Estų prozininkas, dramaturgas ir scenaristas Andrusas Kivirähkas Vilniaus literatų namuose pristatė ką tik lietuviškai pasirodžiusį romaną „Jaujininkas“ („Aukso žuvys“, 2023). Prieš trejus metus išleistas „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ buvo puikiai įvertintas skaitytojų ir pasirodė jau antras knygos tiražas, manoma, kad ne mažiau dėmesio susilauks ir „Jaujininkas“ – juodojo humoro tirštas pasakojimas apie Estijos kaimo gyventojų kasdienybę. Knygą iš estų kalbos išvertė Milda Kurpniece.
Siūlome pokalbio santrauką. Renginį moderavo literatūros apžvalgininkas Audrius Ožalas. Iš estų kalbos vertė Milda Kurpniece.
– Knyga „Jaujininkas“ puikiai atliepia šį metų laiką. Veiksmas vyksta lapkritį, o kiekvienas skyrius skirtas atskirai mėnesio dienai. Kaip sugalvojote parašyti šią knygą? Ar rašėte panašiu metu, kai visur tamsu, šalta, lyja, ir norėjosi praskaidrinti kasdienybę?
– Lapkritis Estijoje, turbūt kaip ir Lietuvoje, yra vienas bjauriausių mėnesių, jeigu ne pats bjauriausias. Tai viena iš priežasčių. Jis tinka aitvarams, vėlėms, raganoms ir kitoms būtybėms. Be to, šį mėnesį daug švenčių: Vėlinės, švento Martyno ir šventos Kotrynos diena, kurias estai švenčia.
– O kaip rašėte šią knygą – skyrių per dieną ar tiesiog vienu ypu?
– Turint galvoje, kad knyga parašyta maždaug prieš 25 metus, tai niekas neprisimena, kaip ten buvo. Ir jei jūsų paklaustų, ką veikėte prieš 25 metus, vargu ar pasakytumėte. Klausimas skamba kaip iš policijos apklausos.
– Supratome: kaip parašėte knygą – neprisimenate... Knygoje gausu folkloro elementų. Gal vaikystėje labai mėgote pasakas, todėl jūsų knygose yra ir velnių, ir raganų, ir kitų būtybių?
– Estiškas folkloras skiriasi nuo vakarietiško, todėl jis unikalus ir įdomus. Pasakos atskleidžia tautos būtį, esmę, charakterį. Ir dėl to jas įdomu patyrinėti ir parodyti.
– Sakote, kad estų folkloras skiriasi nuo Vakarų. Jei reikėtų trumpai apibūdinti – kas iš esmės skiriasi?
– Estų folklore nėra karalių, valdovų, gediminų. Tai pavergtos tautos folkloras. Visas esamas turtas priklauso ne jiems, o kitiems, net ne kaimynams, o svetimšaliams. Vogti iš jų – net ne nuodėmė.
– Bet ribos yra, kaip rašoma knygoje, „juk be proto vagiliauti irgi negalima“.
– Taip pasakė jaujininkas. Ribos yra, nes jei viską pavogsi šiandien, rytoj nebus ko vogti.
– Sakėte, kad abi lietuviškai išėjusios knygos yra estiško folkloro atspindys. Ar yra jose ir kitų šalių motyvų?
– „Jaujininke“ – ne. Iš esmės tai estų folkloro portretas. O rašydamas romaną „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ skaičiau daug Islandijos sagų, šiaurietiško folkloro.
– Abiejuose romanuose labai akivaizdi priešprieša tarp valstiečių ir dvaro, tarp mūsų ir vokiečių. Ar ta priešprieša vsuomenėje tarp skirtingų sluoksnių, tautybių išlikusi iki šių dienų?
– Šiais laikais tikrai ne. Bet Estijos istorija tokia, kad ją visada kas nors valdė – vokiečiai, švedai, rusai. Sovietmečiu vogti buvo visiškai natūralu, priimtina ir sveikintina. Šiais laikais estai laisvi ir viskas yra kitaip.
– Nors knygose vokiečiai vertinami atsargiai, esate minėjęs, kad viską, ką estai gavo geriausia, yra iš Vokietijos. Kaip čia taip?
– Viskas kartu: ir nekentė, ir patiko, ir sekė. Estų patiekalai – vokiški, daug žodžių vokiškų, jei ką pamatė dvare – norėdavo ir patys turėti. Toks dvigubas santykis.
