Kaip ir „Japonizmas“, „Omoiyari“ skaitytojams vėl atveria kelią į neišsenkantį Japonijos kultūros grožį, o vienas įstabiausių tekančios saulės šalies bruožų – nuoširdus nesavanaudiškumas – tampa pagrindine naujosios Erin knygos tema.
„Kas yra omoiyari? Sudėtinga nusakyti, kas yra omoiyari, prieš tai nepaaiškinus omoi, kas jau yra šioks toks iššūkis. Japonų kalboje yra daug homofonų – kone vienodai tariamų (ypač ne japonų ausims), bet skirtingos reikšmės žodžių, kurių prasmę gali suvokti iš konteksto arba, jei jie užrašomi, iš kanji (japoniška rašto sistema, kurioje naudojami kinų rašmenys).
Tarkime, prieš jus stovi žmogus, sulinkęs nuo dėžės, kurią laiko rankose, svorio. Jis gali pasakyti, kad dėžė yra omoi, ir šiame kontekste turbūt norėsite jam padėti, nes dėžė yra sunki. Tik ši knyga, kaip jau turbūt nuspėjate, nėra apie sunkius japoniškus dalykus.
Šioje knygoje omoi išreiškia minties idėją. Omoi gali atspindėti žmonių mąstymo būdą arba jų jausmus, emocijas, sentimentus, troškimus. Prisiminimai ir atmintis yra omoide. Laisvai išvertus tai reiškia „mintys, kurios išėjo, pasitraukė“. <...> Omoiyari yra mąstymo išplėtimas, įtraukiantis ir kitus – tarsi tam tikra projekcija. Minties ir veiksmažodžio „daryti“ kombinacija: daugiau nei vien galvojimas, ką dėl kitų žmonių nuveikti. Turbūt paprasčiausia šį terminą aiškinti kaip gebėjimą suprasti kitų poreikius, suprasti altruistiškai, atjaučiančiai, rūpestingai, nelaukiant atpildo ar grąžos“, – sako autorė.
Knygos pavadinimas – tai daugiareikšmė harmoningo gyvenimo sąvoka. Pirmajame skyriuje pavadinimu „Omoi“, pristatomos idėjos, kaip išreikšti save pasitelkiant sąmoningumą, kaip puoselėti atjautą gamtai, kaip tinkamai susitvarkyti savo aplinką ar tiesiog pastebėti mus supančios kasdienybės grožį. Antrojoje – „Omoiyari“ dalyje, autorė pateikia pavyzdžių, kaip harmoniją skleisti kitiems. O tai padaryti yra išties daug būdų: dovanojant jaukias dovanas, gaminant maistą, kartu švenčiant svarbias šventes o gal net – išlankstant tūkstantį gervių artimam žmogui.
„Kad pasirūpintum kitais, pirmiausia turi pasirūpinti savimi. Kad galėtum numatyti kitų poreikius – būti empatiškas – privalai gebėti pažinti savo jausmus ir suvokti, kas tave veikia. Todėl pirmąją knygos dalį ir pavadinau „Omoi“. Joje daugiausia dėmesio skirsiu filosofinėms mintims, tradicijoms ir praktikoms, kurios gali padėti ugdyti sąmoningumą, gerbti aplinką ir išreikšti save. Pirma dalis skirta geriau pažinti save, mokantis mažiau švaistyti, rasti tinkamiausius būdus tvarkytis ar tiesiog įvertinti pačių kasdieniškiausių dalykų grožį.<...>
Antroje knygos dalyje „Omoiyari“ daugiausia kalbėsiu apie tai, kaip tuo dalytis su kitais: gyvenant harmonijoje, nesavanaudiškai, tinkamai rodant pagarbą ir dėkingumą. Yra daug būdų, kaip tai daryti. Dovanojant dovanas, gaminant maistą mylimam žmogui, švenčiant svarbias gyvenimo akimirkas ar net lankstant origamį. Omoiyari – tai galvoti apie kitus, ne žodžiais, bet veiksmais tas mintis pritaikant praktikoje.
Siekimas būti atjaučiantiems ir rūpestingesniems reikalauja tam tikro tikėjimo ir sveiko pasitikėjimo kitais. Kai kuriems tai reiškia numaldyti vidinį saugą ir išdrįsti būti pažeidžiamiems. Rezultatai gali būti patys neįprasčiausi – pavyzdžiui, restorane maisto užsisakius omakase stiliumi (pažodžiui išvertus, „palieku spręsti jums“). Patiekalus ir ingredientus parinkti patikėję šefui – nepažįstamajam – rizikuojate, kad jums atneš kelis patiekalus, kurie ne visai atitinka jūsų skonį. Ir vis dėlto tokia patirtis gali atverti šį tą absoliučiai naujo – neragautų skonių ir tekstūrų, kurios gal net pakeis jūsų požiūrį į maistą apskritai. Patikėdami ir pasitikėdami kitu jūs leidžiatės į kelionę; gaunate progą pažvelgti į kito žmogaus istoriją, tai, ką jis ar ji mėgsta, ko nemėgsta, kito pasaulį, kito viziją.“
„Omoiyari“ – tai estetinio grožio, ramumos ir džiaugsmo kupina knyga, kurioje puikiai dera teoriniai ir praktiniai patarimai darniai, nesavanaudiškai kasdienai, o Ryo Takemasa sukurtos iliustracijos tekstams suteikia papildomo žavesio. Kone kiekviename puslapyje gausu įvairiausių japoniškų žodžių ir sąvokų, skirtų apibūdinti įstabiausioms gyvenimo patirtims, o tai – lengvas ir smagus būdas susipažinti su japonų kalbos jaukumo žodynu.
