D.Pancerovas: „Žaidimas baigtas“
2017 metais žurnalistas D.Pancerovas išleido knygą „Kiborgų žemė“, kurioje jis pasakoja apie savo keliones į frontą rytinėje Ukrainoje. Šįmet po okupantų įsiveržimo autorius papildė istoriją pasakojimais iš dabartinės Ukrainos, į kurią keliavo kartu su tyrimų žurnaliste Birute Davidonyte.
„Žaidimas baigtas, – teigė D.Pancerovas, komentuodamas, kas pasikeitė prasidėjus pilno masto invazijai. – 2014 metais Donbaso karo metu ar Maidane bendravimas su ukrainiečiais buvo kitoks, jautėsi pasitikėjimas. Ypač lietuviais – rodydavo tai, ko geriau nevertėtų. Šiandien draugų nebeliko, į rusiškai net su akcentu kalbančius bei kamerą turinčius užsieniečius pradėta žiūrėti įtariai. Į Ukrainą vykome 3 karo savaitę, kuomet diversantai, integruoti į visuomenę prieš 8 metus ir laukę progos parodyti panieką, buvo nemenka bėda.“
D.Pancerovo požiūriu, įšaldytas konfliktas brendo nuo 2012 metų, kai Rusija pradėjo savo karinę reformą bei informacinį karą.
„Sulaukęs klausimo, ar bus antroji „Kiborgų žemės“ dalis, vis susimąstydavau, kad po 10 ar 15 metų Donbaso konfliktas išsispręs ir aš ten sugrįšiu ir pabandysiu surasti tuos pačius pašnekovus. Tačiau tikrai negalėjau įsivaizduoti, kad prasidės tos aštrus, visą šalį apimantis konfliktas“, – dalinosi žurnalistas.
Paklaustas, kas dar pasikeitė, D.Pancerovas teigė, kad pirmųjų kelionių į Ukrainą metu šalis buvo normali valstybė su restoranais, į vakarėlius keliaujančiais paaugliais ir parduotuvėmis. Tačiau nuvykus jau už Mariupolio jautėsi kitoks mąstymas, net tai, kaip buvo dekoruojami miestai.
„Atrodo net saulė ten kitaip šviečia. Kažkaip niūriau, – puse lūpų šypsojosi D.Pancerovas. – Iš jų pasakojimų atrodė, kad jiems pasaulio centras buvo Maskva. Ne Niujorkas, Berlynas ar dar kažkur. Ir štai karas vyko būtent ten.“
2022-ųjų kovą D.Pancerovas teigė, kad Ukrainoje neliko jokio saugumo jausmo: „Atvykome rytą, prieš kurį kelios raketos buvo pataikiusios į Lvivo oro uostą. Buvome pasiskaitę, kad diversantai veikė aktyviai, matėme, kad greitkeliuose – tušti automobiliai, miestų pavadinimai uždengti celofanu, visur stovi blokpostai. Labai greitai supranti, kad esi šalyje, kurioje iš tikrųjų vyksta karas.“
Kiekvienas žmogus jaučia didžiulę įtampą, jis įtarus, nes tai išlikimo klausimas, pažymėjo žurnalistas.
R.Petrauskas – apie imperialistinės Rusijos gimimą
Apie 1709 metais įvykusį mūšį knygoje „Poltava“ rašęs R.Petrauskas savo pasakojimu vis išryškindavo, kaip svarbu išmanyti istoriją. Jis pažymėjo, kad istorikai, kaip ir ekonomistai, negali numatyti ateities, bet jie užčiuopia pokyčių pulsą bei esmines tendencijas.
„Rašydamas šią istoriją supratau, kad šie 300 metų yra juokingi. Karai vis pasikartoja, nes žmonės nesikeičia“, – sakė R.Petrauskas.
