Evelina Daciūtė poezijos knygos leidybai paramos ieško pas skaitytojus: „Pajutau, kad atėjo laikas“

„Eilėraščius suaugusiems rašau seniau nei knygas vaikams. Pernai pajutau, kad atėjo laikas sudėti juos į rinkinį. Kelis padrąsinta nusiunčiau į savaitraščius „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“. Dėkinga, kad išspausdino, tuo pačiu ir paskatino“, – apie būsimą poezijos rinkinį pasakoja E.Daciūtė.

Ji prisipažįsta, kad jau buvo įtikėjusi, jog šios knygos gali ir nebūti, mat su viena leidykla buvo sutarta dėl rinktinės leidybos, tačiau planus pakoregavo po pasaulį pradėjusi plisto koronaviruso infekcija.

Teko pagalbos kreiptis į skaitytojus. Tiesa, tai nėra pirmas kartas, kai tokiu būdu E.Daciūtė su skaitytojais dalijasi savo kūryba – prieš trejus metus su skaitytojų pagalba buvo išleistas eiliuotas kūrinys vaikams „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“.

Kol kas poezijos knygai „Žuvys fontanuose“ surinkta daugiau per 2 tūkst. JAV dolerių iš reikalingų 5 tūkst. Prisidėti prie šios knygos pasirodymo galite paspaudę čia.

Apie pastarųjų metų kūrybą, būsimas knygas, įkvėpimą poezijai 15min kalbėjosi su Vašingtone gyvenančia E.Daciūte.

– Jei gerai skaičiuoju, jūsų knyga „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“ (išleido „Tikra knyga“) pasirodė prieš trejus metus. Jos leidybai reikalinga pinigų suma taip pat buvo surinkta skaitytojų pagalba. Dabar paramą renkate naujai knygai – poezijos. Kas jūsų kūrybiniame gyvenime pasikeitė per tuos trejus metus?

– Taip, septintoji mano knyga „Kai šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“ pasirodė 2017 m. Dalį lėšų leidybai surinkau per „Patreon“ ir ji buvo išleista skaitytojams padedant. Tada man kaip buliui raudonu skuduru pamojavo, kad knygai vaikams tokiu būdu niekas neskirs pinigų. Tiksliai nepamenu, bet, rodos, per savaitę turėjau numatytą sumą. Nežinau, kaip bus dabar, bet rizikuoju.

2017–2018 metais su knygos „Laimė yra lapė“ bendraautore iliustruotoja Aušra Kiudulaite daug keliavome po Lietuvą (ir ne tik po ją) susitikdamos su vaikais. Neberašiau, matyt, visą energiją atiduodavau susitikimams, buvo ką tik gimęs mano ketvirtas vaikas, kūrybai laiko nebeliko. Vėliau su šeima išvykome į Ameriką. Čia daug rečiau susitinku su skaitytojais, turiu daugiau laiko apmąstymams, kūrybiniam darbui. Pirmus metus eilėraščiai ėjo lyg būtų atidarytas langas. Matyt, savotiškai terapinausi. Apskritai, pastebiu, kad man viskas vyksta šuorais: tai rašau eilėraščius kaip apsėsta, tai nė vieno. Štai ir dabar štilis po dviejų poezijos rinkinių (kitas jų – vaikams). Sakau, kad poezijos – daugiau niekada! Proza palyginus su ja – laisvė. Kiek poezijoje taisyklių! Rimas, ritmas, kirtis. Dabar savo malonumui rašau noveles – ilsiuosi nuo eilėraščių.

– Kodėl nusprendėte pagalbos dėl knygos leidybos kreiptis į skaitytojus?

– Eilėraščius suaugusiems rašau seniau nei knygas vaikams. Pernai pajutau, kad atėjo laikas sudėti juos į rinkinį. Kelis padrąsinta nusiunčiau į savaitraščius „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“. Dėkinga, kad išspausdino, tuo pačiu ir paskatino. Siunčiau rinkinį kelioms leidykloms, su viena jau buvome beveik sukirtę rankomis. Deja, virusas, karantinas, leidykla nedidelė, nusprendė stabdyti naujus planus.

