Kodėl verta skaityti?
Diskusijos moderatorius L.Peluritis diskusiją pradėjo nuo esminio knygos tikslo ir klausimo – kodėl vaikams reikia skaityti filosofiją ir kalbėti apie ją? Jis atkreipė dėmesį, kad knygoje „Pitagoras ir pabėgę skaičiai“ vaikams yra paaiškinama matematika kaip konceptualizuota sistema, teorinio mąstymo būdas. Pasitelkiant istoriją, atsakoma – kaip ir kodėl matematika atsirado ir kodėl dabar reikia spręsti tuos uždavinius ir skaičiuoti antis su avim.
Tikėkimės, kad ateityje, išgirdę Friedrichą Nietzsche'ę, Sokratą, Pitagorą, jau suaugę galės sakyti: aha, šitą man skaitė tėtis.
Literatūros apžvalgininkė I.Mitunevičiūtė antrino diskusijos moderatoriui ir prisipažino: jeigu vaikystėje būtų susipažinusi su skaičių koncepcijos klausimu, matematiką mokytis būtų buvę daug maloniau. Taip pat literatūros apžvalgininkė paminėjo, kad vaikams svarbu skaityti filosofiją vien dėl galimybės ateityje patirti atpažinimo džiaugsmą: „Tad tikėkimės, kad ateityje, išgirdę Friedrichą Nietzsche'ę, Sokratą, Pitagorą, jau suaugę galės sakyti: aha, šitą man skaitė tėtis.“
L.Peluritis su P.Garbačiausku sutiko, kad labai svarbi dar vaikystėje pasėta sėkla, kuri vėliau atsiskleidžia įvairiuose kontekstuose. „Didelis šitos knygų serijos indėlis į mūsų kultūrą yra tai, kad užaugus vaikų, kurie bus susipažinę su šiomis knygelėmis, pasaulio vaizdas bus tikrai platesnis, turtingesnis ir spalvingesnis“, – dalijosi pastebėjimu L.Peluritis. O P.Garbačiauskas pasidžiaugė, kad šios knygos gyvina bendrą šalies kultūrinį diskursą: „Atsiranda kultūrinėje cirkuliacijoje įvairesni dalykai. Vadinasi, galima apie juos laisviau, aiškiau kalbėti. Tad, manau, šita serija prisideda prie šio momento.“
Skaitymo procese – svarbus tėvų vaidmuo
Abu diskusijos dalyviai iškėlė klausimą – visgi kokiai auditorijai yra skirta ši knygų serija? Juk apie filosofiją kalbėti yra sunku net suaugusiems. P.Garbačiauskas tokį autorių užmojį pavadino net provokuojančiu ir suaugusiam skaitytojui keliantį susirūpinimą: „Skaitai ir nesupranti, ar parašyta vaikams, ar ne vaikams. Kyla jausmas, kad autorius nori tave šiek tiek paerzinti tam tikra prasme.“
Pokalbis su vaikais pačiam sau yra geras stimulas grįžti prie tų klausimų.
L.Peluritis sutiko, kad, skaitant vaikui filosofinę literatūrą, labai svarbu suaugusiajam prisiimti atsakomybę ir papildomai pasidomėti skaitomu dalyku: „Kai vaikas skaito knygą, jam kyla klausimų ir jis kreipiasi į suaugusius. Bet jie dažnai patys pamiršta užduoti svarbius klausimus – tarkime, kas yra teisingumas. Tad pokalbis su vaikais pačiam sau yra geras stimulas grįžti prie tų klausimų ir atsišviežinti, kas yra kas, ir naujai pasižiūrėti į tuos klausimus.“
I.Mitunevičiūtė taip pat sutiko, kad tėvų, mokytojų vaidmuo skaitymo procese yra nepakeičiamas: „Mano geras draugas, vaikų psichologas yra pasakęs frazę: Ką gali padaryti blogiausio, tai palikti vaiką vieną su knyga. Vaikas turi atrasti, su kuo pasikalbėti apie knygas, kad jam padėtų atsakyti į klausimus, kurie jam gimsta. Tai mūsų, kaip suaugusiųjų, pereiga yra kalbėtis su vaikais, kiek kas gali.“
Knygos gimsta santykyje su vaikais
P.Garbačiauskui ramybės nedavė klausimai: kada yra jau tinkamas laikas vaikui skaityti filosofiją, taip pat ar nėra užkraunama per didelė našta ant vaiko pečių?
Tačiau L.Peluritis atkreipė dėmesį į knygos sumanytojo, filosofijos edukatoriaus Jean'o Paul'o Mongin'o knygos kūrimo metodus: „J.P.Mongin'as daro dirbtuves su vaikais, žiūri vaikų reakcijas, kas jiems yra įdomu. Nėra taip, kad autoriai parašo šitas knygas. O šios yra užmetamos vaikams. Visgi knygos gimsta santykyje su vaikais.“
O jei viską suprato blogai?
Diskusijos pabaigoje pasigirdo ir vienas klausimas iš salės. Jį iškėlė filosofas Kęstas Kirtiklis, klausimą iškart įvardijęs provokacija: o ką filosofijos dėstytojams daryti su filosofijos pirmakursiais, kurie, prisiskaitę tos vaikiškos filosofijos, ateina studijuoti filosofijos, o vėliau paaiškėja, kad jie ten viską suprato blogai?
Visi diskusijos dalyviai sutiko, kad ši knygų serija nekelia tokios grėsmės ateities filosofijos studentams, kadangi serija parašyta neindoktrinuojančiai. „Tos knygos nėra sukonstruotos taip, kad „Gyveno Sokratas ir jis pasakė taip ir taip.“ Ką gali tokioje knygelėje perduoti, tai paimti kokią vieną idėją, kuri apipinta į grožinį tekstą ir ten palikta labai daug vietos klaustukui – gal taip buvo, gal kažkaip kitaip“, – aiškino I.Mitunevičiūtė.
P.Garbačiauskas su L.Peluričiu pritarė, kad „Mažųjų Platonų“ knygų serija nesuteikia vieno būtino būdo kalbėti apie tų filosofų mintis, tačiau palieka vietos kelti klausimus. „Knyga nėra supaprastinama, paslaptis vis tiek lieka“ – dalijosi diskusijos moderatorius L.Peluritis.