– Jūsų knygose dažnai pašiepiami estai, jų istorija. Ir nors tai grožinė literatūra, ar esate sulaukęs dėl to priekaištų iš estų? Lietuvoje tikrai būtų besipiktinančių dėl tokio pagoniškos praeities vaizdavimo.
– Estų humoro jausmas geresnis... Estijoje daug knygų, kurios istoriją parodo gūdžiai, tamsiai. O ši knyga sako, kad buvo atvirkščiai, – estai engė vokiečius vogdami iš jų tiek, kiek norėjo.
– Sakote, kad priekaištų nesulaukėte, tačiau visgi „Goodreads“ platformoje paieškojau estų atsiliepimų, įvertinusių „Jaujininką“ viena žvaigždute. Atsirinkau tris. Pirmas toks: „Nepatiko, kad estų tauta atrodo tokia kvaila. Nemanau, kad senais laikais kas nors valgė muilą ar žvakes (nors yra visokių žmonių). Pagal šią knygą visa Estija turėtų būti pilna kvailių.“
– Požiūrio reikalas. Bet knygoje kvailių labai mažai, o daugelis labai gudrūs ir apsukrūs.
– Kitas skaitytojas priekaištauja, kodėl romane „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ žmonės miega su meškomis. Kaip kilo tokia mintis?
– Knyga yra apie priešistorinius laikus. Tuomet rašytinių šaltinių nebuvo, todėl galėjau sugalvoti, ką noriu. Nieko neįmanoma patikrinti. Romane žmonės vis dar moka kalbėtis su gyvūnais, sutaria su jais, vilkus kaip karves melžia, o meška labiausiai panaši į žmogų, taigi savaime suprantama, kad tarp jų gali rastis santykiai. Apskritai knyga yra apie tai, kaip tas gražusis pasaulis pradingsta.
– Dar vienas „Goodreads“ skundas: labai daug mirčių. Vieną kitą nužudyti kam nepasitaiko, bet autorius žudo visus paeiliui.
– Taip ir yra. Pasakojama apie senus laikus. Išmiršta visi.
– Grįžtant prie muilo. Ar parašius ir pačiam nekilo mintis paragauti jo?
– Nekilo. Bet ši detalė yra iš estų pasakos, kurioje kvailas tarnas eina į dvarą ir prisivalgo muilo.
– „Jaujininką“ galima skaityti kaip savotišką estų išgyvenimo vadovėlį, kai norint išgyventi tenka vogti ir apgaudinėti. Bet atsiverčiu šios dienos skyrių ir randu, kad lapkričio 15 dieną ateina maras ir visi susitelkia. Ar norėjote parodyti, kad būna momentų, kai nepaisant visų priešpriešų, kivirčų visi moka veikti išvien?
– Kritiniais momentais tauta susitelkia. Tada reikia pamiršti vagystes ir apgaules, nes yra rimtesnių problemų. Estijos istorija tai tik įrodo.
– Daugelis skaito šias knygas kaip pramoginę literatūrą. Ar bandėte pasakyti ir rimtesnių dalykų? Ar skaitytojai juos randa?
– Kiekvienas skaito, kaip moka. Vieni dėl juokų – tai irgi gerai. Bet knyga yra apie nelaimingą meilę, apie ką ir filmas pastatytas. Groteskiškų juokų yra ir ten, bet svarbiausia yra meilės istorija.
Groteskiškų juokų yra ir ten, bet svarbiausia yra meilės istorija.
– „Žmogus“ irgi, nepaisant juokų, yra liūdnas kūrinys apie tai, kaip žmonės nespėja su besikeičiančiu laiku. Gal ši tema net aktuali šiems laikams, ar ne?
– Tai kaip antikinė tragedija, kur iš karto aišku, kad pagrindiniam veikėjui gerai nesibaigs. Nepaisant to, jam reikia nueiti savo kelią.
– Ar būna, kad perskaičius rimtas recenzijas pasirodo, kad parašėte daug sudėtingiau, nei pats manėte?
– Kritikai turi užsidirbti algą kažkokiu būdu. Kas nori – tas randa. Pavyzdžiui, rado mintį, kad knygoje pasisakoma prieš stojimą į Europos Sąjungą, ko ten nebuvo.
– Minėjote, kad pasakojant svarbus netikėtumo efektas. Ar yra buvę, kad pradėjus rašyti viskas pasisuka netikėta linkme?
