Pasak leidyklos „Alma littera“ direktorės Danguolės Viliūnienės, fantastinę literatūrą renkasi kūrybiški ir lakios fantazijos žmonės, o amžius ir lytis – ne kliūtis įvertinti pasaulyje pripažintus kūrinius, pavyzdžiui tokius kaip George R.R. Martin „Sostų žaidimas“ ar J.R.R.Tolkien „Žiedų valdovas“ . Tuo tarpu psichologė Daiva Balčiūnienė – fikcinės realybės knygų mėgėja, tačiau tai jai netrukdo objektyviai įvertinti šios literatūros krypties poveikio skaitytojams. Psichologės teigimu, fantastinėse knygose gali slypėti atsakymai net į egzistencinius, filosofinius klausimus.
Įvardinkite fantastinės literatūros knygas, mušusias perkamumo rekordus?
Danguolė: Didelio vaikų, paauglių ir suaugusių dėmesio sulaukė Cristopherio Paolini knygų ciklas „Paveldėjimas“. Nepaisant to, kad pirmoji ciklo knyga lietuviškai buvo išleista 2006 m., skaitytojai nekantriai laukė ketvirtosios knygos, kurią išleidome tik šį mėnesį. J.R.R. Tolkieno „Hobitas“ ir „Žiedų valdovo“ ciklo knygos taip pat jau kuris laikas nepraranda populiarumo, kurį ypač suaktyvina įspūdingi Peterio Jacksono filmai. Beje, gruodžio viduryje – pasaulinė (taip pat ir Lietuvoje) naujausio jo filmo „Hobitas“ premjera. Ta proga lapkričio mėnesį išleidžiame naują knygos leidimą. Suaugusių kategorijoje šiuo metu visame pasaulyje karaliauja Georgo R.R. Martino „Ledo ir ugnies giesmės“ ciklas, kurio pirmąją knygą „Sostų žaidimas“ išleidome šią vasarą.
Kaip manote, kodėl šio ciklo knygos visame pasaulyje susilaukė tokio didelio susidomėjimo?
Danguolė: Rašytojas sugebėjo sukurti labai įtikinantį ir iki smulkmenų apgalvotą pasaulį su sava istorija, papročiais, mitologija, netgi gamtos dėsniais. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šios knygos labai realistinės, atspindi viduramžių gyvenimo būdą ir kovas dėl valdžios. Tačiau tame atšiauriame pasaulyje vietą randa ir drakonai, ir paslaptingieji Kiti, o artėjanti mistiška Žiema kelia neapčiuopiamo pavojaus įspūdį. Greičiausiai dėl to, kad visiškai tikroviški įvykiai atskiedžiami vos juntama fantastikos doze, šias knygas mielai skaito ne tik fantastikos mėgėjai, bet ir realistinių ar istorinių knygų mėgėjai. Jose gvildenamos temos – garbė, šeima, meilė, kova dėl valdžios, kerštas – gerai suprantamos ir vyrams, ir moterims, ir jaunesniems, ir vyresniems.
Ar planuojate leisti ir kitas „Sostų žaidimo“ dalis? Kada numatyta leisti antrąją dalį?
Danguolė: Šios knygos yra nemažos apimties, todėl ir vertimas, ir redagavimas užtrunka gana ilgai. Antrąją knygą išleisime 2013 m. gegužės mėnesį, stengiamės paskubinti kitų dalių vertimą.
Kaip iš fantastinės užsienio literatūros gausos išsirenkate, kas sudomins lietuvišką auditoriją? Kokie atrankos kriterijai?
Danguolė: Kadangi leidžiame daugiausia verstines knygas, sekame tendencijas užsienyje: kokios knygos populiarios JAV, didžiosiose Europos valstybėse. Taip pat reaguojame į skaitytojų laiškus, informaciją apie kuriamus filmus.
Kokios fantastinės knygos patraukliausios Lietuvos skaitytojams?
Danguolė: Lietuvių skaitytojai savo ruožtu taip pat seka situaciją kitose šalyse ir nori susipažinti su ten išgarsėjusiomis knygomis. Dažnai viena stipri išskirtinė knyga sužadina susidomėjimą kokia nors tema. Pavyzdžiui, po Christopher Paolini „Paveldėjimo“ ciklo (pirmoji knyga „Eragonas“) atsirado daug autorių, besistengiančių rašyti apie drakonus ir bandančių pritraukti tuos pačius skaitytojus. Žinoma, ne visada tai pavyksta.