Iš pradžių nusileidau ant dugno. Sakiau: ai, ir nereikia. Nebus ir nereikia. Dar sekmadienio rytą taip sakiau. Tądien po dviejų mėnesių pertraukos susitikau su drauge, sukome ratus po jos rajoną kartu su jos šunimi. Draugė žinojo apie mano planus ir paklausė, kaip sekasi su eilėraščių rinkiniu, kokios naujienos. Pasakiau, kad, matyt, jau ir nebus. O pavakariais naršiau „Facebook“ tinkle ir man prieš akis išniro pasiūlymas susikurti „fundraiserį“. Kaip ne savo rankomis užpildžiau, po poros valandų patvirtino. Dar galvojau, kad ištrinsiu, žmonėms dabar kiti dalykai galvoje, ne ta situacija, bet ryte jau radau įkritusių pinigų. Pamaniau: ech, bus kaip bus, pabandysiu. Yra žmonių, kurie laukia mano eilėraščių, seniai juos skaito, vis klausia, kada knyga: anksčiau eiles publikuodavau internetiniame dienoraštyje, vėliau „Facebook“ paskyroje, matyt, jau yra ištikimų skaitytojų ratas.

Knygos „Žuvys fontanuose“ iliustracija, kurią kūrė Aušra Kiudulaitė

– Internete esate nurodžiusi, kad knygos iliustravimui, maketavimui, spausdinimui reikalinga 5 tūkst. JAV dolerių suma. Ar jau turite minčių, kokia leidykla galėtų imtis knygos leidybos? O kas taps knygos iliustratoriumi? Koks turėtų būti šios eilėraščių rinktinės tiražas?

– Gyvenant Amerikoje būtų sunku pačiai užsiimti knygos leidyba, todėl turiu mintį susirasti leidyklą. Labiau norėtųsi tokios, kuriai taip pat svarbus ir kokybiškas turinys, ir graži poligrafija. Gal tai būtų kuri iš nedidelių, joms dabar sunkesni laikai. Jeigu nepasieksiu numatytos sumos, teks mažinti tiražą, kokybės sąskaita to daryti nenorėčiau. Knygos „Laimė yra lapė“ dailininkė Aušra Kiudulaitė seniai man pažadėjusi, kad iliustruos šią knygą, jau yra sukūrusi kelis piešinius, jie tikrai verti gero popieriaus. Tai būtų antras bendras mūsų darbas. Labai gerai mums kartu dirbasi, norėjosi išbandyti jėgas kitame žanre – štai ir pasitaikė proga.

– Eilėraščių rinkinyje ketinate skelbti 2007–2019 m. publikuotus eilėraščius. Kodėl pasirinkote publikuoti tokio gana ilgo laikotarpio kūrybos apibendrinimą?

– Eilėraščius rašiau mokykloje, dalyvavau konkursuose – auklėtoja, kuri buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, vis ragino. Neturiu jų išsaugojusi. Daug metų nerašiau, o 2007 metais vėl pradėjau. Knygai rinkausi iš visko, ką esu sukūrusi per tą laiką. Žinoma, pakliuvo, palyginus, ne tiek ir daug. Spėju, kad pasirodžius šiam rinkiniui, perlipsiu tam tikrą slenkstį ir galėsiu judėti toliau. Yra toks jei ne akmens po kaklu, tai prie kojos jausmas. Ne tai, kad trokščiau atsikratyti, bet paleisti jau norėtųsi.

– Ar iš daug eilėraščių teks atsirinkti pačius geriausius?

– Taip, atrinktų liko nedaug. Ypač iš ankstyvesnių. Atmečiau su švelnumu, bet be gailesčio. Liks archyvui. Gal koks penktadalis pateko.

– Rinktinę ketinate pavadinti „Žuvys fontanuose“. Kaip gimė šis pavadinimas?

– „Žuvys fontanuose“ yra vieno iš eilėraščių pavadinimas. Rinkausi iš kelių, bet šitas greitai nukonkuravo. Žuvys fontanuose yra lyg ir ne savo vietoje. Taip, vandeny, bet ne jūroje, ne ežere, ne upėje. Vanduo skaidrus, permatomas. Nėra kur pasislėpti. Nėra saugu. Estetine prasme – gražu pažiūrėti. Galėtum sėdėti ir stebėti kaip akvariumą. Bet tai nėra natūrali terpė. Galėtų būti ir žmogaus mieste parafrazė. Yra mano eilėraščiuose ir gamtos, bet šiaip esu miesto žmogus. Gyvenime, man regis, mes ne kartą pabūname tų žuvų fontanuose vietoje. Na, ir bet kuri žuvis taip pat turi galimybę išplaukti į savo vandenis. Arba prisijaukinti fontaną.

Eilėraščius suaugusiems rašau seniau nei knygas vaikams. Pernai pajutau, kad atėjo laikas sudėti juos į rinkinį.

– Kaip gimsta jūsų poezija? Turite savo mėgstamų poetų, kurių eilės jus įkvepia?

