Rugsėjo 23-24 dienomis Vilniuje vyks „Open books“ festivalis, kurio pagrindinė žvaigždė šiemet bus Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič. Artėjant šiam renginiui – pokalbis su J.Mandrijauskaite-Ruškiene – apie tai, kaip ji pateko į knygų pasaulį, ko siekia savo organizuojamais projektais, kuo išskirtinis, jos nuomone, yra „Open books“ festivalis ir kokius rašytojus labiausiai norėtų atvežti į Lietuvą.
– Esi profesionali renginių organizatorė, tačiau gana aktyviai veiki ir literatūros lauke. Vilniuje iniciavai „Vilnius skaito“ projektą, netrukus pasirodys kartu su kolegėmis parengta knyga apie privačias Lietuvos bibliotekas, jau kelintus metus dirbi ir „Open books“ festivalyje. Kodėl būtent knygos, ką jos reiškia tavo gyvenime ir kaip įsiliejai į „Open books“ komandą, – kokį tikslą sau kėlei, tapusi festivalio direktore?
– Taip, esu baigusi kultūros vadybos studijas, bet daug metų dirbau vien verslo renginių, tarptautinių konferencijų organizavimo srityje, turiu savo agentūrą, tačiau visada aktyviai domėjausi ir literatūra. Studijų metais turėjau gal 6 skirtingų bibliotekų bilietus ir būtent į bibliotekas keliaudavau po paskaitų, dažniausiai – į M.Mažvydo biblioteką, tikrai nebūtinai mokytis ar knygų skaityt. Knygų apsuptis man visada teikė jaukumą, saugumą ir ranka pasiekiamas galimybes čia pat atverti tūkstančius naujų pasaulių...
Būdama vaikų auginimo atostogose vėl labai aktyviai pradėjau skaityt, rašyt knygų recenzijas, tada gimė #VilniusSkaito skaityklos idėja, kurią padovanojom su įmone savo miestui, vėliau atsirado knygos apie privačias bibliotekas idėja, kurią įgyvendinom su keliom kolegėm. Dar vėliau gavau kvietimą prisijungti prie festivalio „Open Books“ tarybos, na, ir galiausiai pasiūlymą – vadovauti jam.
Festivalį „Open Books“ patyriau iš visų pozicijų – pirmais metais kaip lankytoja ir šio festivalio apžvalgininkė, antrais – kaip vienos iš festivalio dalių organizatorė, na, o dabar, antrus metus esu šio festivalio vadovė.
Mano visų knyginių projektų tikslas – žmonėms padėti atrasti kokybišką literatūrą, gerus autorius, skatintini meilę knygai ir padėti joms tapti labiau prieinamomis eiliniams žmonėms.
– Kartais kalbame, kad literatūriniame Lietuvos gyvenime gal ir trūksta įvairovės, visgi pradėjus žvalgytis, kokie literatūros renginiai pas mus vyksta, imi suvokti, kad jis yra labai gyvybingas ir įvairus. Literatūros festivaliai vyksta ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose, yra skirtų platesnei auditorijai ir labiau į literatūros gurmanus orientuotų renginių, vyksta daugybė susitikimų su rašytojais ir knygų pristatymų. Kaip tau pačiai atrodo literatūrinis gyvenimas Lietuvoje ir ko galbūt trūksta? Kokius festivalius pati, be „Open books“, pati labiausiai mėgsti?
– Pamenu, prieš daug metų apsilankiau „Šiaurės vasaroje“, kuri tuo metu dar vyko Jurbarke. Renginys man tikrai patiko, bet tuomet nieko asmeniškai nepažinojau iš literatų ir jaučiausi tarsi papuolusi į privatų vakarėlį, kuriame susirinko sava chebra intelektualiai pasitūsint, o aš čia netyčia pataikiau klaidingu adresu.
