„Rekonstrukcija“ Estijoje buvo išleista dar 2012 metais, tačiau, kaip pristatydamas romaną Vilniaus knygų mugėje teigė pats R.Raudas, jos turinys, siužetas labai aktualūs ir šiandien.
„Tai yra profilaktinis romanas apie fundamentalizmą. Žmonės visada nori tiesos, o pastaruoju metu atsiranda dvasinių prievartautojų – siurbėlių, vampyrų, neva žinančių, kaip iš tiesų yra. Dabar labai paplitusios įvairios vampyrizmo formos“, – kalbėjo rašytojas.
Jo romanas pasakoja apie nepagydoma vėžio forma sergantį tėvą, kuriam liko pusmetis, o per šį laiką jis nusprendžia išsiaiškinti, kas prieš penkerius metus privedė jo dukrą Anni prie kolektyvinės savižudybės su dar trimis jaunuoliais sodyboje Estijos provincijoje.
„Tai istorija, kuri apima ne tik dvi kartas, bet du ištisus pasaulius – viename visuomenė sugriuvo, kitame ji pradėjo augti.
Ji baigiasi Enno (pagrindinio pasakotojo, – red.) suvokimu, kad ne taip svarbu, ar dalykai, kuriais mes tikime, yra tiesa. Svarbiau tai, kokiais žmonėmis šie dalykai mus paverčia“, – taip pristatoma „Rekonstrukcija“.
Keistos pasaulėžiūros populiarėja
– Per knygos pristatymą ir iš jūsų paties, ir iš Gintauto Mažeikio išgirdau, kad tai yra profilaktinis romanas apie fundamentalizmą, apie dvasinį, religinį fanatizmą. Gal galėtumėte paaiškinti, ką turėjote omenyje?
– Daug laiko esu dirbęs universitetuose, ir atsimenu, kaip dažnai ateina studentai, jauni žmonės, kurie labai trokšta tiesos. Čia reikia kalbėti ir apie sovietinį paveldą – juk anuomet mums kalbėdavo apie tiesą, o mes žinodavome, kad tikroji tiesa visai kitokia.
Jauni žmonės, ateidami į universitetą, nori, kad jiems viską išdėstytų, kaip yra. Tai yra neįmanoma.
Vis dėlto vyravo požiūris, kad į svarbiausius klausimus yra galimi teisingi atsakymai. Kad žmogaus tikslas turėtų būti išsiaiškinti tuos teisingus atsakymus. Dabar, kai esame laisvi, lengviau suprasti, kad pasaulis daug sudėtingesnis ir teigti, jog kokie nors atsakymai yra teisingi, yra klaidinga.
O jauni žmonės, ateidami į universitetą, nori, kad jiems viską išdėstytų, kaip yra. Tai yra neįmanoma. Klausimai yra amžini, o atsakymai – labai laikini. Taip ir turi būti.
Nors mūsų visuomenės vis racionalesnės, o mūsų kultūra labiau paremta mokslu, ir būtų galima tikėtis, kad fundamentalizmo ir iracionalumo turėtų mažėti, esti atvirkščiai – pastarieji procesai stiprėja. Akivaizdžiai keistos pasaulėžiūros vis populiaresnės, o mane tai ne tik stebina, bet ir gąsdina.
Žmonės ieško iracionalių paaiškinimų
– Manote, kad vis daugiau, sakykime, kelionių į kraštutinumus, noro ieškoti absoliučios tiesos. Sakote, kad tai jus gąsdina. Juk galima kalbėti ne tik apie religinį, bet ir apie politinį, nuomonių fundamentalizmą. „Fox News“ ar „Breitbart“ Amerikoje – irgi savotiškas fanatizmas. Kaip siūlytumėte mums visiems nusiraminti?
– Iš vienos pusės būtų galima sakyti, kad pasaulis – absoliučiais standartais – gyvena geriau nei, tarkime, prieš 100 metų. Kad sprendžiamos bado, absoliutaus skurdo problema.
Bet galima pažvelgti į tai, kas vyksta su žmonių lygybe, ypač ekonomine. Yra toks italo mokslininko Corrado Gini indeksas...
– Taip, Lietuva pagal šį nelygybės matą labiau apačioje.
– Pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublikoje indeksas yra 0,62 – arčiau absoliučios nelygybės, kuri reiškia vienetą, o Norvegijoje – 0,25. Kadangi visiškos lygybės irgi būti negali, tas skaičius jau arti idealaus.
O serbas ekonomistas Branko Milanovičius yra ištyręs, kaip Gini indeksas atrodo visame pasaulyje. Jis išsiaiškino, kad 1850 metais rodiklis visame pasaulyje buvo 0,26, kaip dabar Norvegijoje.
1913 metais rodiklis buvo 0,44, 1960 m. – 0,54, o 2002 m. – 0,63. Tad visas pasaulis kartu nelygybės atžvilgiu atrodo blogiau nei Pietų Afrikos Respublika. Be to, turtas koncentruojasi atskirų individų rankose. Aštuoni turtingiausi planetos žmonės turi tiek turto, kiek pusė pasaulio.
Man įstrigo viena mintis, kad problema yra ne Trumpas, o švietimo sistema, kuri sukūrė jo rinkėjus. Aš tam visiškai pritariu – kilusi ir informacinė krizė.
Tokiais atvejais žmonės pradeda piktintis, ir tai yra suprantama. Ir jei visuomenėje yra mažai laimėtojų ir daug pralaimėtojų, tai tuomet tiems „lūzeriams“ nebeatrodo, kad visuomenė veikia racionaliai. Jie pradeda ieškoti iracionalių paaiškinimų.
Donaldo Trumpo pergalė paaiškinama tuo, kad žmones, kuriems Amerikoje nelabai sekasi, sugebėta įtikinti, jog jis atstovauja jų interesams. Tai, žinoma, visiškas absurdas, nes jis kaip tik mažina mokesčius superturtingiems žmonėms. Trumpas atstovauja 0,1 proc. amerikiečių.
Žinoma, norint tai suprasti, jau reikia patikimos informacijos, analitinių sugebėjimų, minimalių politinių žinių. Man įstrigo viena mintis, kad problema yra ne Trumpas, o švietimo sistema, kuri sukūrė jo rinkėjus. Aš tam visiškai pritariu – kilusi ir informacinė krizė.
Dažniausiai vartojame tai, kas mums patinka, ir tai, kas tik stiprina mūsų jau turimus įsitikinimus. Tokiu būdu ir atsiranda burbuliukai, kuriuose tarpsta religinis, politinis ir kitoks fundamentalizmas.
Yra kelias, bet ar žmonijai užteks proto?
– Kad jau prabilome apie D.Trumpą ir rinkėjus, yra nuomonių, kad net blogiau, kai rinkėjai mano, jog jų nuomonė teisinga ir absoliuti, negu kai negalvoja nieko.
Jasonas Brennanas pernai išleido knygą „Against Democracy“, su kurios pagrindine mintimi galima ginčytis, tačiau jis rašo apie hobitus, žmones, kurie šiaip nesidomi politika, kuriuos D.Trumpo komanda sugebėjo pabudinti. Apie tai daug kalba ir jo patarėjas Stephenas Bannonas.
– Na, šiuo atveju manau, kad pabudinti net ne hobitai, o orkai.
– Jūsų manymu, ar įmanomas kitoks kelias į priekį, ne toks, kuriuo žengiama dabar? Turiu omeny ir D.Trumpo pergalę, ir „Brexit“. Įmanoma atitiesinti stuburą ar jau metas kalbėti apie istorinį lūžį?
– Aš labai tikiuosi, kad bus galima apsieiti be katastrofiško karo. Paskutinį kartą panašaus pobūdžio lyderiai buvo Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas – visi žinome, kaip turėjo kentėti pasaulis. Tad viliuosi, kad tai nepasikartos.
Kažkaip bus. Tačiau šiuo metu nematyti šviesios ateities. Amerikos demokratija patyrė labai didelį smūgį, ir net jei D.Trumpas pasitrauks ar jam bus surengta apkalta, smūgis sistemai labai stiprus.
Juk Hillary Clinton irgi nebuvo labai gera kandidatė. Demokratų partija kandidate iškėlė ją, o ne Bernie Sandersą, kuris, mano manymu, būtų galėjęs laimėti prieš D.Trumpą. Juk daug jo rinkėjų balsavo ne už, o prieš sistemą. D.Trumpas save pateikė kaip sistemos priešą.
