Ko gero, vienas įdomiausių dalykų, ką gali duoti literatūra – parodyti tokias situacijas, kurių nesame išgyvenę ir turbūt niekada neišgyvensime. Tai – ypatingos aistros, prikaustančios savo nežabotu ir neslūgstančiu aistringumu, neįprastos erdvės, nutolęs laikas ir pan. Į itin savitu stiliumi, ornamentuotai parašytas knygas sunku emociškai įsijausti, todėl mėgaujamės grakščia fraze, nuorodomis į kitus meno ar literatūros kūrinius, nežabotomis aistromis. Priešingas malonumas – atpažinimo: kai viskas taip suprantama, patirtys panašios, situacijos kasdienės ir net nereikia įtempti vaizduotės. Šįkart radijo klausytojams pristatau knygas, varijuojančias nuo estetizmo ir egzotikos (realybės dėsniai ten negalioja ir neturi galioti) iki biografinio pasakojimo, kurį vien tik biografija pavadinti sunku ir žodis „romanas“ tiesiog braunasi į žanrinį apibūdinimą.
Oscaras Wilde’as „Salomė“
Aptariama knyga, kurią iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius, trikalbė: kairėje – prancūziškas, dešinėje – lietuviškas, knygos pabaigoje – angliškas kontroversiškosios pjesės tekstas. O.Wilde’as 1891 m. pabaigoje du mėnesius buvo apsistojęs Paryžiuje, per juos „Salomę“ parašė prancūziškai, o po to britų scenai anglų kalba ją išvertė (išties perrašė) O.Wilde’o meilužis lordas Alfredas Douglasas. Perrašinėti teko todėl, kad Britanijoje „Salomė“ buvo uždrausta dar nepasirodžiusi, nes šalyje galiojo įstatymas nevaizduoti scenoje Biblijos personažų. Anglijoje drama oficialiai pastatyta tik 1931 m. Autorius neišvydo savo veikalo ir prancūziškai: kai „Salomė“ buvo rodoma Paryžiuje, jis sėdėjo kalėjime už vadinamąją „sodomiją“ – homoseksualumą ir amoralų elgesį, kurie XIX a. Anglijoje buvo kriminalizuoti.
Aišku, apie O.Wilde’o gyvenimą sklandančiomis legendois (kurias, beje, neretai pakurstydavo ir pats rašytojas) pasitikėti beprasmiška, bet jis apie dramos rašymo aplinkybes pasakojama štai kas. Esą O. Wilde’ą apėmė rašymo šišas, jis dirbo beveik parą, kol labai išalko. Tada nuėjo pavalgyti, ant gatvės kampo rado čigonų trupę ir jų paprašė sugroti beprotiškai trankios muzikos, kuri tiktų moteriai, papjovusiai savo meilužį ir šokančiai jo kraujyje. Čigonai sugrojo tokį laukinį šokį, kad aplinkiniai nustojo kalbėtis. O.Wilde’as muzikantams dosniai sumokėjo, grįžo į viešbutį ir iki ryto tekstą baigė. Aptariamo „Salomės“ leidimo pratarmėje pateikiama tikroji versija: kad O.Wilde’as apie Salomės, biblinės Erodianos dukters, likimą galvojęs ilgai ir kelerius metus planavo rašyti veikalą apie ją.
Dramoje ironiškai varijuojama bibline Salomės istorija, kur ji – antraeilis personažas (Evangelijose neminimas net jos vardas, už ją sprendžia motina), o O. Wilde’o kūrinyje tampa pagrindine veikėja. Evangelijos pasakoja nedaug: per Galilėjos karaliaus Erodo gimtadienį Salomė atėjo jam pašokti. Susižavėjęs jos šokiu Erodas pažadėjo jai duoti, ko tik ji paprašysianti – iki pusės karalystės. Salomė nubėgo pas motiną ir jos paklausė, ko prašyti. Erodiana pasiūlė šv. Jono Krikštytojo galvos. Nors tai karalių labai nuliūdino, jis nenorėjo netesėti pažadu, todėl įsakė nukirsti Jonui krikštytojui galvą ir ant padėklo ją atnešti Salomei. Sargybiniai tai įvykdė. Salomė (šokanti arba laikanti padėklą su galva) vaizduojama daugybėje dailės kūrinių. Ji buvo populiari figūra XIX a. pab., dekadentų laikais, kaip moteriško seksualumo, nežabotos aistros figūratyvizacija, eroso ir tanato jungtis, pavojingo grožio ir nežabotos aistros simbolis.