Tokių „elitinių“ literatūrinių renginių pas mus iki šiol nestinga: „Literatūros salos“, Poetinis Druskininkų ruduo, „Šiaurės vasara“, net ir „Vilniaus lapus“ priskirčiau šiai kategorijai. Suprantu, kad jie reikalingi, bet jei tik tokie renginiai vyks, mažiau žinomų rašytojų/poetų knygos tik ir liks aptarinėjamos uždaruose ratuose. Knyga prasminga, jei yra atrasta ir skaitoma. Visais savo literatūriniais projektais siekiu, kad gera literatūra būtų pristatyta platesniam ratui literatūros mėgėjų.
Aš pati su malonumu lankausi „Paviljono knygų savaitgalyje“, „Vilniaus lapuose“, su vaikais apsilankome „Vaikų knygų saloje“, Vilniaus knygų mugėje, bet iki šiol mes neturime literatūrinio festivalio, skirto visai šeimai. Bando kažką panašaus organizuoti „Nuotykiai tęsiasi“ Anykščiuose, bet vis tiek, tai vis dar labiau vaikų literatūros festivalis. Visai šeimai skirto open air literatūrinio festivalio viziją nešioju jau kelintus metus galvoje, jei nesulauksiu, kad jį suorganizuos kažkas kitas, teks tada man daryt (šypsosi).
– Kokią vietą, tavo nuomone, šiame literatūriniame gyvenime užima „Open books“ festivalis ir kuo jo koncepcija skiriasi nuo kitų festivalių? Po pirmojo „Open books“ festivalio, rašydama komentarą apie jį, sakei, kad tuomet buvo ne iki galo aiški koncepcija. Ar manai, kad per šiuos metus, dabar jau ketvirtą kartą rengiant festivalį, ji išsigrynino? Kaip festivalis pasikeitė, lyginant su pirmuoju festivaliu?
– Pirmojo festivalio pagrindinė idėja buvo tete-a-tete autorių gyvi susitikimai su autoriais. Na, bet tuometiniai festivalio organizatoriai neįvertino to, kad tiek autoriai yra intravertai, tiek lietuvių būdas nėra labai drąsus eiti patiems kalbinti autorius. Žmonėms labiau patinka klausytis apie knygas, kai autorius kalbina profesionalūs moderatoriai, jie tada gali mėgautis pokalbiu ir įsidrąsinę kažko gali ir patys paklausti. Būtent tokią koncepciją dabar ir įgyvendiname kelinti metai, ji tikrai pasiteisinus, po pokalbio ant scenos suteikiam žiūrovams galimybę gauti iš autoriaus autografą ir gyvai pasikalbėti, jei turi papildomų klausimų ar pastebėjimų apie jo kūrybą.
„Open Books“ skiriasi nuo kitų festivalių, kad didžiausias dėmesys yra skiriamas pristatyti per metus išėjusias įdomiausias, vertingiausias lietuvių autorių knygas, o šalia to padiskutuoti aktualiausiais tų metų literatūros ir leidybos pasaulio tendencijų klausimais, sudalyvauti susitikimuose su pasaulinį pripažinimą pelniusiais autoriais.
– „Open books“ festivalio dalimi yra ir diskusijų erdvė, kurioje kalbama įvairiomis su literatūra susijusiomis temomis. Šiemet ta tradicija tęsiama. Kam reikalingos tokios diskusijos – ar manai, kad pas mus trūksta kalbėjimo su literatūra susijusiomis temomis? Ką platesnio ne tik apie knygas, bet ir plačiąja prasme apie pasaulį gali papasakoti tokios diskusijos?
– Manau, kad literatūrinių pokalbių, diskusijų tikrai trūksta literatūriniame lauke ir nėra daug tų viešų erdvių, kur jas būtų galima kelti ir gvildenti. Kažkuria prasme „Open Books“ tą trūkumą ir bando užpildyti. Šios diskusijos yra naudingos ne tik literatūrinei bendruomenei, bet ir eiliniams žmonėms, šviesti juos, edukuoti, leisti iš arčiau pamatyti leidybos aktualijas, problemas, sužinoti apie tendencijas ir pan. Kiekvienais metais pasirenkame po pagrindinę diskusijų kryptį, ir šiemet diskusijos daugiausia bus susiję su karu Ukrainoje.
