Lovecraftą“. Jis – pripažintas klasikas, „keistosios literatūros“ meistras. Priežastis, ko gero, ta, kad tie, kurie šią knygą skaito, ir taip žino apie Lovecraftą – jiems nereikia jokio didesnio populiarinimo ar sklaidos. Na, o tie, kurie neskaito, be abejo, nerašo apžvalgų. Visgi tenka pripažinti, kad siaubo literatūra, kaip ir daugelis kitų populiariajam kultūros sluoksniui tradiciškai priskiriamų reiškinių, intelektualų kartais nepagrįstai marginalizuojama. O be reikalo – su Edgaru Allanu Poe lyginamas autorius, kuriuo žavėjosi J.L.Borges‘as, tikrai vertas dėmesio, juolab kad vertimas geras, skaityti labai malonu.
H.P.Lovecrafto biografija, be abejo, irgi pakursto legendas. Abu jo tėvai sirgo psichinėmis ligomis ir gulėjo toje pačioje psichiatrijos klinikoje. Tėvas mirė, kai Howardui Phillipui tebuvo aštuoneri. Jis pats buvo ligotas vaikas, todėl mokyklą lankė sporadiškai, visą gyvenimą taip ir liko savamokslis. Norėjo tapti profesionaliu astronomu, tačiau tai liko tik susidomėjimu, laisvalaikio aistra. Pasakojama, kad pasivaikščioti išeidavo tik sutemus, dienomis beveik nejudėdavo iš namų. Mieliau susirašinėdavo laiškais, o ne bendraudavo akis į akį. Susirašinėjo su fokusininku (kai kas įsižeistų ir vadintų jį magu) Hariu Houdiniu, netgi yra už jį parašęs kelias istorijas. Kai dar palyginti jaunas mirė nuo vėžio, buvo palaidotas giminės kape, tačiau 1997 m. vienas itin dėl šio autoriaus kūrybos pakvaišęs fanas bandė išsikasti jo kūną. Po viso to nebestebina, kad nuorodų į H.P.Lovecrafto tekstus yra „Betmene“ (pvz., Arkhamas yra jo sukurtas miestas), „Pietų parke“ ir kt.
Rinktinė kruopščiai sudaryta, stengtasi parodyti lietuvių skaitytojui vertingiausius ir žinomiausius rašytojo tekstus, tokius kaip „Kthulhu šauksmas“ bei „Nekronomikono idėja“. Kthulhu miniu pirmą ne tik dėl pasaulinio pripažinimo, bet ir dėl to, kad jis turi labai tiesioginį ryšį su Lietuva. Kaip žinia, būrelis ironiškai nusiteikusių entuziastų pastatė jam skulptūrą Lukiškių aikštėje, kai vyko Vyčio skulptūros skandalas. H.P.Lovecrafto kūryboje tai yra kažkiek drakoną, o kažkiek aštuonkojį primenanti dievybė, snūduriuojanti vandenyno dugne, tačiau iš ten gebanti veikti žmogaus protą, sumaišyti mintis. Jį pamatę iškart išprotėja. Paprastai sakoma, kad tai yra žmonijos pasąmonėje tūnančios archetipinės baimės, siaubo figūratyvizacija. Tai gerai atspindi visos H.P.Lovecrafto kūrybos esmę – pasaulis nėra saugi ir jauki vieta, jame esama daugybės žmogui nepažinių reiškinių, o labiausiai nepažįstame patys savęs. Nežinia, kokie Kthulhu slypi mūsų pasąmonėje. Nesusilaikau nepacitavusi būdingo pasažo iš apysakos „Tas, kuris šnabždėjo tamsoje“: „Ilgai ant takelio neužsibuvau ir ryžtingai įžengęs per atviras namo duris už savęs jas uždariau. Šiam poelgiui man prireikė atskiros psichologinės pastangos <...>. Ne todėl, kad savo regimąja įtaiga ta vieta būtų buvusi bent kiek grėsminga: priešingai, grakštus vėlyvojo kolonijinio laikotarpio stiliaus koridorius man pasirodė labai skoningas ir prideramai sutvarkytas, todėl žavėjausi akivaizdžiu jį įrengusio žmogaus išsiauklėjimu. Norą bėgti man sukėlė kažkas labai nežymu ir neapibrėžiama. Galbūt tai buvo tam tikras keistas kvapas, kurį maniau užuodęs, nors puikiai žinau, jog net ir pačiose geriausiose senovinėse sodybose pelėsinių kvapų pasitaiko labai dažnai“ (p. 189–190). Šios knygos skaitymas – beveik anatomiškai tikslus baimės ir slogučių skrodimas.