Jo teigimu, būtent jo aprašytame Poltavos mūšyje, nusinešusiame daug gyvybių, gimė Rusijos imperija: „Iki šio mūšio Rusija buvo Maskovija, kuri buvo necivilizuota, nekultūringa, neišsilavinusi. Turinti visiškai kitokią vertybinę sistemą, nei Vakarai. Atsistojusi su savo kerziniu batu ji tapo pernelyg stipri, kad Europa galėtų su ja nesiskaityti. Maskovijai tas patiko ir patinka iki šiol.“
„Su Poltava Rusija Ukrainą it kokį mažąjį brolį įsideda į dešiniąją kišenę – šalis turės daryti tai, kas jai diktuojama Maskovijos. Tuo metu mes, kaip Abiejų tautų Respublika (ATR), esame įdedami į kairiąją kišenę – mūsų karalius niekada nebus renkamas be patvirtinimo Sankt Peterburge arba Maskvoje. Suprantate, šis mūšis įvyko ne taip jau ir seniai, o mes jį vis dar suprantame, kaip mūšį, kuriame švedai pralaimėjo rusams. Bet jis vyko Ukrainoje“, – pasakojo R.Petrauskas.
Jo nuomone, ATR, kuriai priklauso ir Lietuvos didžioji kunigaikštytė (LDK), padėjo atsirasti imperialistinei Rusijai: „1744 metais LDK buvo didžiausia valstybė Europoje, bet dabar jos liko 10 proc., o visa kita yra Rusija. Mes galėjome būti Trijų tautų respublika ,būti didžiausi ir nesiprašyti į NATO, bet mes per nepilnus 30 metų prarandam du trečdalis savo teritorijos bei imperiją, kurios nesiilgime. Ir visai nesvarbu, kad mes jos neturim.“
Čia jis prisiminė Kazimiero Jogailaičio politiką, kuris savo vaikams siekė karaliaus prestižiniuose Vakaruose statuso, bet tuo metu kaip tik iškyla Maskovija: „Mes pramiegojome.“
„Besukant istorijos ratus man sprogsta galva – šią istorinę pamoką šiuo metu suprato tik Ukraina. Ji kovoja už ateitį, tuo metu Rusija – už praeitį (jie neturi ateities), o tuo metu pasaulis nori sustabdyti akimirką ir sugrąžinti status quo. Niekas nemąsto, kad pasaulis galėtų būti be rusiškų dujų ir kitų priklausomybių“, – emocijų ir kritikos Vakarų civilizacijai neslėpė kalbėtojas.
A.Kumža teigė, kad jį sujaudino R.Petrausko „kišenės metafora“, tačiau išreiškė poreikį ją pratęsti: „Atrodo, kad šiose kišenėse Lietuva ir Ukraina ramiai sėdėjo, bet iš tiesų jie niekada nepasidavė. Pažiūrėkite, iš ko Petras I – iš Kyjivo Rusios pavogė pavadinimą – iki šiol buvo Maskovija, o po to pavirto į Rusiją.“
Pasak A.Kumžos, netgi ir garsiųjų Petro I reformų ideologas buvo iš Kyjivo atvažiavęs dvasininkas Teofanas Prokopovičius. Maskvos universitetas, įkurtas 123 metais vėliau nei aukštoji mokykla Ukrainos sostinėje, taip pat buvo suformuotas pulko ukrainiečių intelektualų.
A.Kumža: Europa galėtų būti empatiškesnė
A.Kumžos užrašai apie ambasadoriaus darbą nuo 2006 iki 2008 metų „Oranžinis romanas“ pasirodė kelios dienos prieš prasidedant karui. Ji kaip tik buvo pristatyta tą lemtingą dieną vasario 24-ąją dieną, kuomet Rusija užpuolė Ukrainą. Šiandien rašytojas teigia, kad karas šioje šalyje radikaliai pakeitė gyvenimą.
„Šiandien ši knyga man atrodo, kaip perspėjimas, nors anksčiau to nebūčiau pasakęs. „Oranžiniame romane“ pasakojama ir apie 1932–1933 metų Holodomorą. Vakariečiai teigė, kad nežinojo to, mat Stalinas viską slėpė. Bet Charkive anuomet veikė Italijos konsulatas ir jo vadovas, buvęs Pirmojo pasaulinio karo veteranas, siuntė laiškus Musoliniui. Šiandien šie nuoširdūs ir detalūs laiškai yra prieinami viešai. Akivaizdu, kad žinojo ir kitos Europos valstybės, bet tylėjo, nes nusavinti grūdai buvo pačių perkami“, – diskusijos metu teigė A.Kumža.
Pasak kalbėtojo, šiandien Europa taip pat galėtų būti empatiškesnė.