– Nors Vilniuje vyksta nemažai nemokamų literatūrinių renginių, „Open books“ yra mokamas. Mes esame įpratę mokėti už koncertus, daugybę kitų pramogų, tačiau atrodo, kad literatūra nemažai kam vis dar yra ta sritis, kur, regis, renginiai turėtų būti nemokami. Ar matai, kad tokios nuostatos pamažu keičiasi ir kad literatūros renginių organizatoriams tai irgi turėtų būti principinė pozicija? Kita su tuo susijusi tema – daugelis renginių visgi organizuojami valstybės, įvairių fondų lėšomis. Ar pasigendi privačių iniciatyvų, rėmėjų susidomėjimo, mecenatystės šioje srityje?
– Festivalis „Open Books“ yra mokamas, nes tai nėra vieno autoriaus knygos pristatymo renginys. Tai yra didelis renginys su dešimtimis mažesnių renginių, susitikimų, diskusijų, vykstančių visą dieną ir galimybe dalyvauti susitikimuose su pasaulinio lygio užsienio rašytojais... Kaina yra gana simboliška, panašiai kainuoja bilietas į vieną filmą, o čia yra visos dienos programa. Bet to, į šią bilieto kainą įeina vaišinimas nemokamai partnerių kava, saldumynais ir pan.
O kalbant apie rėmėjus, būtent literatūros lauke labai pasigendu rėmėjų, mecenatystės iš privataus sektoriaus pavyzdžių. Visos meno rūšys (kinas, menas, muzika) geba pritrauki rėmėjus iš privataus sektoriaus, o literatūros projektai, renginiai beveik 95% laikosi vien iš valstybinių organizacijų, fondų lėšų. Ir jei finansavimo negauna, viskas sugriūna… Literatūra yra viena populiariausių meno sričių, bent po vieną knygą per metus perskaito apie 60-70% Lietuvos gyventojų, tačiau privatus sektorius kažkodėl vis dar labai mažai domisi šia sritimi. Iš dalies manau, kad taip yra dėl to, kad literatūros srityje trūksta profesionalių kultūros vadybininkų, kurie pasitelkę vadybines žinias, kūrybiškumą ieškotų tų tiltų, bendradarbiavimo galimybių su verslu ar kitais privačiais rėmėjais.
Kai prieš penkis metus dovanojome su savo įmone miestui skaityklą #VilniusSkaito, niekas negalėjo patikėti, kad tai nėra koks savivaldybės ar bibliotekos projektas, kad pagrindinis projekto organizatorius ir rėmėjas buvo nedidelė, privati verslo įmonė. Kartu mes pritraukėme ir kitus rėmėjus, partnerius, leidyklas, kurie padėjo šį projektą įgyvendinti ir labai džiaugiuosi, kad ši iniciatyva veikia jau penktus metus sostinėje, džiugindama tūkstančius žmonių. Apie mūsų šį projektą rašė ir žavėjosi ne vienas užsienio prestižinis leidinys, laimėjom įvairius komunikacijos apdovanojimus. Tai tik rodo, kad ir literatūrinis projektas gali būti įdomus pasauliui, verslui, pritraukti daug visuomenės, žiniasklaidos dėmesio, tačiau reikia įdėti šiek tiek pastangų, kad jis būtų patrauklus, išsiskirtų iš kitų ir apie tai sužinotų ne tik draugai rašytojai, bet ir verslas. Neseniai apie tai diskutavome ir su vienos leidyklos vadove, kuri kaip tik bandė pritraukti rėmėjų vienos labai brangios spaudos knygos leidybai, ir pasirodo, kad visai įmanoma – rado rėmėjų ir ne vieną.
Su festivaliu „Open Books“, taip pat keliam panašų tikslą, kad tai nebūtų festivalis, priklausomas vien nuo valstybinės paramos. Siekiam kurti visokeriopai patrauklų festivalį, kuris augdamas pritrauktų kuo didesnį partnerių, rėmėjų ir mecenatų ratą, o kartu ir galimybes didinti honorarus autoriams, inicijuoti stipendijas, pasikviesti daugiau svečių iš užsienio, organizuoti „garsesnę“ sklaidą ir pan.
