Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“ (iš anglų k. vertė Violeta Kelerienė)
„Eleonorai Olifant viskas gerai“ – debiutinis Škotijoje gimusios ir gyvenančios rašytojos Gail Honeyman romanas. Debiutai, užkariaujantys pasaulio literatūros sceną, nėra naujas ar netgi labai neįprastas atvejis, bet vis dar verčia susimąstyti apie knygų rinkos keistenybes. Sunku numatyti, kas liks beveik nepastebėa, o kas sukels furorą. Šiaip ar taip, „Eleonorai Olifant viskas gerai“ – ne tik populiarus ir finansiškai sėkmingas bestseleris, bet ir kelių premijų laureatas: jam įteiktas „Costa Books“ apdovanojimas 2017 m. ir Britanijos metų knygos apdovanojimas 2018 m. Įdomu pažiūrėti, kas gi sukelia tokį šurmulį, kad Reese Witherspoon nusiperka ekranizavimo teises, o žmonės dar nepasirodžiusį filmą ima karštai aptarinėti.
Rašytoja romaną parašė dirbdama Glazgo universitete administratore. Prieš tai ji taikėsi į akademinę karjerą – studijavo literatūrą, vėliau – prancūzų poeziją Oksforde. Ji jau perkopusi keturiasdešimt, taigi debiutinis romanas – vėlyvas kūdikis. Gail Honeyman pasakoja, kad parašyti knygą ją paskatino spaudoje perskaitytas straipsnis apie jaunų žmonių vienatvę: yra trisdešimtmečių, kurie gyvena vieni, dirba penkias dienas per savaitę kaip ir visi, bet nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ryto su niekuo net nepasikalba. Tai vyksta nepaisant medijų kuriamo stereotipo, kad šiuolaikinio jauno žmogaus gyvenimas yra nesibaigiantys vakarėliai ir kelionės, o vaikus moterys gimdo vėliau būtent todėl, kad nori, kaip sakoma, „atsitūsint“.
Pagrindinė romano veikėja Eleonora Olifant dirba grafinio dizaino agentūros administracijoje, ir jai, kaip galima suprasti, ne viskas gerai. Įsivaizduojate Bridžitą Džouns su rimtesnėmis psichologinėmis problemomis? Taip, atspėjote. Ne gražuolė, storoka, keista, asociali, pašaipų objektas įmonėje. Savaitgaliui nusiperka du butelius degtinės ir neišeina iš namų. Nepanašu, kad normaliai suprastų savo alkoholizmo problemą. Tačiau kartais analitiškas pastabumas stebina – ji geba pamatyti apgaules ir santykių tinklus įmonėje, juos perprasti, nors šiaip visiškai nesugeba bendrauti su žmonėmis. Ji yra šiek tiek erzinantis personažas. Kadangi pasakojama iš jos perspektyvos, stebina, kaip pagiežingai Eleonora kartais galvoja apie žmones. Kartais priartėjama prie netikslaus autizmo ar obsesinio-kompulsinio sutrikimo vaizdavimo: tarkim, ji negali gerti iš svetimų puodelių, jai bjauru liestis prie kažko, ką vos prieš kelias valandas lietė kiti žmonės. Dažnai nesugeba suvokti, ką ir kokioje situacijoje pasakyti. Tarkim, apie žmogų, kurį ištiko širdies smūgis, kolegai ramiai pasako, kad prie tokios būklės jį privedė riebaluose keptos dešrelės, nors toje situacijoje tai skamba šiurkščiai ir nejautriai. Kita vertus, jai būdingas kūdikiškas, tiesiog neįtikėtinas ir knygos kontekste sunkiai paaiškinamas naivumas: nežino, kas yra „Prosecco“ ar „McDonnald‘s“, kokie yra šaldyti pusgaminiai ir kt. Kitaip tariant, nors bandoma parodyti jauną moterį, kuri, anot autorės, moka išgyventi, bet ne gyventi, net ir elementarūs išgyvenimo įgūdžiai atidesniam skaitytojui kelia klausimų.
Knygos siužetą judina mažas gerumo gestas, kurį Eleonora kartu su kolega parodo gatvėje parkritusiam senukui Samiui: ji iškviečia greitąją ir palydi jį į ligoninę, kadangi jis gyvena vienas, šiek tiek juo rūpinasi. Rodos, padoriai visuomenei privalus atsakingumas už kitą. Tačiau kolega Reimondas (beje, priešingai negu Eleonora, simpatiškas ir mielas, nors kiek šabloniškas, personažas) su ja susidraugauja. Knygą nuo visiško banalumo išgelbsti tai, kad jų draugystė neperauga į meilės romaną: Reimondas turi merginą, o Eleonora prieš tai iki ausų įsimylėjusį roko muzikantą. Jų santykiai ir lieka draugiškas rūpinimasis vienas kitu ir neįpareigojantis, bet smagus laiko praleidimas ar bendri pietūs darbe.
Be abejo, turbūt nebeįmanoma, kad šiuolaikinėje knygoje nebūtų bandoma atskleisti, kodėl personažas yra vienoks, o ne kitoks, ir dažniausiai viskas aiškinama traumomis. Psichologijos pamokas visi esame gerai išmokę ir gebame artikuliuoti psichologinius konceptus. Eleonoros gyvenimas irgi ne iš gražiausių, nors vargu, ar toks motinos vaizdavimas literatūriškai ar žmogiškai pagrįstas. Autorė viename interviu teigė siekusi rodyti tikrovę, bet nemanau, kad romano tekstinė tikrovė nuosekli ar iki galo įtikinama. Bet kuriuo atveju, empatijos stoka pasakojimo niekaip neapkaltinsi, o jautrius klausimus kelianti literatūra dažnai populiari, todėl įdomu pažiūrėti, ar lietuvių skaitytojai pamils keistuolę Eleonorą taip pat, kaip ją dievina užsienis.