– Patinka, jei skaitytojui yra netikėta, bet aš paprastai žinau, kas nutinka veikėjams.
– Kaip rašote savo knygas? Kaip prisimenate kiekvieną veikėją, kai jų tiek daug?
– Pasirašau lapelius, ką veikėjai veikia, kad nereikėtų skaityti iš naujo. O skaitytojui nesvarbūs tie lapeliai – svarbu, kad knyga parašyta.
– Beje, skaičiau viename interviu, kad įsigijęs kompiuterį spausdinote dviem pirštais? Ir iki šiol darote taip pat?
– Žinoma. O su kiek pirštų spausdinti?
– Dar viena tema: stereotipai ir jų paneigimas. Kokie ryškiausi stereotipai apie estus?
– „Jaujininke“ parodijuoju istorinius Estijos romanus. Bet turiu kitų kūrinių, kur tikrai rašau apie stereotipus, tik jie dar neišversti į lietuvių kalbą.
– Koks iš jų ryškiausias?
– Estai labai darbštūs.
– Lietuviai nesutiktų... O ką estai mano apie lietuvius?
– Jūs už Latvijos – per toli estams.
– Su knygų herojais sunku tapatintis, jie neptrauklūs, vagiliauja, bet kažkuo jie traukia ir patinka skaitytojams. Kaip manote kodėl?
– Žmonės sutapatina juos su savo kaimynais ir pažįstamais.
– Norisi sugrįžti prie sąsajų su šiais laikais. Ar nėra joje ir aštresnės kritikos, kuo viskas virsta, kai žmonėms rūpi tik materialūs dalykai? Kaip toms vėlėms, kurios nesidomi niekuo, tik ar jų turtas išsaugotas.
– Pasaulis ir juokingas, ir liūdnas. Dangus virš žmonių yra žemas ir pilkas. Jie neturi jokių aukštesnių idealų.
– Aitvaras, virtęs seniu besmegeniu, – romantikos invazija į niūrų gyvenimą. Tarsi ne vietoj ir ne laiku. Juokinga, nes nedera prie aplinkos. Bandėte pateikti aiškų kontrastą tarp gyvenimo ir dangaus?
– Meilė ten buvo ir iki sniego senio. Jis tik atnešė kitą meilės raišką, kuri ten visiškai netinka.
– Sakėte, kad jums neįdomios knygos be humoro. Turbūt tada reikėtų nurašyti bent pusę visų knygų. Kokias knygas galėtumėte paminėti, kaip padariusias įspūdį?
– Daugelyje knygų humoro yra, tik reikia jį pamatyti. Pavyzdžiui, Dostojevskis yra labai juokingas. Sėdžiu, skaitau ir man juokinga.
– Ar parašyti juokingai sunkiau nei rimtai?
– Rašyti juokingai man lengva. Sunkiau rašyti be humoro.
– Bet jūs išsisukote nuo klausimo apie humoro pavyzdžius. Tai kas tas humoro idealas. Dostojevskis, kaip supratau?
– Galima sakyti, kad taip. Juokų ten yra, tik jie giliai paslėpti.
– Ar yra dalykų, apie kuriuos negalima juokauti?
– Nėra, bet reikia mokėti neįžeisti.
– Ar būna, kad įžeidžiate?
– Pasitaiko, bet tai neturėtų būti tikslas.
– Esu daręs ne vieną interviu su humoristais, ir dalis jų sako, kad išties kasdieniame gyvenime jie yra rimti žmonės. Ar iš jūsų irgi tikimasi, kad atėjęs į vakarėlį šmaikštausite, laidysite pokštus?
– Žmonės iš manęs gali tikėtis, ko nori, bet aš darysiu, kaip norėsiu. Paprastai žmonės, kurie turi humoro jausmą, jį visada ir turi.
– Lietuvoje su humoru literatūroje prastoka. Panašiai yra ir Latvijoje. O kaip Estijoje?
– Skaitytojai laukia juokų. Jie, ne kritikai, sprendžia, ką nori skaityti.
– Viename Interviu sakėte, kad teatras Estijoje šiuo metu stipresnis už literatūrą.
– Jūs tikrai manimi stipriai pasidomėjote!.. Turėjau galvoje, kad Estijoje per metus išeina daugiau gerų spektaklių nei gerų knygų. Tai natūralu, nes šalyje daugiau gerų aktorių ir režisierių nei rašytojų.