„Open Books“ festivalis gimė kelių literatūrą mylinčių privačių žmonių iniciatyva, kurie skyrė finansinę paramą, kad padėtų šiam festivaliui atsirasti rinkoje, įsitvirtinti, „atsistot ant kojų“. Dabartinė šio festivalio komanda – tiek aš pati, tiek programos vadovas Audrius Ožalas – abu turim kitus pagrindinius darbus, dirbam visai kitoje srityje ir ėmėmės šio festivalio labiau iš meilės knygoms ir idėjinio smalsumo, ką ir kiek galima šioje srityje nuveikt, turint kiek kitokią viziją nei iki šiol organizuotų literatūrinių projektų. Todėl manau, kad jo kilmėje jau užkoduotas idėjinis „mecenatystės“ genas, kurį reikia auginti ir skatinti toliau.
– Nors festivalis per šiuos metus keitėsi, visgi jo širdyje išlieka „Autorių galerija“. Gal galėtumei pasakyti, kokiu principu atrenkami autoriai, dalyvaujantys festivalyje, koks yra jų spektras?
– Festivalio širdis yra „Autorių galerija“ ir jai skiriame tikrai didelį dėmesį. Autorius į festivalį atrenka specialiai festivaliui surinkta komisija, iš gana skirtingų žmonių. Į komisiją įeina Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė – Birutė Jonuškaitė-Augustinienė, literatūrologė Neringa Butnoriūtė, programos vadovas, knygų apžvalgininkas Audrius Ožalas ir aš, taip pat atlieku ir komisijos pirmininkės pareigas. Autorius stengiamės rinkti pagal jų kūrybos aktualumą šioms dienoms, kūrybiškumą, įdomumą, meninę vertę, taip pat svarbu, kad tas atrinktas sąrašas atspindėtų ir viso metinio knygų derliaus įvairovę – žanrų, temų prasme.
– Praėjusiais metais renginyje viešėjo žinomas prancūzų rašytojas Ph.Claudelis, šiemet į festivalį atvyks Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič. Kodėl būtent ją pasirinkote šių metų festivaliui ir kuo ji yra aktuali būtent pastarųjų įvykių kontekste?
– Užsienio autorius kiekvienais metais renkamės labai tikslingai. Pernai Ph.Claudelis ir jo kūryba, kalbanti apie Holokaustą, kitoniškumo priėmimą buvo labai aktuali pabėgėlių aktualijų kontekste. O prasidėjus Ukrainos karui iš karto pagalvojome apie Svetlaną Aleksijevič, kad būtent ji turi daugiausia ko pasisakyti karo tema literatūroje ir apie rašytojų laikyseną šių įvykių kontekste. Pati esu rašiusi Svetlanos knygų apžvalgas, esu puikiai susipažinusi su temomis, kurias ji nagrinėja savo knygose. Iš vienos pusės ji kalba apie sovietinio režimo ir karo traumuotus žmones, jų žaizdas, liudija jų patirtis, iš kitos pusės ji puikiai geba užčiuopti rusiško nacionalizmo šaknis. Manau, kad šios temos yra ypatingai aktualios vykstančio karo kontekste.
– Šio festivalio tema „Literatūra karo akivaizdoje“. Kaip pati atsakytumei į klausimą, ką gali literatūra karo akivaizdoje? Ir kaip karas Ukrainoje atsispindės šių metų festivalyje?
– Literatūra karo akivaizdoje gali fiksuoti vykstančius svarbius istorinius įvykius, liudijimus, istorijas ateičiai, o kartu gali padėti žmonėms nusiraminti, duoti atsakymus į kylančius klausimus, padėti suprasti arba tapti įkvėpimu veikti arba atvirkščiai – pabėgimu nuo realybės... Prasidėjus karui, daug žmonių tiesiog negalėjo skaityti knygų, nes visą jų sąmonę užėmė karo baisybės, žinių sekimas apie karą ir pan. Tačiau bėgant laikui, knygos vėl grįžo į mūsų gyvenimus. Šiame festivalyje ir bandysime kalbėtis visomis šiomis temomis – kokios bus šių dienų rašytojų istorijos? Koks rašytojo ir literatūros vaidmuo karo metu? Ką žinome apie ukrainiečių literatūrą ir kiek turime šios šalies vertimų Lietuvoje?