O kad dabartinė sistema nebeveikia, mes visi žinome. Vėlyvosios stadijos kapitalizmas visąlaik išsisukdavo, bet dabar jau pasiekė tokią stadiją, iš kurios senais metodais neišsisuks. Tai bus kažkas kita.
Vėlyvosios stadijos kapitalizmas visąlaik išsisukdavo, bet dabar jau pasiekė tokią stadiją, iš kurios senais metodais neišsisuks. Tai bus kažkas kita.
Ar tai bus tokios „minkštos“ diktatūros kaip Vladimiro Putino Rusijoje? Ji nėra tokia kaip J.Stalino, bet tai vis tiek diktatūra. Toks Singapūras. Šios valstybės vadovai, kai yra, pavyzdžiui, planuojamas parkas, trumpam palieka erdvę, o paskui pažiūri, kur yra natūralūs žmonių vaikščiojimo takai.
Tada ten nutiesia keliukus, o visur kitur pasėja žolę. O tuomet užlipti ant žolės draudžiama ir skiriamos milžiniškos baudos. Vadinasi, žmonėms draudžiama viskas, kas nėra vadinamajame meinstryme. O daugumai daugiau ir nereikia.
Net ir tie, kurie priklauso daugumai, kažkokiu savo aspektu yra mažuma. Tokia sistema kažkokiu būdu vis tiek visus engia. Tad jei iškils tokios diktatūros, jos neišvengiamai susikirs ir bus konfliktas.
Antrasis variantas jau irgi matomas – labai demokratiška vadybos prasme, startuoliška, vikipedinio, kolektyvinio veiksmo kultūra. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse jau yra eksperimentuojama su bazinėmis išmokomis.
Jei būtų įmanoma padaryti taip, kad visuomenė sugeba produkuoti viską, ko reikia, ir tuo dalintis, galėtų gimti visiškai normalus, žmogui draugiškas, alternatyvus ekonominis modelis. Yra keli ekonomistai, kurie turi pasiūlymų. Paulas Masonas yra parašęs knygą „PostCapitalism“.
Tai rodo, kad tai yra įmanoma, o tai būtų geresnis sprendimas nei diktatūros. Tiesa, gali būti, kad žmonijai neužteks proto į tokią ateitį nueiti tiesioginiu keliu – gali tekti ten keliauti per kančias.
Diktatūros variantą nuo vadinamosios vikinomikos skiria tai, kad diktatūros nesugeba išspręsti kitų labai svarbių žmonijos problemų – dėl klimato kaitos, ekologijos, mes nesugebame atsikratyti šiukšlių.
Tas problemas vis tiek reikės spręsti. Arba kolektyviai numirti. Diktatūros kelias yra tik atidėliojimas: patys nespręsime, paliksime vaikams.
Estijos visuomenė demokratiškesnė
– Grįžtant prie jūsų knygos, vienoje jos anotacijų rašoma apie perėjimą iš gera-bloga pasaulio – gūdesnės sovietinės Estijos – į pasaulį, kur daugiau išplaukusio viduriuko, kur žmonės pasimetę, bet vis tiek trokšta absoliučios tiesos.
Anksčiau rašėte ir apie tai, kad rašydamas „Rekonstrukciją“ galėjote sudėlioti įvykius pagal datas, kai jie iš tiesų buvo – kada vyko „Rammstein“ koncertas, kada lijo lietus ir panašiai. Kaip vyko tas perėjimas iš senosios visuomenės į naująją? Ar jis dar tęsiasi?
– Visuomenę galima palyginti su kalba. Yra žodžiai ir yra taisyklės, kurios žodžius jungia. Baltijos šalyse žodžiai pasikeitė labai greitai. Dingo visa marksistinė leksika. Tačiau gramatika liko ta pati – griežtos taisyklės ir daug išimčių.
Tai, ką mums reikėjo pasiekti ir kas, man atrodo, dabar jau atsirado, buvo laisvai mąstančio žmogaus gramatika. Estijoje, man regis, procesas buvo greitesnis ir ne toks skausmingas.
Lietuviai tradiciškesni, jūsų visuomenė yra daug hierarchiškesnė negu Estijos.
