„Knyga prasideda, kai man dveji metai, o baigiasi, kai man penkiasdešimt dveji. Ši knyga aprėpia penkiasdešimt mano metų, o kartu – ir gyvenimą anoje epochoje.
Nes rašydamas savo istoriją, negalėjau išvengti atspindėti ir savo laikmetį, man tai buvo svarbu, – per vieną iš jo knygos pristatymų sakė E.Ališanka, kuris esė rašymą palygino su archeologiniu darbu. – Man atrodo, kad eseistikos žanras, bent jau ką aš rašau, labiau primena archeologiją, o ne nuotraukas iš oro“.
Rašytojas, kuris vokiečių skaitytojams jau neblogai žinomas, sako, kad šie esė nėra dokumentinio pobūdžio, joje skaitytojai ras ne tik istorijos ar kelionių, bet ir vaizduotės žaismo.
Penktadienį susitikimo su skaitytojais metu viena iš pagrindinių pokalbio temų buvo europietiškumas ir lietuvių tapatybės klausimai: „Europiečiu aš jaučiausi nuo pačių seniausių laikų, nuo sąmoningumo pradžios. Sovietiniais laikais aš aiškiai suvokiau, kad mes esame kitokie, – taip, mes okupuoti, bet mes esame Baltijos šalis, kuri yra kitokia nei kitos. Ir labai aiškiai suvokiau, kad mūsų vieta yra kitapus geležinės sienos. Tas jausmas buvo savotiškai trauminis, psichologiškai buvo sunku gyventi šioje pusėje“.
Neseniai mokslininkai atrado, kad yra toks keliautojo genas, ir turintys tą geną yra linkę daugiau klaidžioti, keliauti. Man atrodo, kad aš tą geną turiu. Tačiau man svarbu visada yra ir sugrįžti.
Rašytojas sako iki šiol puikiai pamenantis dar sovietiniais laikais sapnuotą sapną, kuris vienokia ar kitokia forma buvo perkeltas ir į jo kūrinius. „Sapnavau spygliuotą sieną su Lenkija. Ir aš tame sapne bandžiau patekti į kitą sienos pusę. Man kažkaip sapne pavyko pralįsti pro tą tvorą, ir atsidūriau kitoje pusėje. Sapne labai aiškiai suvokiau, kad patiriu palaimą, katarsį.
Nors kitoje pusėje nerandu nieko – nei namų, nei dangoraižių, nei žmonių, bet jau vien žinojimas sukelia katarsį. Kai siena griuvo, noras keliauti, pajusti save europiečiu buvo labai svarbus. Kelionės, kurios buvo tiek fizinės, tiek psichologinės, buvo ne atrasti Europą, o tik dar kartą patvirtinti sau, kas mes esame europiečiai. Neseniai mokslininkai atrado, kad yra toks keliautojo genas, ir turintys tą geną yra linkę daugiau klaidžioti, keliauti. Man atrodo, kad aš tą geną turiu. Tačiau man svarbu visada yra ir sugrįžti“, – pasakojo rašytojas, kuriam kelionės dažnai tampa esė karkasu, pagrindu.
E.Ališanka kalbėjo ir apie tai, kad lietuviai dažnai geriau nei vakariečiai supranta europietiškumo, vienybės svarbą, nes turi trauminę okupacijos patirtį. „Mes žinome, ką reiškia būti ne europiečiais, mes žinome, kaip tas europinis identitetas yra prarandamas. Todėl mes esame labiau entuziastiški buvimui ES ir NATO, – sakė jis.
Rašytojas taip pat sakė, kad jeigu anksčiau geležinė siena ėjo per Berlyną, dabar ji yra pasislinkusi ir eina per Lietuvą, Latviją, Estiją. – Mes privalome mąstyti plačiau, ne tik tautiniuose rėmuose. Mes privalome Europą suvokti kaip vienetą, ir tą Europą mes turime išsaugoti“.