Perskaitę Erin Niimi Longhurst knygą, kiekvienas pasijus ne tik geriau pažinęs Japonijos kultūrą, bet ir įgijęs praktinių patarimų, kaip savo ir kitų gyvenime sukurti kuo daugiau atjautos, kuri nieko nekainuoja, bet gali atnešti neįtikėtinų pokyčių. Tai knyga, kuri idealiai tinka siekiantiems džiaugsmo ar tiems, kurie nori padovanoti originalią dovaną brangiam žmogui.
Kviečiame skaityti knygos ištraukas
Kaskart kai mano teta Taeko man ką nors atsiunčia, – laišką, dovaną ar kažką, ką ji pati pasiskolinusi, – tai būna nepaprasto grožio daiktas. Jos rašysena – nepriekaištinga, ji visą laiką naudoja išskirtinės kokybės kanceliarines priemones, daiktus kuo rūpestingiausiai sulanksto ir turi talentą dovaną supakuoti. Man ji yra teinei – grakštumo ir dėmesingumo detalėms – įsikūnijimas. Ir nors prie to prisidėjo jos dvidešimt japoniškosios arbatos ceremonijos praktikavimo metų, būti teinei taip pat yra ir bendras japoniškosios kultūros bruožas.
Teinei yra mandagumas ir pagarba – kantrybė, grakštumas ir rūpestingumas, kad ir ką darytum. Jį galima vadinti tam tikru metodu ar požiūriu į tai, kaip kas daroma, bet kartu teinei apima ir etiketą: kai dėmesys kreipiamas net į menkiausias detales. Tai rūpestingos ir preciziškos pastangos dėl kito žmogaus. Pavyzdžiui, jei rašote padėkos atvirukus, be abejonės, visuose galite parašyti labai panašų tekstą ir juos išsiųsti; o štai jei darote teinei, apgalvosite, kokį rašiklį naudoti, kaip žinutę kiekvienam gavėjui padaryti asmenišką, kad jie pajustų, kokie dėkingi esate ir ką jų dėka pajutote. Teinei – tai neskubrumas, atida ir apgalvojimas iš anksto, įdedant daugiau pastangų, nei būtina.
Teinei – tai neskubrumas, atida ir apgalvojimas iš anksto, įdedant daugiau pastangų, nei būtina.
Teinei gali prireikti jūsų kūrybinės asmenybės raiškos, bet kartu jis yra siekiamybė. Ne visi esame talentingi menininkai ar kūrėjai iš prigimties, bet buvimas teinei drąsina jus savyje rasti vietos ir kūrybiškumui. Vaikystėje mus skatina kurti menus ir tyrinėti savo kūrybines gelmes, o suaugus progų reikštis kūrybiškumui nelieka tiek daug, nebent jūsų darbas būtų kūrybinis.
Tai yra nuolat vykstantis procesas, kuris ne visada sėkmingas. Tačiau kiekvienas, kas kada nors esate gavęs rankomis megztą šaliką, specialiai jums sukurtą dainą ar iškeptų saldėsių, žinote, koks nuostabus jausmas yra turėti kažką, kas kuria ir savo energiją skiria jums – net jei gautas kūrinys yra ne visai jūsų skonio (ir yra arigata-meiwaku* gauti!).
Teinei japonų arbatos ceremonijoje (chado)
Chado meną sudaro nemažai nustatytų judesių, tai yra atidos ir svetingumo išraiška, kurios pagrindas – tyrumas, ramybė, harmonija ir pagarba.
Taeko nusprendė mokytis chado laisvu nuo darbo metu, kad atrastų ryšį su savimi ir galėtų stebėti kintančius metų laikus. Ji taip atsidavusi šiam pomėgiui ir amatui, kad arbatos ceremonijos vertybės veikia ir jos kasdienį gyvenimą. Ji man yra pavyzdys, kuriuo noriu sekti.