Apie tai kalbėsis, diskutuos puikiai žinomi mūsų kultūrinio lauko žmonės – specialiai iš Londono į festivalį atskrendanti rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, poetas, vertėjas Marius Burokas, kultūros istorijas Aurimas Švedas, poetas Antanas Jonynas, vertėjas Vytautas Dekšnys, taip apie apie Ukrainą rašantys Dovydas Pancerovas, Algirdas Kumža, Robertas Petrauskas ir kiti.
Bandysime šiais klausimais online pakalbinti ir vieną žinomiausių Ukrainos rašytoją Serhijų Žadaną, kuris karo metu užsiima aktyvizmu, organizuoja įvairias labdaros akcijas, koncertus.
– Skaitant festivalio organizatorių citatas, pranešimus spaudai, akivaizdu, kad yra akcentuojama ypatinga festivalio atmosfera. Kaip pati apibūdintumei ją „Open books“ festivalyje ir kokią ją sieki sukurti?
– Kiekvienais metais daug skiriame dėmesio ne tik kokybiškai programai, bet ir siekiame sukurti jaukią, elegantišką festivalio aplinką, kad būtų ne tik patogu stebėti susitikimus, bet ir pertraukėlėse jaukiai paplepėti su sutiktais draugais ar pakalbinti rašytoją. Šiemet turėsime autografų svetainę, kurią įrenginėja mūsų festivalio partneriai „Magrės baldai“, tradiciškai visus festivalio svečius skania kava vaišins „Huracán Coffee“, o saldumynais – „Pergalė“.
– Praėjusiais metais „Open books“ festivalyje atsirado naujovė – eilių skaitymai. Šiemet ši tradicija tęsiama. Ar tuo bandoma ne tik pristatyti kuo įvairiapusiškesnę kūrybą, bet ir nutiesti tiltus tarp skirtingų kartų ir patirčių kūrėjų? Juk „Autorių galerijoje“ dažniausiai matome žinomus, savo vardą jau užsitarnavusius autorius.
– Jaunų autorių kūrybos skaitymai vyks antri metai pagrindinės festivalio dienos išvakarėse. Pernai jie sulaukė gana didelio susidomėjimo, todėl tradiciją tęsiame. Kai kurie autoriai iš „jaunimo vakaro“, per metus išleido savo poezijos knygas, sulaukusias didelio dėmesio, todėl šiais metais jau pakviesti į pagrindinę festivalio programą „Autorių galerijoje“. Manau, kad svarbu yra duoti eterio jauniems žmonėms, ypač didelio festivalio paunksmėj, kad jie būtų labiau išgirsti, atrasti, paskatinti. Šiais metais autorius atrinkti šiai programai patikėjom portalo 15min kultūros redaktorei Monikai Bertašiūtei-Čiužienei, kuri domisi šiuo lauku ir turi gerą skonį poezijai.
Šiemet eilių skaitymai vyks bare „Peronas“. Pirmoje dalyje bus skaitoma lietuvių autorių poezija, o antroje – tie patys autoriai skaitys Antano Jonyno išverstas jaunų ukrainiečių eiles, parašytas karo meru.
– Daugelis knygų mėgėjų turi savo sąrašą rašytojų, kuriuos svajotų pakviesti į festivalį? Kas tie „svajonių svečiai“ yra tau?
– Mano svajonių rašytojas – svečias yra Julianas Barnesas, jei jį pavyktų prisikviesti į Lietuvą, net jeigu ir ne į mūsų festivalį, tai būtų labai didelis įvykis. Jis yra rašytojas, kurio knygas turiu išimtinai visas, net ir neišverstas į lietuvių kalbą, kai kurias net su jo autografais. Dar man asmeniškai labai įdomi asmenybė yra prancūzų rašytojas Michelis Houellebecq'as, argentinietė rašytoja Samanta Schweblin, Karlas Ove Knausgårdas, nobelistai – Johnas Maxwellas Coetzee, Olga Tokarczuk ir t.t.