Praėjus daugiau nei pusšimčiui metų po garsiosios J.R.R. Tolkien trilogijos, užsienyje populiarumo rekordus mušanti fantastinė literatūra vis daugiau skaitytojų randa ir mūsų šalyje. Nedaug skirtumų ji turi ir nuo pasakų, mitų ar sapnų.
Kuo, Jūsų manymu, ši literatūros rūšis ypatinga kaip žanras? Kokią pridėtinę vertę išgalvotų veikėjų literatūra kuria skaitytojui?
Daiva: Fantastika kartais yra vadinama „samprotavimų literatūra“, „galimybių literatūra“ arba „literatūrine hipoteze“ – ji tarsi praplečia mūsų vaizduotės ribas. Kažkuria prasme ji atlieka ir žaidimo funkciją – žaidimo, kuris ugdo, lavina, nes galima įsivaizduoti situacijas, kurios yra nekasdieninės, nepatirtos. Patenkinant saviraiškos poreikį, ji leidžia pamodeliuoti pasaulį pagal tau vienam žinomus dėsnius. Fantastinė literatūra ne tik skatina kūrybiškumo augimą, tačiau turi ir išliekamąją vertę.
Fantastinės literatūros šaknis galima atkasti jau pirmuosiuose mituose, kai fikcija buvo aiškinama tuo, kas nesuprantama. O su kuo sietinas dabartinės formos fantastinės literatūros populiarumas? XXI informacijos amžius? Išskirtinių pasaulių paieška?
Daiva: Žmogus apskritai turi polinkį ieškoti atsakymų į klausimus. Vien tai, ką jis mato realybėje aplink save – mąstančiam žmogui negana. Klausimais „kas?“ „kodėl?“ „kaip?“ „iš kur?“ yra bandoma įminti žmogaus buvimo, misijos, tikslo mįslę. Tad greta filosofinių ar psichologinių traktatų gali nugulti ir fantastinė literatūra. Ir lygiai tiek pat žmogui padėti atsakyti į jam rūpimus klausimus. Idėja ir jos realizavimas fantastinėje literatūroje vaidina ypač svarbų, gal net ir pagrindinį vaidmenį.
Pailsėti su knyga mėgstame visi, tačiau ar galima daryti prielaidą, kad tokias knygas renkamasi, kai realusis pasaulis nebetenkina, o rutina realybę nuspalvinusi pilkai?
Daiva: Skirtingos šios literatūros kryptys patenkina skirtingus žmonių poreikius, tačiau viena bendra savybė išlieka – galios ir išminties pojūtis. Skaitytojas gali modeliuoti pasaulį pagal savo dėsnius, įsijausti į rašytojo fantaziją, tiesiog pažaisti. Gali skaityti ir stebėtis autoriaus sugebėjimais pamatyti tai, kas pro jo akis kasdienybėje prasprūsta, taip ugdydamas ir savo pastabumą ir patenkindamas kitokių pojūčių alkį.
Nebūtinai prie tokios knygos sėdama pavargus nuo rutinos – yra žmonių, kurie mėgsta fantastinę literatūrą, yra žmonių, kurie jos nė už ką neimtų į rankas. Tai labiau priklauso nuo asmenybės sanklodos, sandaros ar tipo, ir nebūtinai su stereotipais pagrindžiamos nuomonės. Stingant, kur save išreikšti kūrybiškai ar nestandartiškai, reikėtų suteikti šansą fantastinei literatūrai.
Atrodo, kad vienintelis limitas fantastinei literatūrai – skaitytojo fantazija. O kodėl, Jūsų manymu, tokią literatūrą renkasi vis daugiau ne tik vaikų, tačiau ir suaugusiųjų?
Daiva: Pamenu šios literatūros nuvertinimą mokykloje – nerimtos etiketės klijavimą. Paaugusi ir iškristalizavusi savo skaitymo pomėgius, tą etiketę nuplėšiau. Kai skaitai knygą, šiek tiek identifikuoji save, tačiau dėl šios literatūros pobūdžio, mažiau žmonių gali save įžvelgti šiose knygose. Suaugusieji, kurie dėl nesibaigiančio darbų rato turi vis mažiau laiko sau, renkasi tokias knygas, kurios paliktų gilius pėdsakus ir nebūtų laiko švaistymas.