Yra įvairių istorinių priežasčių – mums pasisekė, nes turėjome prieigą prie suomiškos televizijos. Todėl lengviau išmokome užsienio kalbas, nes girdėjome amerikietiškus filmus, filmus originalo kalba. Galbūt visuomenė buvo daugiau informuota nei Lietuvoje, kur dalis „matė Lenkiją“, bet Lenkijoje tuo metu irgi buvo ideologiniai ribojimai.
Įsivaizduoti, kaip veikia laisva šalis, buvo lengviau. Tai atrodė natūraliau – juk jei kasdien žiūri suomiškas žinias, vis tiek imi suprasti.
O lietuviai tradiciškesni, jūsų visuomenė yra daug hierarchiškesnė negu Estijos. Man pasakojo apie vieną bendrą estų ir lietuvių verslininkų seminarą, kuriame išryškėjo verslo kultūros skirtumai.
Viskas išaiškėjo, vos vienos didelės Estijos kompanijos direktoriaus asistentė – mergaitė – pasakė apie savo bosą: „Na, mes čia su Andresu svarstėme.“ Lietuviai iškart nustebo, kad ji galėjo apie savo viršininką prabilti vardu, kad gali jį tujinti.
Lietuvoje taip būna rečiau, pas jus kalbamasi titulais – tai primena, pavyzdžiui, Austriją, kur kiekvienam svarbesniam vyrui būtina pasakyti „Herr Doktor“.
Estija šia prasme gerokai demokratiškesnė. Jeigu santykiai ne tokie hierarchiški, tuomet lengviau kritikuoti. Jei kompanijos ar ministerijos darbuotojas sako ministrui „tu“, tai jis gali ir drąsiai jam sakyti, kad jis klysta, kad dar reikia pažiūrėti.
Jeigu tokio mikroklimato nėra, ir tos hierarchiškos struktūros mažiau keičia. Žodžius keisti lengva, bet jei Marksą ir Leniną pakeitė tauta ir Dievas, tai pasikeitimas mąstysenoje iš tiesų nelabai didelis. Aišku, čia daugiau kalbu apie dešimtąjį dešimtmetį. Dabar skirtumai gerokai mažesni.
– Bet ar sovietinėje Estijoje nebuvo fundamentalistų? Uolių marksistų?
– Ne, tokių nebuvo. Tačiau buvo kitoks fundamentalizmas – nacionalistinis. Dabar jo, deja, vėl daugiau. Vis dėlto anais laikais žmogaus, kuris tikėtų oficialia ideologija, aš neatsimenu.
– Paklausiu kitaip: jūsų knygoje, pirmojoje jos dalyje, yra minčių apie Estijos virsmą į demokratiją, kai oficialiai marksizmu ir režimu tikėję žmonės po pokyčių tapo lygiai taip pat uoliais krikščionimis. Tokių žmonių buvo? Kodėl jiems reikia tų dogmų?
– Taip, būtent taip ir buvo, o klausimas sudėtingas. Man atrodo, kad tie žmonės, kurie skelbė marksizmą, nors juo netikėjo, tiesiog bijojo. Jiems liepė, o kitaip dirbti buvo neįmanoma. Ideologinis momentas vis dėlto turėjo būti.
Gruodžio 24 dieną, Kūčių vakarą, visada visur būdavo organizuojami partiniai susitikimai. Partiečiai turėdavo stebėti vieni kitus, kad niekas neitų namo švęsti Kūčių.
Pavyzdžiui, gruodžio 24 dieną, Kūčių vakarą, visada visur būdavo organizuojami partiniai susitikimai. Partiečiai turėdavo stebėti vieni kitus, kad niekas neitų namo švęsti Kūčių. Suprask, įstojai į partiją, turi privilegijų, vadinasi, sėdėk Kūčių vakarą susirinkime.
Visi žinojo. Koks nors sekretorius būtų galėjęs sakyti: „Gal šiais metais susitikime 23 dieną.“ Bet ne. Tai jiems buvo savotiškas ideologinis mazochizmas.
Simpatijos – žmonėms, kurie tiesiog yra
– Viename Estijos literatūros leidinyje rašėte, kad „Rekonstrukciją“ rašėte tarsi paraštėse, iš tiesų jau galvodamas apie vėlesnį savo romaną „Tobulo sakinio mirtis“. Jį vadinate 1980-ųjų šnipų istorija ir netgi teigėte, kad ji gali nepatikti oficialios Estijos nepriklausomybės atkūrimo istorijos gynėjams. Kodėl?