Mūsų šeimos susibūrimuose dažnai pasakojama istorija apie tai, kaip kartą Taeko kartu su mano dėde prižiūrėjo trimetę mane. Jie nutarė vestis mane kartu aplankyti kelių savo draugų ir apstulbo pamatę, kad atvykus aš su jais pasisveikinu formaliai (prisėsdama seiza stiliumi ant žemės). Reikšdama pagarbą, žemai jiems nusilenkiau ir, nors tai nebūdinga mano amžiaus vaikams, padėkojau jiems už jų svetingumą įteikdama dovaną – atidarytą ir pusiau nuvalgytą pakelį kario miltelių (mano mėgstamiausio maisto).
Nors ir netobula (arigata-meiwaku* atvejis mano tetai ir dėdei), vis dėlto tai buvo mažo vaiko pastanga būti mandagiu ir atidžiu svečiu – būti teinei.
*Arigata-meiwaku
Japoniškas žodis, nusakantis veiksmą, kurį kažkas daro dėl jūsų, vedinas gerų ketinimų, tačiau kartais pernelyg viską apsunkindamas. Tai tarsi gerumas, išreikštas ne laiku ir ne vietoje, tačiau dėl socialinių papročių jūs privalote vis tiek padėkoti, net jei kažkieno kito pastangos dėl jūsų sukėlė jums papildomų rūpesčių. Pavyzdžiui, gal jūs nemėgstate tam tikros arbatos rūšies, bet nenorite švaistyti arbatžolių, todėl jas naudojate. Jums bebaigiant tas arbatžoles, gera linkintis žmogus pastebi, kad jų tuoj nebeliks, ir nuperka jums naują dėžutę lygiai su ta pačia arbata – vidutiniškos arbatos vartojimo ciklas tęsiasi. Už gerus norus jaučiate dėkingumą, bet kartu ir šiek tiek susierzinate.
Teinei apima aukštus standartus ir jų laikymąsi.
Arbatos ceremonijoje kiekvienas veiksmas yra apgalvotas ir preciziškai atliekamas. Sunkiausia pasiekti tokį lygį, kai atrodo, jog visa tai daryti lengva. Svečiai sodinami į pačias geriausias vietas (prie tokonoma – specialios nišos, kur kabinami meno kūriniai ir laikomos gėlių kompozicijos ikebana). Teinei apima aukštus standartus ir jų laikymąsi. Iš arbatos ceremonijos galime išmokti pagalvoti apie pačias mažiausias detales. Kitą kartą, kai lauksite svečių, apgalvokite ne tik maistą ir kada jūsų svečiai atvyks. O kaipgi atmosfera ir patyrimai? Kaip aplinką padaryti kuo gražesnę? Kas sieja svečius ir kaip juos susodinti greta, atsižvelgiant į jų interesus?
Teinei pokalbių metu
Mandagumas Japonijoje neapsiriboja veiksmais, jis reiškiamas ir žodžiais.
Iš pagarbos klientų aptarnavimo ar verslo aplinkose žmonės kalba kitaip, naudodami keigo, taip kalba įgauna itin pagarbaus tono. Keigo išgirstumėte, kai žmonės kalbasi su vyresnio amžiaus ar labai nusipelniusiais žmonėmis, taip pat darbovietėse.
Pati gi vadovaujuosi principu bet kurio pokalbio metu bendrauti pagarbiai, nesvarbu, su kuo kalbu. Net atsidūrus nesmagioje situacijoje labiau verta reaguoti maloniai nei piktai. Pagarbus kalbos turinys, tonas, atsargiai renkami žodžiai – geriausias būdas iškilusioms situacijoms spręsti.
Sumimasen – naudingiausias japonų kalbos žodis
Jei keliaudami po Japoniją prisimintumėte vienintelį žodį, labai rekomenduoju, kad tai būtų sumimasen, kuris reiškia keletą dalykų. Sumimasen galima vartoti siekiant patraukti kieno nors dėmesį, ypač jei sutrukdote ar atitraukiate žmogų (panašiai, kaip sakome „atsiprašau“). Jis taip pat vartojamas norint pasakyti „atleiskite“, bet kartu sakomas ir tais atvejais, kai norite parodyti, kad suprantate, jog per jus kažkam kilo nepatogumų ar papildomo rūpesčio. Pavyzdžiui, kaip toliau aprašytoje situacijoje:
Kavinėje Erin užsisako kapučino. Netrukus gėrimas jau priešais ją, tačiau vietoj kavos jai paruošė arbatos.
Erin: [padavėjai] Sumimasen! Man rodos, įvyko klaida. Aš užsisakiau kavos.
Padavėja: Oi! Sumimasen – tuoj atnešiu kitą puodelį. [Padavėja grįžta su kapučinu.]
Padavėja: Sumimasen – ačiū, kad palaukėte. Štai jūsų kava.
Erin: Nuostabu – sumimasen.
Erin Niimi Longhurst, „Omoiyari: japonų menas atjausti“, iliustracijos Ryo Takemasa, iš anglų kalbos vertė Agnė Puzauskaitė, leidykla VAGA, 2023.