– Eilėraštis gali išsivynioti iš žodžio ar žodžių junginio. Suku jį, kol išsisuka. Galiu dirbti buities darbus, eiti pasivaikščioti, maudytis duše. Dažnai užrašau telefone, nes jei lauksiu, kol prisėsiu prie kompiuterio ar popieriaus lapo – eilėraštis gali ir dingti. Bandysi užrašyti, bet ne ta žodžių tvarka, užmiršta eilutė – ir nebėra to, kas buvo, tenka mesti lauk.

Eilėraščiai man dažnai ir būdas papasakoti istoriją. Muziejuje pamatau mergaitės lovą su senoviniais žaislais – ir jau girdžiu kadaise mirusios mergaitės istoriją. Pagyvenusi pora lėktuve šalia net neįtaria, kad po savaitės taps eilėraščio veikėjais. Net vardus jiems jau sugalvojau. Žinoma, impulsą kurti duoda ir kitų poetų eilėraščiai. Taip pat ir muzika, dainos, dailės kūriniai. Ir kasdienybė. Kaip be jos.

Poezija susidomėjau per Rimą Buroką. Tada man buvo gal penkiolika. Buvo Anos Achmatovos ir Marinos Cvetajevos, Henriko Radausko, Vytauto Mačernio, Marcelijaus Martinaičio periodas. Dabar mėgstu skaityti Donaldo Kajoko, Daivos Čepauskaitės, Valdemaro Kukulo, Aido Marčėno eiles. Yra nemažai kitų lietuvių poetų, kurių kūryboje randu bent po kelis artimus man eilėraščius. Pastaruoju metu nemažai skaitau anglų kalba rašiusių poetų Maya Angelou, Mary Oliver, E.E.Cummingso, T.S.Elioto kūrybą.

– Šiuo metu gyvenate JAV. Jei knygos idėjai pasiseks, galbūt grįšite į Lietuvą susitikti su skaitytojais?

– Taip, šiuo metu gyvenu šalia Vašingtono. Vasaromis grįžtu į Lietuvą, tik šiemet tas parvažiavimas klaustuku pakibęs. Užsieny aš laikinai, grįšiu į Lietuvą ir tęsiu susitikimus su skaitytojais. Ir Amerikoje daug lietuvių, juos irgi būtų neblogai aplankyti. Šį pavasarį „Vaikų žemė“ organizavo vaikų literatūros savaitę ir susitikimus internetu su vaikais. Paskui kelios klasės dar paprašė virtualiai susimatyti. Tokiais atvejais supranti, kad atstumą galima sutrumpinti. Žinoma, gyvo susitikimo virtualus neatstos, bet vis šis tas. Amerikoje užsuku į lituanistines mokyklas: jau esu aplankiusi Vašingtono, Čikagos, Niujorko, Naujojo Džersio, Dalaso, Los Andželo vaikus. Planuose kelionė į Konektikutą.

– Esate puikiai žinoma ir kaip knygų vaikams autorė. Ar turite įdomių naujienų mažiesiems skaitytojams?

– Rudenį turėtų pasirodyti mano pirmoji poezijos knyga vaikams „Paslapčiausia paslaptis“, kurią išleis leidykla „Alma Littera“. Jaučiuosi kaip mama, kuri per trejus metus pasiilgo kūdikio kvapo – toks yra man naujos knygos jausmas, laukiu, kol paimsiu ją į rankas. Dabar jai piešiamos iliustracijos.

Kitais metais su leidykla „Aukso žuvys“ taip pat planuojame knygą vaikams. Ši knyga bus apie tai, apie ką nedažnai kalbame su vaikais – apie mirtį. Seniai svajojau ją parašyti, tekstas gimė prieš metus, o dabar vyksta paruošiamieji darbai.

Turiu dar kelias idėjas, laukiu, kol susigulės. Ką tik dalyvavau Kotrynos Zylės ir „Vaikų žemės“ inicijuotoje „Knygiukų“ akcijoje, kur rašytojų ir iliustruotojų poros kūrė mini knygas vaikams. Bus daug tikrai įdomių duetų, su kurių darbais bus galima susipažinti per Vaikų gynimo dieną. Labai džiaugiuosi judesiu vaikų literatūroje, aktyviais žmonėmis, kurie ieško ir randa būdus, kaip sukurti ką nors gražaus. Kaip bežiūrėtum, vaikų literatūra yra visko pradžia – per ją ateina ir per ją užauga skaitytojas.

– Ačiū už pokalbį.