– „Tobulo sakinio mirtyje“ kalbu apie tai, kad dabar labai visiems patinka sakyti, kokie anuomet visi buvo patriotai, pasiryžę eiti į kovą ir panašiai. Tai yra netiesa – aš atsimenu tuos laikus ir taip tikrai nebuvo. Niekas nebuvo prieš nepriklausomybę, bet tai nereiškia, kad žmonės buvo pasiryžę aukoti savo saugumą ir finansines garantijas.
Procesas buvo ilgas ir, nors, žinoma, negalima sakyti, kad visi estai buvo prisitaikėliai, dar devintojo dešimtmečio pradžioje niekas netikėjo, kad kažkada turėsime laisvę. Ir Michailo Gorbačiovo laikais dominavo pozicija „Daugiau laisvės“.
Nebuvo kalbama, kad arba būsime laisvi, arba mirsime. Aišku, kai nepriklausoma valstybė pradėjo atrodyti kaip įmanomas maksimumas, visi ėmė kalbėti tik apie tai. Bet iš pradžių buvo judama labai lėtai.
Žinoma, buvo ryškiai antisovietinių disidentų, kurie tada kalbėdavo taip, kaip dabar kalbėti įprasta. Bet anais laikais jie vis tiek buvo labiau išimtys. Disidentai neatspindėjo realaus visuomenės pasaulėvaizdžio.
Aš norėjau parašyti apie tai, kaip tokie procesai vadinamąjį mažą žmogų gali netgi sutraiškyti ir nulemti svarbius bei sudėtingus sprendimus.
O aš norėjau parašyti apie tai, kaip tokie procesai vadinamąjį mažą žmogų gali netgi sutraiškyti ir nulemti svarbius bei sudėtingus sprendimus. Kad tai nėra lengva, ypač, kai nežinai kaip bus. Mes juk žinome, kad ta kova baigėsi gerai. Anais laikais mes visiškai to nežinojome – buvo pučas, tad galėjo baigtis ir blogiau.
– Taip, mes turime žinojimo, kaip viskas baigėsi, prabangą. Dabar, pavyzdžiui, Donecko gyventojai tokios prabangos neturi, tiesa? Šiuo atveju nesvarbi net tautybė.
– Visiškai sutinku. Ten, Donecke, problema ir yra tai, kad nors Rusija, aišku, yra kaltoji pusė, vis tiek ir Ukraina nėra visiškai teisi. Teisingą, gerą sprendimą Ukrainai sugalvoti labai sunku – kaip jiems kartu gyventi?
„Tobulo sakinio mirtyje“ veiksmas vyksta Taline, Helsinkyje, Stokholme, tuomečiame Leningrade. Daug įvairių tautybių, KGB agentų, disidentų, bet mano simpatijos – žmonių, kurie ne kam nors atstovauja, o tiesiog yra, pusėje.
Dalis Švedijos estų užsikonservavo
– Mes turime senųjų išeivių bendruomenę Amerikoje, jūs – Švedijoje. Ir „Rekonstrukcijoje“ yra tokių veikėjų – justi, kad jie tarsi kitokie. Lietuvoje neretas išeivius, ypač grįžusius į tėvynę, vadina arogantiškais, atitrūkusiais. Kuo kitokie Švedijos estai?
– Švedijos estai nuo amerikonų skiriasi stipriai, kadangi Estija – čia pat. O Švedija labai daugiakultūriška šalis. Pavyzdžiui, Stokholme yra estiška mokykla, kurią galima baigti gavus viską, ką gautum ir švediškoje mokykloje, bet taip pat – pamokas apie Estijos literatūrą, kalbą, istoriją.
Žmonės gauna pilną kultūrinį išsilavinimą apie Estiją. Amerikoje tokių galimybių nėra – kalbą ir kultūrą turi išlaikyti pati bendruomenė. O Švedijos vyriausybė pati skatina kultūrinę įvairovę.
Vyresnės kartos Švedijos estų pasaulio supratimas buvo sustojęs ties prieškariu, užsikonservavęs. Septintojo dešimtmečio pabaiga, hipių laikai to tikrojo, konservatyvaus esto nelietė.