Kaip galima tikėtis, O.Wilde’as savo dramoje šiaip kruvinai istorijai pridėjo papildomų sluoksnių. Salomė nustumia į antrą planą šv. Joną Krikštytoją, ir būtent jos susidūrimas su savo aistra bučiuojant negyvą galvą yra dramos kulminacija, o mirtis išryškinama kur kas labiau negu jauno siro, kuris nusižudė, nes nepakluso Erodui, ar net paties pranašo. O.Wilde’ui buvo būdinga atmesti įprastus sprendimus, jam rūpėjo grynojo meno, „grožio dėl grožio“ idėja.
Svarbioje esė „Plunksnakotis, pieštukas ir nuodai“, pasirodžiusioje rinkinyje „Ketinimai“, jis griežtai atskiria moralinę ir estetinę literatūros kūrinio plotmes. Knygos įžangoje teisingai pastebima, kad aistros „Salomėje“ iškeliamos kaip tai, kas yra už moralės, už visų konvencijų, todėl be galo įdomios, patrauklios, traukiančios savo juoda saldybe, jungiančios angeliškumą su demoniškumu.
Reikia sąžiningai pasakyti, kad tamsiąsias aistros puses tyrinėjantis „Salomės“ tekstas nėra malonus net ir šiais laikais – per daug keistas, liguistas. Skaitant beveik norisi tikėti O.Wilde’o istorija apie jo sukūrimą, nes galima justi išlindusias pasąmonės srities, sakyčiau, net fetišistines, bet literatūriškai apvaldytas pamėkles. Iš kitų O.Wilde’o pjesių šita labai išsiskiria - daug mažiau sąmojo, linksmumo, ironijos ir daug daugiau klampaus, bet patrauklaus baisumo. Beje, nors knygoje palikta nemažai korektūros klaidų (pvz., žodis „tesėti“ rašomas su „ę“), leidinio išliekamąją vertę kuria ne tik teksto variantai trimis kalbomis, bet ir Aubrey Beardsley iliustracijos, kurios buvo spausdintos ir XIX a. leidimuose.
Karlas Ove Knausgårdas „Mano kova. Mirtis šeimoje“
Šešių romanų ciklas „Mano kova“ Norvegijoje tapo neįtikėtinai populiarus. Pirmosios dalies „Mirtis šeimoje“ (iš norvegų k. vertė Justė Nepaitė), prieš knygų mugę pasirodžiusios ir lietuviškai, Norvegijoje buvo parduota maždaug pusė milijono egzempliorių: iškalbingas faktas, turint omenyje, kad šalyje gyvena maždaug šeši milijonai žmonių. Kai kurios darbovietės skelbė „Dienas be Knausgårdo“, kad darbuotojai šnekėtų apie ką nors kita.
Pats K.O.Knausgårdas spaudoje yra prisipažinęs, kad vaikystėje svajojo apie šlovę: rašė netikusią gotišką poeziją apie mirtį ir lavonus, grojo saviveiklinėje roko grupėje, bandė imituoti atlikėjo Edge iš grupės „U2“ aprangos stilių. Kai jo vardas tapo linksniuojamas visame pasaulyje, ne tik Norvegijoje, tai buvo lyg vaiko svajonės išsipildymas. Iš pradžių bandęs rašyti stilistiškai nušlifuotus romanus, kuriuos mažai kas pirko, K.O.Knausgårdas šios ambicijos atsisakė ir ėmė rašyti kaip išgalėdamas greičiau: teigė parašydavęs iki 20 puslapių per dieną. Ko gero, nesunku prisiminti labai panašią Honore de Balzaco tapimo rašytoju istoriją: vėliau tai tampa šių autorių lauko dalimi, savotiškais literatūriniais mitais ar prototipais kitiems. Nenuostabu, kad „Mano kova“ – autobiografinis romanas, bet visgi romanas: yra ir siužeto struktūra, ir pasakojimas, paįvairintas prustiškomis digresijomis į praeitį.