David Grossman „Užeina kartą arklys į barą“ (iš hebrajų k. vertė Olga Lempert)
Šiuolaikinio Izraelio rašytojo Davido Grossmano „Užeina kartą arklys į barą“ yra net 200 puslapių nesiekianti knyga (dar prieš 50 metų tokią vargiai būtume vadinę romanu, bet žanro riboms ir apibrėžimams kritikoje jau seniai metas pamojuoti balta nosinaite). „Užeina kartą arklys į barą“ primena anekdoto pradžią. Taip ir yra. Tai pasakojimas apie žydų komiko Dovelio Grinšteino pasirodymą – kad būtų aiškiau, pasakysiu, kad stand-up‘ą. Visą tekstą užima vieno vakaro (maždaug dviejų valandų) pasirodymas su šuoliais į komiko ir salėje sėdinčių žiūrovų praeitį. Knyga, kaip ir prieš tai apdovanota „Eleonorai Olifant viskas gerai“, irgi apdovanota, tik rimtesne premija: 2017 m. rašytojas 50 000 dolerių vertės Man Booker International prizą pasidalino su savo vertėja į anglų kalbą Jessica Cohen. Kaip dažniausiai premijų atvejais, įdomu ne tik pasvarstyti, ar pati duočiau premiją, ar ne, kitaip tariant, pasitikrinti ar galbūt iš naujo permąstyti savo literatūrinį skonį ir prioritetus, bet ir bandyti suprasti, kas knygoje pasirodė patrauklu žiuri nariams.
„Ateina kartą arklys į barą“ pripažinimo motyvacija aiški: tekstas atitinka tai, ko tikėtumėmės iš „rimtojo“ literatūros kūrinio. Yra čia ir istorinių-politinių motyvų, ir ne visai tradicinė struktūra, ir visuomeninė problematika. Knygos pasakotojas yra karjerą baigęs teisėjas Avišajus Lazaras, komiko vaikystės bičiulis: jiedu kartu lankė papildomas matematikos pamokas. Jie nebendravo beveik 40 metų, todėl kvietimas mažų mažiausia keistas, juolab kad Dovelis Grinšteinas, komikas, taip nori atšvęsti savo 57-ąjį gimtadienį. Pasirodymas vyksta Netanijoje, niekuo neypatingame niūrokame pramoniniame Izraelio mieste. Jis netoli nuo Vakarų pakrantės ruožo, todėl neretai tampa palestiniečių bombardavimo taikiniu. Žmonės pavargę nuo įtampos, nori tiesiog pasijuokti. Tačiau komikas ne tik pradeda iš jų tyčiotis daug labiau negu įprasta šiam iš esmės retai politiškai korektiškam žanrui. Vakaro eigoje jis ima save žaloti, pilti ant savęs vandenį ir arbatą, kalbėtis su savimi, o ne su auditorija, pasakoti apie patirtą smurtą ir t.t. Žmonių reakcijos yra tokios pat įvairios kaip ir jo pasirodymas: vieni piktinasi, kiti jo gailisi, treti bando juoktis. Pastarieji man turbūt keisčiausi ir labiausiai suprantami tuo pat metu. Auditorija iš tiesų tampa Dovelio įkaite: „Žiūrovai irgi jaučia. Jie dairosi vienas į kitą, neramiai kruta. Vis mažiau supranta, kas tai per veiksmas, kuriame jie, patys to nenorėdami, dalyvauja. Be abejo, jie būtų seniai išėję, o gal net nuvarę jį nuo scenos šūksniais ir švilpimu, jei ne pagunda, kuriai sunku atsispirti, pamatyti iš arčia kito žmogaus pragarą. (p. 83)“
Kaip nesunku atspėti, kabinama holokausto Rytų Europoje tema, - trauma, kurią šeimos perdavė to nepatyrusiems vaikams. Svarbią prisiminimų dalį užima smurtas šeimoje: ne be reikalo cituojamas Kafka – komikas irgi turėjo brutalų jį diržu už bet kurį prasižengimą mušusį tėvą. Mušė jį ir vaikai mokykloje. Šios istorijos kaitaliojasi su vulgariais anekdotais, kaip sraigė ateina į policiją, ar politiškai nekorektiškai ir nelabai juokingais apie arabus. Iš tiesų skaitytojo reakcija į šį romaną panaši kaip publikos: keistas sutrikimas, nejaukumas. „Užeina kartą arklys į barą“ nėra juokinga knyga (nors, prisipažinsiu, bandydama įsivaizduoti visą be galo nejaukią situaciją matau save, bandančią per prievartą kikenti, nes nežinai, ką daugiau daryt).
Tekstas nėra lengvas: ir dėl temų, ir dėl kalbos – nežinau, ar čia neskaidrus vertimas, ar redagavimo bėdos, bet sunku įsivaizduoti taip scenoje kalbantį žmogų. Teisėjas Avišajus komentuoja, kad komikas kalba „kaip jaunulis“, tačiau lietuviškame vertime matomas žargonas jaunyste nedvelkia. Bet kuriuo atveju, knyga įdomi ir rekomenduotina, nepataikaujanti, turinti stiprią socialinę plotmę.