Tarp Stokholmo estų turiu labai daug mano amžiaus draugų. Aišku, gyvenimas anuomet ten buvo kitoks, o tėvynės praradimas jiems, net gimusiesiems Švedijoje, buvo didelė negyjanti žaizda. Apie buvo kalbama nuolat, o vėliau Švedijos estai mums labai padėjo.
Tiesa, vyresnės kartos Švedijos estų pasaulio supratimas buvo sustojęs ties prieškariu, užsikonservavęs. Septintojo dešimtmečio pabaiga, hipių laikai to tikrojo, konservatyvaus esto nelietė. Estijoje turbūt net buvo daugiau avangardinio meno nei tarp Švedijos estų.
Tuos, kurie nėrė į švedišką gyvenimą, senesni estai jau vadino netikrais estais. To tikrai buvo. Ir Haraldo, kuris mano knygoje yra Švedijoje užaugęs verslininkas, požiūris būtent toks konservatyvus.
– Šiek tiek keista, ar ne? Prieškariu visose trijose Baltijos valstybėse ilgainiui stojo diktatūros. Tai buvo nacionalistiniai režimai, šiandien juos būtų galima vadinti ksenofobiškais. O Švedija, kaip minėjote, labai tolerantiška, liberali. Konservatyviems estams Švedijoje turėjo būti nelengva gyventi.
– Na, kaip tik po karo, kai 1944 metais vyko tas didelis bėgimas, Švedijoje multikultūralizmo dar nebuvo. Tai atsirado tik vėliau, kai į šalį pradėjo vykti graikai, serbai, arabai.
Galbūt jau buvo suomių – tada jie į Švediją vyko taip, kaip dabar estai vyksta į Suomiją. Tais laikais atlyginimai Švedijoje ir Suomijoje skyrėsi du kartus, tad tai buvo suprantama.
Vis dėlto tą savotišką užsikonservavimą dar buvo galima išsaugoti. Mat ir dabar Švedijos visuomenė tam tikrais aspektais išlieka labai konservatyvi – ta pati alkoholio monopolija ir panašūs dalykai. Žmonių yra visokių.
Rašytojui įdomi lietuvių reakcija
– Knygoje yra ir herojė Elo, kurią pagrindinis pasakotojas suranda provincijoje geriančią su vietiniais. Turbūt Estijoje panašiai kaip ir Lietuvoje – periferija permirkusi alkoholiu?
Rygos centras labai gražus, bet keliasdešimt kilometrų nuo jo vaizdas niūresnis. Pas mus taip nėra – mažesni miestai tvarkosi geriau.
– Situacijos konkrečiuose Estijos rajonuose labai skirtingos. Yra tiesiog klestinčių kaimų, bet yra ir tokių vietų, iš kurių pasitraukė visi, kurie ką nors sugeba.
Labai įvairiai būna, daug kas priklauso nuo ekonomikos šakų išplitimo. Pavyzdžiui, Saremos sala tiesiog žydi, net Taline to nepamatysi.
Vis dėlto bendrais bruožais skirtumų regioniniame vystymesi yra. Neseniai buvau Latvijoje. Rygos centras gražus, bet keliasdešimt kilometrų nuo jo vaizdas niūresnis. Pas mus taip nėra – mažesni miestai tvarkosi geriau. Veikia teatrai, kino teatrai.
Ten, kur kažkada veikė dideli fabrikai, kuriuose dirbo daug žmonių, o tada jie užsidarė, aišku, sunkiau.
– Kaip jūsų romaną skaitys lietuviai? Kitaip nei estai?
– Lietuvių požiūris į religiją bus kitoks ir man jūsų reakcija bus labai įdomi. Jau per pristatymą du žmonės teigė pamatę tokius knygos aspektus, kokių aš nebūčiau minėjęs. Aišku, gal tai atsitiktinumas, juolab kad tai visiškai legitimus būdas skaityti mano romaną.
Bus įdomu pažiūrėti, kaip šiai knygai seksis Lietuvoje. Tai, apie ką kalba knygos herojai – jauni žmonės, tas jų siekis man irgi yra artimas.
Aš visiškai suprantu bekompromisinį norą būti teisingu ir pašvęsti savo gyvenimą aukštiems idealams. Nesakau, kad tai yra blogai. Bet blogai yra tai, kad idėjų fundamentalizmas distiliuojamas ir virsta nuodais. Vaistai mažomis dozėmis tampa nuodais, jei dozės didelės.