„Mirtis šeimoje“ pradedama labai savitu ir kiek nejaukiu „milžiniškų bakterijų spiečių, ėmusių plisti kūno viduje“, aprašymu ir permąstymu, o baigiasi ne mažiau įspūdinga mirties refleksija: „O mirtis, kurią visada laikiau svarbiausiu gyvenimo matu, tamsi, traukianti, yra niekas daugiau, kaip tik prakiuręs varvantis vamzdis, kaip vėjyje girgždanti šaka, kaip nuo pakabo slystantis ir ant grindų krintantis švarkas. (p. 410)“ Iš tiesų šie sakiniai turbūt gražiausi visame romane – ko gero, čia kaltas K.O.Knausgårdo stilius, o ne vertėjos neprofesionalumas, bet knyga pilna gana banalių ir klišėmis kvepiančių pasakymų: „kartu bent iš dalies paklusdamas jo primygtiniam patarimui laikytis atstumo“, „palenkęs galvą, kad apsisaugočiau nuo pustomo sniego“ ir t.t. Tą patį pastebėjau skaitydama ir antrą ciklo dalį anglų kalba angliškame vertime: matyt, kaip ir H. de Balzacas, K.O.Knausgårdas nevertintinas pagal stilistinių viražų kokybę.
Tačiau, nepaisant to, knyga keistai įtraukia. Rodos, nėra joje nieko ypatingo: autobiografinis pasakojimas, kasdienybės detalės (išties labai daug detalių), ironiški pokalbiai su mąslaus parūkymo pertraukėlėmis. Pasakojimas introspektyvus (net norėtųsi sakyti – egocentriškas), jo centras – autoriaus, atliekančio ir pagrindinio veikėjo vaidmenį, santykiai su tėvu. Pasakojimo detalumas, iš pradžių įtraukiantis, o po kiek laiko pradedantis lengvai erzinti, iš tiesų nėra betikslis. Visų pirma, jis sukuria nenudailintos ir nenufiltruotos tiesos, tikrumo iliuziją. Antra, detalumas neabejotinai būtinas tai knygos daliai, kur Karlas Uvė su broliu valo namą, kuriame jų tėvas nusigėrė iki mirties. Savaitę jie valo išmatas, šlapimą, rankioja kalnus butelių, šveičia vėmalus. Viskas čia, nieko netrūksta, niekas nepaslėpta ir korektiškai nenutylėta. Kai ši poros šimtų puslapių apimties savaitė pasibaigia, pojūtis būna panašus (nors ir dėl visai kitokių literatūrinių sprendimų), kaip skaitant Andriaus Jakučiūno „Tėvynę“: kad viską darei su jais kartu. Tai iš tikrųjų labai ypatinga ir ne tokia dažna skaitymo patirtis.
Iš tiesų toks stiprus ir aštrus biografiškumas stebina. Nenorėčiau spekuliuoti, kaip į šį romaną reagavo K.O.Knausgårdo artimieji, ir sąmoningai neieškojau šios informacijos spaudoje. Mąstant apie „Mirtį šeimoje“ ir visą „Mano kova“ ciklą, puikiai tinka žodis „nuogas“. Iš tiesų romanas savotiškai ekshibicionistinis, jei šią sąvoką vartosime ne vien seksualiniame kontekste. Na, o jo populiarumas ir gebėjimas įtraukti būtent neišvalyta medžiaga sukelia tikrai daug minčių apie tai, kad žmonėms įdomiausias dalykas yra kitų gyvenimai, ypač jeigu jie gana dramatiški ir tamsūs.
